Išleiskite mane šiąnakt

XVII skyrius

DAKTARO SEVARDO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Kai atvykome į „Berkeley“ viešbutį, Van Helsingo laukė telegrama:

„Atvažiuoju traukiniu. Džonatanas Vitbyje. Svarbios žinios. MINA HARKER.“

Profesorius apsidžiaugė.

– Ak, ta nuostabi ponia Mina, – tarė jis, – perlas tarp moterų! Ji atvyksta, bet aš negaliu likti. Ji turi eiti į jūsų namus, drauge Džonai. Turite ją pasitikti stotyje. Pasiųskite telegramą į kelią, kad ji būtų pasiruošusi.

Išsiuntus telegramą, jis išgėrė puodelį arbatos; gerdamas papasakojo apie Džonatano Harkerio užsienyje vestą dienoraštį ir davė man mašinėle perrašytą jo kopiją, taip pat ponios Harker dienoraščio Vitbyje.

– Paimkite tai, – tarė jis, – ir gerai išstudijuokite. Kai grįšiu, būsite visų faktų šeimininkas, ir tada galėsime geriau pradėti savo tyrimą. Saugokite juos, nes juose daug lobio. Jums reikės viso jūsų tikėjimo, net jums, kuris šiandien patyrėte tokį dalyką. Tai, kas čia papasakota, – kalbėdamas jis sunkiai ir rimtai uždėjo ranką ant popierių pakelio, – gali būti pabaigos pradžia jums, man ir daugeliui kitų; arba gali išmušti varpą Nemirusiesiems, kurie vaikšto žemėje. Prašau, skaitykite viską atviru protu; ir jei galite kaip nors papildyti čia pasakojamą istoriją, darykite, nes tai labai svarbu. Vedėte dienoraštį apie visus šiuos tokius keistus dalykus; ar ne taip? Taip! Tada kai susitiksime, visa tai peržiūrėsime kartu.

Paskui pasiruošė išvykti ir netrukus nuvažiavo į Liverpulio gatvę. Aš patraukiau į Padingtoną, kur atvykau apie penkiolika minučių prieš traukinį.

Minia ištirpo įprastu atvykimo platformų šurmuliu, ir ėmiau nerimauti, kad nepraleisčiau viešnios, kai prie manęs priėjo miela, grakšti mergina ir, greitai žvilgtelėjusi, tarė:

– Daktaras Sevardas, ar ne?

– O jūs ponia Harker! – tuoj atsakiau, ir ji ištiesė ranką.

– Pažinau jus iš vargšės mielos Liusės aprašymo; bet…

Ji staiga nutilo, ir veidą greitai užliejo raudonis.

Raudonis, kuris pakilo ir į mano skruostus, kažkaip mus abu atpalaidavo, nes tai buvo tylus atsakymas į jos. Paėmiau jos bagažą, tarp kurio buvo rašomoji mašinėlė, ir važiavome metro iki Fenčerč gatvės, kai jau buvau pasiuntęs telegramą ekonomei, kad tuoj paruoštų svetainę ir miegamąjį poniai Harker.

Laiku atvykome. Ji, žinoma, žinojo, kad tai psichiatrijos ligoninė, bet mačiau, kad įeidama negalėjo sulaikyti šiurpulio.

Ji pasakė, kad, jei galima, netrukus ateis į mano kabinetą, nes turi daug ką pasakyti. Tad štai baigiu įrašą fonografo dienoraštyje, jos laukdamas. Kol kas neturėjau progos pažiūrėti į popierius, kuriuos man paliko Van Helsingas, nors jie guli atversti prieš mane. Turiu ją kuo nors sudominti, kad galėčiau juos perskaityti. Ji nežino, koks brangus laikas ar kokia užduotis mūsų laukia. Turiu būti atsargus, kad jos neišgąsdinčiau. Štai ji!

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 29 d. Susitvarkiusi nuėjau į daktaro Sevardo kabinetą. Prie durų akimirką stabtelėjau, nes man pasirodė, kad jis su kažkuo kalba. Tačiau kadangi jis ragino paskubėti, pasibeldžiau ir, jam šūktelėjus „Prašom“, įėjau.

Mano didelei nuostabai, su juo nieko nebuvo. Jis buvo visiškai vienas, o ant stalo priešais jį stovėjo tai, ką iš aprašymo tuoj pažinau kaip fonografą. Niekada nebuvau jo mačiusi ir labai susidomėjau.

– Tikiuosi, neprivertiau jūsų laukti, – tariau, – bet stabtelėjau prie durų, nes girdėjau jus kalbant ir maniau, kad kažkas su jumis.

– O, – šypsodamasis atsakė jis, – tik rašiau dienoraštį.

– Dienoraštį? – nustebusi paklausiau.

– Taip, – atsakė jis. – Vedu jį šitame.

