Signalas, 3 dalis
Signalas: geležis į geležį
Vasilijus dingo su sutvarstytu skruostu ir nebegrįžta. Saulei leidžiantis, miške, Semionas išgirsta garsą, kurio čia neturėtų būti: geležį į geležį.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Vasilijus žadėjo apskųsti kelio meistrą, kuris liepė iškasti jo kopūstus ir skyrė baudą. Atvažiuoja viršininkas drezina, likus trims dienoms iki revizijos iš Peterburgo. Semiono būdelėje viskas tvarkoje, o apie Vasilijų viršininkas pasako: pažiūrėsim. Drezina nuvažiuoja kaimyno link, ir Semionas nujaučia, kad gero nebus.
Maždaug po dviejų valandų išėjo jis apeiti ruožo. Žiūri, iš iškasos bėgiais kažkas ateina, ant galvos lyg kažkas balta matyti. Ėmė Semionas įsižiūrėti – Vasilijus; rankoje lazda, ant pečių mažas ryšulėlis, skruostas skara perrištas.
– Kaimyne, kur susiruošei? – šaukia Semionas.
Priėjo Vasilijus visai arti: veide nė lašo kraujo, baltas kaip kreida, akys laukinės; pradėjo kalbėti – balsas trūkinėja.
– Į miestą, – sako, – į Maskvą… į valdybą.
– Į valdybą… Štai kaip! Vadinasi, skųstis eini? Mesk, Vasilijau Stepanyčiau, pamiršk…
– Ne, broli, nepamiršiu. Per vėlu pamiršti. Matai, jis man į veidą trenkė, iki kraujo sumušė. Kol gyvas, nepamiršiu, taip nepaliksiu. Reikia juos pamokyti, kraugerius…
Paėmė jį Semionas už rankos:
– Palik, Stepanyčiau, tikrai sakau: geriau nepadarysi.
– Koks ten geriau! Pats žinau, kad geriau nepadarysiu; teisybę tu apie dalią sakei. Sau geriau nepadarysiu, bet už teisybę, broli, reikia stovėti.
– Tu pasakyk, nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo ko… Viską apžiūrėjo, nulipo nuo drezinos, į būdelę žvilgtelėjo. Aš jau žinojau, kad griežtai klausinės; viską kaip reikiant sutvarkiau. Jau norėjo važiuoti, o aš su skundu. Jis tuoj rėkti. „Čia, – sako, – vyriausybės revizija, tu toks ir anoks, o tu dėl daržo skundus teiki! Čia, – sako, – slaptieji patarėjai, o tu lendi su kopūstais!“ Neiškenčiau, žodį tariau, nieko tokio, bet jam taip jau pasirodė įžeidu. Kaip man trenks… Mūsų prakeikta kantrybė! Čia jį reikėjo… o aš stoviu sau, lyg taip ir turi būti. Išvažiavo jie, atsigavau, nusiploviau veidą ir išėjau.
– O kaip būdelė?
– Žmona liko. Nepražiopsos; ir tegu sau, velniai juos griebtų su tuo jų keliu!
Atsistojo Vasilijus, susiruošė.
– Lik sveikas, Ivanyčiau. Nežinau, ar rasiu teisybę.
– Nejau pėsčias eisi?
– Stotyje į prekinį paprašysiu: rytoj būsiu Maskvoje.
Atsisveikino kaimynai; išėjo Vasilijus, ir ilgai jo nebuvo. Žmona už jį dirbo, dieną naktį nemiegojo; visai išseko, laukdama vyro. Trečią dieną pravažiavo revizija: garvežys, bagažo vagonas ir du pirmos klasės, o Vasilijaus vis nėra. Ketvirtą dieną pamatė Semionas jo žmoną: veidas nuo ašarų ištinęs, akys raudonos.
– Grįžo vyras? – klausia.
Numojo moteriškė ranka, nieko nesakė ir nuėjo į savo pusę.
Buvo Semionas kadaise, dar vaikas, išmokęs iš karklo dūdeles daryti. Išdegins vytelei šerdį, skylutes, kur reikia, išgręš, gale švilpuką įtaisys ir taip gražiai suderins, kad gali groti ką tik nori. Laisvu laiku jis pridarydavo daug dūdelių ir su pažįstamu prekinio traukinio konduktoriumi į miesto turgų siųsdavo; mokėjo ten po dvi kapeikas už vienetą.
Trečią dieną po revizijos paliko jis žmoną namie pasitikti vakarinio šeštos valandos traukinio, o pats pasiėmė peiliuką ir nuėjo į mišką vytelių prisipjauti. Priėjo savo ruožo galą – toje vietoje kelias staigiai suko, – nusileido nuo pylimo ir mišku patraukė pakalnėn. Už pusės varsto buvo didelė pelkė, ir prie jos augo patys geriausi krūmai jo dūdelėms.
Prisipjovė visą glėbį vytelių ir patraukė namo. Eina mišku; saulė jau žemai; mirtina tyla, girdėti tik kaip paukščiai čirškia ir po kojomis šakos traška. Paėjo Semionas dar truputį, greit bėgiai; ir vaidenasi jam, kad dar kažkas girdėti: lyg kažkur geležis į geležį skamba. Paspartino žingsnį. Remonto tuo metu jų ruože nebuvo. „Kas tai galėtų būti?“ – galvoja.
Išeina jis į miško pakraštį – prieš jį kyla geležinkelio pylimas; viršuje, ant bėgių, tupi žmogus, kažką daro. Ėmė Semionas pamažu lipti prie jo: manė, kas nors atėjo veržlių vogti. Žiūri – ir žmogus atsistojo, rankose laužtuvas; pakišo laužtuvą po bėgiu ir kaip stumtels jį į šoną.
Aptemo Semionui akyse; norėtų šaukti – negali. Mato Vasilijų, bėga bėgte, o tas su laužtuvu ir raktu kita pylimo puse kūliais rieda.
– Vasilijau Stepanyčiau! Tėve mano, balandėli, grįžk! Duok laužtuvą! Pastatysim bėgį, niekas nesužinos. Grįžk, išgelbėk savo sielą nuo nuodėmės.
Neatsigręžė Vasilijus, nuėjo į mišką.
Stovi Semionas prie atlaužto bėgio, vytelės iškritusios iš rankų. Atvažiuos ne prekinis traukinys, o keleivinis. Ir niekuo jo nesustabdysi: vėliavos nėra.
Kaip tau ši istorija?