Signalas, 4 dalis
Signalas: dvi minutės po šešių
Bėgis atlaužtas, keleivinis ateis dvi minutės po šešių, o fabrike jau gaudžia šešios. Vėliavos nėra. Ką gali žmogus tuščiomis rankomis?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Vasilijus po viršininko smūgio išvažiavo į Maskvą ieškoti teisybės, ir ilgai jo nebuvo. Dabar, grįždamas iš miško, Semionas užtiko jį ant pylimo: laužtuvu išstūmė bėgį ir, nepaisydamas maldavimų, pabėgo į mišką. Netrukus atvažiuos keleivinis traukinys, o Semionas neturi nei vėliavos, nei įrankių.
Bėgio į vietą nepastatysi; plikomis rankomis vinių neįkalsi. Reikia bėgti, būtinai bėgti į būdelę kokio įrankio. Viešpatie, padėk!
Bėga Semionas į savo būdelę, dūsta. Bėga – tuoj parkris. Išbėgo iš miško – iki būdelės liko ne daugiau kaip šimtas sieksnių, girdi – fabrike ėmė gausti sirena. Šešios. O dvi minutės po šešių pravažiuos traukinys. Viešpatie! Išgelbėk nekaltas sielas!
Taip ir mato prieš save Semionas: trenks garvežys kairiuoju ratu į bėgio galą, sudrebės, pasvirs, ims pabėgius plėšti ir į šipulius daužyti, o čia posūkis, lankas, ir pylimas, ir kristi žemyn vienuolika sieksnių, o ten, trečioje klasėje, žmonių prigrūsta, maži vaikai… Sėdi jie visi dabar, apie nieką negalvoja. Viešpatie, apšviesk mane!.. Ne, iki būdelės nubėgti ir laiku atgal grįžti nespėsi…
Nepribėgo Semionas iki būdelės, apsisuko ir bėgo atgal, greičiau nei anksčiau. Bėga beveik be sąmonės; pats nežino, kas dar bus. Pribėgo prie atlaužto bėgio: jo vytelės krūva guli. Pasilenkė, griebė vieną, pats nesuprasdamas kam, bėgo toliau. Vaidenasi jam, kad traukinys jau važiuoja. Girdi tolimą švilpuką, girdi, kaip bėgiai ėmė tolygiai ir tyliai virpėti. Bėgti toliau nebėra jėgų; sustojo už kokių šimto sieksnių nuo baisios vietos, ir čia jam tarsi šviesa galvą nušvietė. Nusiėmė kepurę, išsiėmė iš jos medvilninę skarelę; išsitraukė peilį iš aulo; persižegnojo, Viešpatie, palaimink!
Dūrė sau peiliu į kairę ranką aukščiau alkūnės, ištryško kraujas, pasipylė karšta srove; suvilgė jame savo skarelę, ištiesė, išskleidė, pririšo prie vytelės ir iškėlė savo raudoną vėliavą.
Stovi, savo vėliava mojuoja, o traukinys jau matyti. Nemato jo mašinistas, privažiuos arti, o per šimtą sieksnių sunkaus traukinio nesustabdysi!
O kraujas vis liejasi ir liejasi; spaudžia žaizdą prie šono, nori užspausti, bet kraujas nesiliauja; matyt, giliai perdūrė ranką. Apsisuko jam galva, akyse juodos musės ėmė skraidyti; paskui ir visai aptemo; ausyse varpų gaudesys. Nemato traukinio ir negirdi triukšmo: viena mintis galvoje: „Neatsilaikysiu, parkrisiu, išleisiu vėliavą; pravažiuos traukinys per mane… padėk, Viešpatie, atsiųsk pamainą…“
Ir pasidarė juoda jo akyse ir tuščia jo sieloje, ir išleido jis vėliavą. Bet nenukrito kruvina vėliava ant žemės: kažkieno ranka ją pagavo ir iškėlė aukštai prieš atvažiuojantį traukinį. Mašinistas ją pamatė, uždarė reguliatorių ir paleido garą atgal. Traukinys sustojo.
Iššoko iš vagonų žmonės, susibūrė į minią. Mato: guli žmogus visas kruvinas, be sąmonės; kitas šalia jo stovi su kruvinu skuduru ant lazdos.
Apžvelgė Vasilijus visus akimis, nuleido galvą:
– Riškit mane, – sako, – aš bėgį atlaužiau.
Tai naujausia „Signalas“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?