Kalbėdamas uždėjo ranką ant fonografo. Labai susijaudinau ir išpyškinau:

– Juk tai pranoksta net stenografiją! Ar galiu išgirsti, kaip jis ką nors sako?

– Žinoma, – noriai atsakė jis ir atsistojo paruošti kalbėjimui. Paskui stabtelėjo, ir veidą užliejo sumišimas.

– Reikalas tas, – nerangiai pradėjo jis, – kad jame vedu tik savo dienoraštį; o kadangi jis visas, beveik visas, apie mano pacientus, gali būti nepatogu, tai yra, turiu galvoje…

Jis nutilo, ir bandžiau padėti jam išeiti iš keblumo:

– Padėjote slaugyti mielą Liusę pabaigoje. Leiskite išgirsti, kaip ji mirė; būsiu labai dėkinga už viską, ką apie ją sužinosiu. Ji man buvo labai labai brangi.

Mano nuostabai, jis pasibaisėjusiu veidu atsakė:

– Papasakoti apie jos mirtį? Už nieką pasaulyje!

– Kodėl? – paklausiau, nes mane apėmė rimtas, baisus jausmas.

Jis vėl stabtelėjo, ir mačiau, kad bando sugalvoti pasiteisinimą. Galiausiai užsikirsdamas tarė:

– Matote, nežinau, kaip išrinkti kurią nors dalį iš dienoraščio.

Jam dar kalbant, jam šovė mintis, ir jis su nesąmoninga paprastybe, kitokiu balsu ir su vaiko naivumu tarė:

– Tai tikra tiesa, garbės žodis. Prisiekiu!

Negalėjau nesišypsoti, ir jis susiraukė.

– Šįkart išsidaviau! – tarė jis. – Bet ar žinote, nors vedu dienoraštį jau kelis mėnesius, man nė karto neatėjo į galvą, kaip rasti kurią nors dalį, jei norėčiau ją pažiūrėti?

Tuo metu apsisprendžiau, kad Liusę gydžiusio gydytojo dienoraštis gali papildyti mūsų žinias apie tą baisią Būtybę, ir drąsiai tariau:

– Tada, daktare Sevardai, geriau leiskite man perrašyti jį jums mašinėle.

Jis visiškai mirtinai išbalo ir tarė:

– Ne! Ne! Ne! Už visą pasaulį neleisčiau jums žinoti tos baisios istorijos!

Tad ji buvo baisi; mano nuojauta buvo teisinga! Akimirką galvojau, ir mano akys, slinkdamos per kambarį, nesąmoningai ieškodamos kažko ar kokios progos man padėti, užkliuvo už didelio mašinraščių pluošto ant stalo. Jo akys pagavo mano žvilgsnį ir, jam negalvojant, nusekė ta kryptimi. Pamatęs pakelį, suprato, ką turiu galvoje.

– Jūs manęs nepažįstate, – tariau. – Kai perskaitysite tuos popierius, mano ir mano vyro dienoraščius, kuriuos perrašiau, pažinsite mane geriau. Nedvejojau šiam reikalui atiduoti kiekvieną savo širdies mintį; bet, žinoma, jūs manęs dar nepažįstate; ir neturiu tikėtis, kad taip greit manimi pasitikėsite.

Jis tikrai kilnios prigimties vyras; vargšė mieloji Liusė dėl jo buvo teisi. Jis atsistojo ir atidarė didelį stalčių, kuriame tvarkingai gulėjo daugybė tuščiavidurių metalinių cilindrų, padengtų tamsiu vašku, ir tarė:

– Jūs visiškai teisi. Nepasitikėjau jumis, nes jūsų nepažinojau. Bet dabar pažįstu; ir leiskite pasakyti, kad turėjau pažinti seniai. Žinau, kad Liusė jums apie mane pasakojo; ji ir man apie jus. Ar galiu atlikti vienintelę man įmanomą atgailą? Paimkite cilindrus ir pasiklausykite. Pirmas pustuzinis yra asmeniški ir jūsų nepasibaisės; tada pažinsite mane geriau. Iki to laiko bus paruošta vakarienė. O aš tuo metu perskaitysiu dalį šių dokumentų ir galėsiu geriau suprasti kai kuriuos dalykus.

Jis pats nunešė fonografą į mano svetainę ir man sureguliavo. Dabar sužinosiu šį tą malonaus, esu tikra; nes jis man papasakos kitą tikros meilės epizodo pusę, kurios vieną pusę jau žinau…

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 29 d. Taip paskendau tame nuostabiame Džonatano Harkerio dienoraštyje ir jo žmonos dienoraštyje, kad nepagalvodamas leidau laikui bėgti. Ponia Harker nebuvo nusileidusi, kai kambarinė atėjo pranešti apie vakarienę, tad tariau:

– Ji turbūt pavargusi; tegu vakarienė palaukia valandą.

Ir tęsiau darbą. Ką tik baigiau ponios Harker dienoraštį, kai ji įėjo. Atrodė miela ir graži, bet labai liūdna, o akys buvo paraudusios nuo verkimo. Tai mane kažkaip labai sujaudino. Pastaruoju metu turėjau priežasčių ašaroms, Dievas žino! Bet palengvinimas man nebuvo duotas; o dabar tų mielų akių, nušvitusių nuo neseniai išlietų ašarų, vaizdas nuėjo tiesiai į širdį. Tad kuo švelniau tariau:

– Labai bijau, kad jus nuliūdinau.

– O, ne, nenuliūdinote, – atsakė ji, – bet jūsų sielvartas mane sujaudino labiau, nei galiu pasakyti. Tai nuostabi mašina, bet žiauriai tikra. Pačiais savo tonais papasakojo man jūsų širdies kančią. Tai buvo kaip siela, šaukianti į Visagalį Dievą. Niekas niekada daugiau neturi jų girdėti! Žiūrėkite, stengiausi būti naudinga. Perrašiau žodžius mašinėle, ir niekam kitam nebereikia girdėti jūsų širdies plakimo, kaip girdėjau aš.

– Niekam nereikia žinoti, niekas niekada nesužinos, – tyliai tariau.

Ji uždėjo ranką ant manosios ir labai rimtai tarė:

– Ak, bet jie turi!

– Turi! Bet kodėl? – paklausiau.

– Nes tai baisios istorijos dalis, vargšės mielos Liusės mirties ir viso, kas prie jos vedė, dalis; nes kovoje, kuri mūsų laukia, kad išvaduotume žemę nuo šios baisios pabaisos, turime turėti visas žinias ir visą pagalbą, kokią galime gauti. Manau, kad jūsų man duotuose cilindruose buvo daugiau, nei ketinote man leisti žinoti; bet matau, kad jūsų įraše daug šviesų šiai tamsiai paslapčiai. Leisite man padėti, ar ne? Žinau viską iki tam tikros vietos; ir jau matau, nors jūsų dienoraštis nuvedė mane tik iki rugsėjo 7, kaip vargšė Liusė buvo užpulta ir kaip klostėsi jos baisi lemtis. Mudu su Džonatanu dirbame dieną ir naktį nuo tada, kai mus aplankė profesorius Van Helsingas. Jis išvyko į Vitbį gauti daugiau informacijos ir rytoj bus čia mums padėti. Mums nereikia paslapčių; dirbdami kartu ir visiškai pasitikėdami, tikrai būsime stipresni, nei jei kai kurie būtų tamsoje.

Ji žiūrėjo į mane taip maldaujamai ir kartu savo laikysena rodė tokią drąsą ir ryžtą, kad tuoj nusileidau.

– Darykite, – tariau, – kaip norite. Dieve, atleisk, jei darau blogai! Dar yra baisių dalykų sužinoti; bet jei jau tiek pažengėte keliu į vargšės Liusės mirtį, žinau, nebūsite patenkinta likdama tamsoje. Ne, pabaiga, pati pabaiga gali duoti jums ramybės blyksnį. Eime, vakarienė. Turime vienas kitą palaikyti stiprius tam, kas laukia; turime žiaurią ir baisią užduotį. Pavalgiusi sužinosite likusią dalį, ir atsakysiu į bet kokius klausimus, jei bus ko nesuprantate, nors mums, buvusiems ten, buvo aišku.

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 29 d. Po vakarienės su daktaru Sevardu nuėjau į jo kabinetą. Jis parnešė fonografą iš mano kambario, o aš pasiėmiau mašinėlę. Pasodino mane patogioje kėdėje, sureguliavo fonografą taip, kad galėčiau jį liesti nesikeldama, ir parodė, kaip jį sustabdyti, jei norėčiau pailsėti. Paskui labai rūpestingai atsisėdo nugara į mane, kad būčiau kuo laisvesnė, ir ėmė skaityti. Pridėjau šakotą metalą prie ausų ir klausiausi.

Kai baigėsi baisi Liusės mirties istorija ir viskas, kas sekė, atsilošiau kėdėje bejėgė. Laimei, nesu linkusi alpti. Pamatęs mane, daktaras Sevardas pašoko su pasibaisėjusiu šūksniu, skubiai paėmė iš spintelės butelį ir davė brendžio, kuris per kelias minutes mane šiek tiek atgaivino. Smegenys sukosi sūkuriu, ir jei per visą siaubų gausybę nebūtų atėjęs šventas šviesos spindulys, kad mano mieloji, mieloji Liusė pagaliau nurimo, nemanau, kad būčiau ištvėrusi be scenos. Viskas taip laukiška, paslaptinga ir keista, kad jei nebūčiau žinojusi Džonatano patirties Transilvanijoje, nebūčiau galėjusi patikėti. O dabar nežinojau, kuo tikėti, tad iš keblumo išsisukau imdamasi ko kito. Nuėmiau mašinėlės gaubtą ir tariau daktarui Sevardui:

– Leiskite dabar visa tai perrašyti. Turime būti pasiruošę, kai atvyks daktaras Van Helsingas. Pasiunčiau telegramą Džonatanui, kad atvyktų čia, grįžęs į Londoną iš Vitbio. Šiame reikale datos yra viskas, ir manau, kad jei paruošime visą medžiagą ir sudėsime kiekvieną dalyką chronologine tvarka, padarysime daug. Sakote, kad atvyksta ir lordas Godalmingas, ir ponas Morisas. Turime galėti jiems papasakoti, kai atvyks.

Jis nustatė fonografą lėtam greičiui, ir ėmiau rašyti nuo septinto cilindro pradžios. Naudojau kalkę, tad dariau tris dienoraščio kopijas, kaip ir su visais kitais. Baigiau vėlai, bet daktaras Sevardas apėjo pacientus; baigęs grįžo ir sėdėjo šalia manęs skaitydamas, tad dirbdama nesijaučiau per daug vieniša. Koks jis geras ir rūpestingas; pasaulis, regis, pilnas gerų vyrų, net jei jame yra pabaisų. Prieš jį palikdama prisiminiau, ką Džonatanas įrašė dienoraštyje apie profesoriaus sumišimą, skaitant kažką vakariniame laikraštyje Ekseterio stotyje; tad, pamačiusi, kad daktaras Sevardas laiko savo laikraščius, pasiskolinau „The Westminster Gazette“ ir „The Pall Mall Gazette“ komplektus ir nusinešiau į kambarį. Prisimenu, kaip „The Dailygraph“ ir „The Whitby Gazette“, iš kurių buvau pasidariusi iškarpų, padėjo mums suprasti baisius įvykius Vitbyje, kai išlipo grafas Drakula, tad peržiūrėsiu vakarinius laikraščius nuo to laiko, gal rasiu naujos šviesos. Miego nenoriu, o darbas padės nurimti.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 30 d. Ponas Harkeris atvyko devintą. Žmonos telegramą gavo prieš pat išvykdamas. Jis nepaprastai protingas, sprendžiant iš veido, ir pilnas energijos. Jei šis dienoraštis tikras, o sprendžiant iš mūsų pačių nuostabios patirties, turi būti, jis taip pat labai drąsus. Tas nusileidimas į kriptą antrą kartą buvo nepaprastas žygdarbis. Perskaitęs jo pasakojimą, buvau pasiruošęs sutikti gerą vyriškumo pavyzdį, bet vargu ar tylų, dalykišką poną, kuris šiandien čia atvyko.

Vėliau. Po priešpiečių Harkeris su žmona grįžo į savo kambarį, ir pro šalį einant prieš kurį laiką girdėjau mašinėlės kaukšėjimą. Jie sunkiai dirba. Ponia Harker sako, kad chronologine tvarka jungia kiekvieną turimą įrodymo trupinį. Harkeris gavo laiškus tarp dėžių gavėjo Vitbyje ir Londono vežėjų, kurie jas perėmė. Dabar skaito žmonos mašinraštį iš mano dienoraščio. Įdomu, ką jie iš to supras. Štai…

Keista, kad man niekada neatėjo į galvą, jog kaimyninis namas gali būti grafo slėptuvė! Dievas žino, kad iš paciento Renfildo elgesio turėjome pakankamai užuominų! Laiškų ryšulys, susijęs su namo pirkimu, buvo su mašinraščiu. O, jei tik būtume juos turėję anksčiau, būtume galėję išgelbėti vargšę Liusę! Stop; tuo keliu eina beprotybė! Harkeris grįžo ir vėl lygina medžiagą. Sako, kad iki vakarienės galės parodyti visą rišlų pasakojimą. Mano, kad tuo metu turėčiau aplankyti Renfildą, nes iki šiol jis buvo tarsi grafo atėjimų ir išėjimų rodyklė. Dar nelabai tai suprantu, bet kai pamatysiu datas, spėju, suprasiu. Kaip gerai, kad ponia Harker perrašė mano cilindrus! Kitaip niekada nebūtume radę datų…

Radau Renfildą ramiai sėdintį kambaryje, sudėjusį rankas, geraširdiškai besišypsantį. Tą akimirką jis atrodė toks sveikas kaip bet kas, ką esu matęs. Atsisėdau ir kalbėjausi su juo daugeliu temų, kurias visas jis aptarė natūraliai. Paskui pats prabilo apie grįžimą namo, temą, kurios, kiek žinau, niekada nebuvo minėjęs per viešnagę čia. Tiesą sakant, gana tvirtai kalbėjo apie tai, kad tuoj bus išleistas. Tikiu, kad jei nebūčiau pasikalbėjęs su Harkeriu ir perskaitęs laiškų ir jo protrūkių datų, būčiau pasirengęs pasirašyti už jį po trumpo stebėjimo. O dabar tamsiai įtariu. Visi tie protrūkiai buvo kažkaip susiję su grafo artumu. Ką tada reiškia šis visiškas pasitenkinimas? Ar gali būti, kad jo instinktas tenkina galutinis vampyro triumfas? Palaukit; jis pats zoofagas, o laukiniuose kliedesiuose prie apleisto namo koplyčios durų visada kalbėjo apie „šeimininką“. Visa tai, regis, patvirtina mūsų mintį. Tačiau po kurio laiko išėjau; mano draugas dabar kiek per daug sveikas, kad būtų saugu giliai jį klausinėti. Jis gali pradėti galvoti, o tada!.. Tad išėjau. Nepasitikiu šiomis ramiomis jo nuotaikomis; tad užsiminiau prižiūrėtojui atidžiai jį stebėti ir laikyti paruoštus tramdomuosius marškinius, jei prireiktų.

Džonatano Harkerio dienoraštis

Rugsėjo 29 d., traukinyje į Londoną. Kai gavau mandagią pono Bilingtono žinią, kad suteiks man bet kokią informaciją, nusprendžiau geriausia nuvykti į Vitbį ir vietoje paklausinėti, ko noriu. Dabar mano tikslas buvo atsekti tą baisų grafo krovinį iki jo vietos Londone. Vėliau galėsime juo pasirūpinti. Jaunasis Bilingtonas, malonus vaikinas, pasitiko mane stotyje ir nuvedė į tėvo namus, kur nusprendė, kad turiu nakvoti. Jie svetingi, tikru Jorkšyro svetingumu: duok svečiui viską ir palik laisvą daryti, ką nori. Visi žinojo, kad esu užsiėmęs ir kad mano viešnagė trumpa, ir ponas Bilingtonas biure turėjo paruošęs visus dokumentus apie dėžių siuntą. Man beveik apsisuko galva vėl pamačius vieną iš laiškų, kuriuos mačiau ant grafo stalo, dar nežinodamas apie jo velniškus planus. Viskas buvo kruopščiai apgalvota ir padaryta sistemingai ir tiksliai. Atrodė, kad jis buvo pasiruošęs bet kokiai kliūčiai, kurią atsitiktinumas galėjo pastatyti jo ketinimų vykdymui. Amerikietiškai kalbant, „nerizikavo“, o absoliutus tikslumas, kuriuo buvo vykdomi jo nurodymai, buvo tiesiog logiškas jo rūpestingumo rezultatas. Mačiau sąskaitą ir užsirašiau: „Penkiasdešimt dėžių paprastos žemės, naudoti eksperimentiniais tikslais.“ Taip pat laiško „Carter Paterson“ kopiją ir jų atsakymą; abiejų gavau kopijas. Tai buvo visa informacija, kurią galėjo man duoti ponas Bilingtonas, tad nusileidau į uostą ir pasimačiau su pakrančių sargybiniais, muitininkais ir uosto kapitonu. Visi turėjo ką pasakyti apie keistą laivo atvykimą, kuris jau užima vietą vietos tradicijoje; bet niekas negalėjo nieko pridėti prie paprasto aprašymo „Penkiasdešimt dėžių paprastos žemės“. Tada pasimačiau su stoties viršininku, kuris maloniai suvedė mane su vyrais, kurie iš tiesų priėmė dėžes. Jų skaičius tiksliai atitiko sąrašą, ir jie neturėjo ko pridėti, tik kad dėžės buvo „baisiai ir mirtinai sunkios“ ir kad jas kilnoti buvo sausas darbas. Vienas pridūrė, kad buvo bjauru, jog nebuvo jokio pono, „tokio kaip jūs, pone“, kuris parodytų jų pastangų įvertinimą skystu pavidalu; kitas pridėjo pastabą, kad tada kilęs troškulys toks, kad net praėjęs laikas jo visiškai nenumalšino. Nereikia nė sakyti, kad prieš išvykdamas pasirūpinau visam laikui ir tinkamai pašalinti šį priekaišto šaltinį.

Rugsėjo 30 d. Stoties viršininkas buvo toks geras, kad davė man raštelį savo senam draugui King's Kroso stoties viršininkui, tad rytą ten atvykęs galėjau paklausti apie dėžių atvykimą. Jis taip pat tuoj suvedė mane su atitinkamais pareigūnais, ir pamačiau, kad jų skaičius atitiko originalią sąskaitą. Čia galimybės įgyti nenormalų troškulį buvo ribotos; tačiau jomis buvo kilniai pasinaudota, ir vėl teko spręsti rezultatą ex post facto.

Iš ten nuėjau į „Carter Paterson“ centrinį biurą, kur sutikau didžiausią mandagumą. Jie peržiūrėjo sandorį savo dienos ir laiškų knygose ir tuoj telefonu paprašė King's Kroso biuro daugiau smulkmenų. Laimei, vežimus varę vyrai laukė darbo, ir pareigūnas tuoj juos atsiuntė, per vieną iš jų atsiųsdamas ir važtaraštį bei visus dokumentus apie dėžių pristatymą į Karfaksą. Čia vėl skaičius tiksliai sutapo; vežėjai galėjo papildyti rašytinių žodžių stoką keliomis smulkmenomis. Netrukus supratau, kad jos beveik vien susijusios su dulkėtu darbu ir dėl to darbininkams kilusiu troškuliu. Kai suteikiau galimybę per karalystės valiutą numalšinti vėliau šį naudingą blogį, vienas iš vyrų pastebėjo:

– Tas namas, šeimininke, yra keisčiausias, kokiam tik esu buvęs. Dievaži, šimtą metų neliestas. Dulkių ten tiek, kad galėjai ant jų miegot ir kaulų nesusiskaudint; o vieta tokia apleista, kad galėjai užuost senąją Jeruzalę. Bet senoji koplyčia, tai pranoko viską! Mudu su draugu maniau, kad niekad neišlėksim pakankamai greit. Dieve, neimčiau mažiau kaip svarą už akimirką, kad pabūčiau ten sutemus.

Buvęs tame name, galėjau jam patikėti; bet jei jis žinotų, ką aš žinau, manau, pakeltų kainą.

Vienu dalyku dabar esu įsitikinęs: visos dėžės, kurios „Demeter“ atvyko į Vitbį iš Varnos, buvo saugiai padėtos senojoje Karfakso koplyčioje. Ten jų turi būti penkiasdešimt, nebent kurios buvo išvežtos, ko, sprendžiant iš daktaro Sevardo dienoraščio, bijau.

Pabandysiu surasti vežėją, kuris išvežė dėžes iš Karfakso, kai Renfildas juos užpuolė. Sekdami šia užuomina, galime daug sužinoti.

Vėliau. Mudu su Mina dirbome visą dieną ir sutvarkėme visus popierius.

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 30 d. Esu tokia patenkinta, kad vos galiu susitvardyti. Spėju, tai atoveiksmis po įkyrios baimės, kad šis baisus reikalas ir senos žaizdos atvėrimas gali pakenkti Džonatanui. Palydėjau jį į Vitbį kuo drąsesniu veidu, bet man buvo bloga iš nerimo. Tačiau pastanga jam padėjo. Jis niekada nebuvo toks ryžtingas, toks stiprus, toks pilnas ugnikalnio energijos kaip dabar. Kaip tik taip, kaip sakė mielas, geras profesorius Van Helsingas: jis tikrai tvirtas ir tobulėja įtampoje, kuri silpnesnę prigimtį užmuštų. Grįžo pilnas gyvybės, vilties ir ryžto; šiam vakarui viską sutvarkėme. Jaučiuosi visiškai laukinė iš susijaudinimo. Spėju, reikėtų gailėtis visko, kas taip medžiojama kaip grafas. Bet kaip tik taip: šis Dalykas nėra žmogus, net ne žvėris. Perskaičius daktaro Sevardo pasakojimą apie vargšės Liusės mirtį ir tai, kas sekė, širdyje išdžiūsta gailesčio šaltiniai.

Vėliau. Lordas Godalmingas ir ponas Morisas atvyko anksčiau, nei tikėjomės. Daktaras Sevardas buvo išvykęs reikalais ir pasiėmė Džonataną, tad turėjau juos priimti aš. Man tai buvo skaudus susitikimas, nes sugrąžino visas vargšės mielos Liusės viltis vos prieš kelis mėnesius. Žinoma, jie buvo girdėję Liusę apie mane kalbant, ir, regis, daktaras Van Helsingas irgi „pūtė mano trimitą“, kaip išsireiškė ponas Morisas. Vargšeliai, nė vienas nežino, kad žinau viską apie jų piršlybas Liusei. Jie ne visai žinojo, ką sakyti ar daryti, nes nežinojo, kiek žinau; tad turėjo laikytis neutralių temų. Tačiau apgalvojau ir nusprendžiau, kad geriausia, ką galiu padaryti, tai supažindinti juos su reikalais iki šios dienos. Iš daktaro Sevardo dienoraščio žinojau, kad jie buvo prie Liusės mirties, tikros mirties, ir kad nereikia bijoti išduoti kokią paslaptį per anksti. Tad kaip galėjau pasakiau, kad perskaičiau visus popierius ir dienoraščius ir kad mudu su vyru, juos perrašę, ką tik baigėme tvarkyti. Daviau kiekvienam po kopiją skaityti bibliotekoje. Kai lordas Godalmingas gavo savąją ir ją pavartė, o krūva gana didelė, tarė:

– Ar visa tai parašėte jūs, ponia Harker?

Linktelėjau, ir jis kalbėjo toliau:

– Ne visai suprantu, ko tuo siekiama; bet jūs visi tokie geri ir malonūs ir dirbote taip rimtai ir energingai, kad tegaliu aklai priimti jūsų mintis ir stengtis jums padėti. Jau gavau vieną pamoką priimti faktus, kuri turėtų padaryti žmogų nuolankų iki paskutinės gyvenimo valandos. Be to, žinau, kad mylėjote mano vargšę Liusę…

Čia jis nusisuko ir užsidengė veidą rankomis. Girdėjau ašaras jo balse. Ponas Morisas, su instinktyviu subtilumu, akimirkai uždėjo ranką jam ant peties ir tyliai išėjo iš kambario. Spėju, moters prigimtyje yra kažkas, kas leidžia vyrui palūžti prieš ją ir išreikšti švelnius ar emocinius jausmus, nejaučiant, kad tai žemina jo vyriškumą; nes kai lordas Godalmingas atsidūrė su manimi vienas, atsisėdo ant sofos ir visiškai atvirai pasidavė. Atsisėdau šalia ir paėmiau jo ranką. Tikiuosi, jis nepalaikė to įžūlumu ir kad, jei kada apie tai galvos, niekada taip nepagalvos. Čia jį skriaudžiu; žinau, kad niekada nepagalvos; jis per daug tikras džentelmenas. Tariau jam, nes mačiau, kad jo širdis plyšta:

– Mylėjau mielą Liusę ir žinau, kuo ji jums buvo ir kuo jūs jai. Mudvi buvome kaip seserys; o dabar, kai jos nebėra, ar neleisite man būti jums kaip sesuo jūsų bėdoje? Žinau, kokių sielvartų turėjote, nors negaliu išmatuoti jų gylio. Jei užuojauta ir gailestis gali padėti jūsų nelaimėje, ar neleisite man būti bent kiek naudingai, dėl Liusės?

Tą akimirką vargšą mielą vyrą užplūdo sielvartas. Man atrodė, kad viskas, ką jis pastaruoju metu kentė tylėdamas, staiga rado išeitį. Jis tapo visiškai isteriškas ir, pakėlęs atviras rankas, plojo delnais tikroje sielvarto kančioje. Atsistojo, paskui vėl atsisėdo, ir ašaros liejosi skruostais. Pajutau begalinį gailestį ir nepagalvodama atvėriau rankas. Sukūkčiojęs padėjo galvą man ant peties ir verkė kaip pavargęs vaikas, drebėdamas iš jausmo.

Mes, moterys, turime savyje šiek tiek motinos, ir tai pakelia mus virš mažesnių dalykų, kai pašaukiama motinos dvasia; jaučiau, kaip šio didelio sielvartaujančio vyro galva ilsisi ant manęs, lyg tai būtų kūdikis, kuris kada nors gali gulėti ant mano krūtinės, ir glosčiau jo plaukus lyg savo vaikui. Tuo metu negalvojau, kaip visa tai keista.

Po kiek laiko jo raudos nutilo, ir jis pakilo atsiprašydamas, nors neslėpė jausmų. Pasakė, kad praėjusias dienas ir naktis, varginančias dienas ir nemigo naktis, negalėjo su niekuo kalbėti taip, kaip vyras turi kalbėti sielvarto metu. Nebuvo moters, kuri galėtų jam duoti užuojautos ar su kuria, dėl baisių aplinkybių, supančių jo sielvartą, galėtų laisvai kalbėti.

– Dabar žinau, kaip kentėjau, – tarė jis, šluostydamas akis, – bet dar nežinau, ir niekas kitas niekada nesužinos, ką man šiandien reiškė jūsų miela užuojauta. Laikui bėgant žinosiu geriau; ir patikėkite, kad nors dabar nesu nedėkingas, mano dėkingumas augs su supratimu. Leisite man būti kaip broliui, ar ne, visą gyvenimą, dėl mielos Liusės?

– Dėl mielos Liusės, – tariau, spausdama jam ranką.

– Taip, ir dėl jūsų pačios, – pridūrė jis, – nes jei vyro pagarba ir dėkingumas kada nors verti laimėjimo, šiandien laimėjote mano. Jei ateitis kada atneštų laiką, kai jums reikės vyro pagalbos, patikėkite, nešauksite veltui. Duok Dieve, kad toks laikas niekada neateitų ir nesudrumstų jūsų gyvenimo saulės; bet jei kada ateitų, pažadėkite, kad man pranešite.

Jis buvo toks rimtas, jo sielvartas toks šviežias, kad jaučiau, jog tai jį paguos, tad tariau:

– Pažadu.

Eidama koridoriumi pamačiau poną Morisą, žvelgiantį pro langą. Išgirdęs mano žingsnius, apsisuko.

– Kaip Artas? – paklausė jis. Paskui, pastebėjęs mano raudonas akis, tęsė: – Ak, matau, jį guodėte. Vargšas senis! Jam to reikia. Niekas, tik moteris, gali padėti vyrui, kai jo širdis bėdoje; o jis neturėjo kam jį paguosti.

Jis taip drąsiai nešė savo bėdą, kad man širdis kraujavo. Mačiau rankraštį jo rankoje ir žinojau, kad perskaitęs jis supras, kiek žinau; tad tariau:

– Norėčiau paguosti visus, kuriuos skauda širdį. Ar leisite man būti jūsų drauge, ir ar ateisite pas mane paguodos, jei jos reikės? Vėliau suprasite, kodėl taip kalbu.

Jis pamatė, kad kalbu rimtai, pasilenkė, paėmė mano ranką, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo. Tai atrodė menka paguoda tokiai drąsiai ir nesavanaudiškai sielai, ir impulsyviai pasilenkiau ir jį pabučiavau. Jo akyse pasirodė ašaros, gerklę akimirkai užspaudė; jis visai ramiai tarė:

– Mergaite, niekada, kol gyvensi, nesigailėsi to tikro širdies gerumo!

Paskui įėjo į kabinetą pas savo draugą.

„Mergaite!“ Tie patys žodžiai, kuriuos jis vartojo Liusei, ir, o, kaip jis įrodė esąs draugas!

XVIII skyrius

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 30 d. Grįžau namo penktą ir radau, kad Godalmingas ir Morisas ne tik atvyko, bet jau išstudijavo įvairių dienoraščių ir laiškų nuorašą, kurį padarė ir sutvarkė Harkeris ir jo nuostabi žmona. Harkeris dar nebuvo grįžęs nuo vežėjų, apie kuriuos man rašė daktaras Henesis. Ponia Harker išvirė mums arbatos, ir galiu sąžiningai pasakyti, kad pirmą kartą nuo tada, kai jame gyvenu, šis senas namas atrodė kaip namai. Kai baigėme, ponia Harker tarė:

– Daktare Sevardai, ar galiu paprašyti malonės? Noriu pamatyti jūsų pacientą poną Renfildą. Leiskite man jį pamatyti. Tai, ką apie jį rašote dienoraštyje, mane taip domina!

Ji atrodė tokia maldaujanti ir tokia graži, kad negalėjau atsisakyti, ir nebuvo jokios priežasties atsisakyti; tad nusivedžiau. Įėjęs į kambarį, pasakiau tam vyrui, kad ponia norėtų jį pamatyti, o jis tepaklausė:

– Kodėl?

– Ji apeina namą ir nori pamatyti visus, – atsakiau.

– O, labai gerai, – tarė jis. – Tegu įeina, žinoma; bet palaukite minutę, kol sutvarkysiu vietą.

Jo tvarkymo būdas buvo savotiškas: paprasčiausiai prarijo visas muses ir vorus dėžutėse, man nespėjus jo sustabdyti. Buvo gana akivaizdu, kad jis bijojo kokio kišimosi ar jam pavydėjo. Baigęs šį šlykštų darbą, linksmai tarė:

– Tegu ponia įeina.

Ir atsisėdo ant lovos krašto, nuleidęs galvą, bet pakėlęs vokus, kad matytų ją įeinant. Akimirką pagalvojau, kad gali turėti žudiko ketinimų; prisiminiau, koks tylus buvo prieš užpuldamas mane mano kabinete, ir pasirūpinau stovėti ten, kur galėčiau tuoj jį sugriebti, jei bandytų ją pulti. Ji įėjo su laisvu grakštumu, kuris tuoj pelnytų bet kurio bepročio pagarbą, nes laisvumas yra viena iš savybių, kurias bepročiai labiausiai gerbia. Ji priėjo prie jo, maloniai šypsodamasi, ir ištiesė ranką.

– Labas vakaras, pone Renfildai, – tarė ji. – Matote, jus pažįstu, nes daktaras Sevardas apie jus pasakojo.

Jis tuoj neatsakė, tik atidžiai apžiūrėjo ją nuo galvos iki kojų, sustingęs raukdamasis. Šis žvilgsnis perėjo į nuostabą, kuri virto abejone; paskui, mano didžiulei nuostabai, jis tarė:

– Jūs ne ta mergina, kurią daktaras norėjo vesti, ar ne? Negalite būti, žinote, nes ji mirusi.

Ponia Harker mielai nusišypsojo ir atsakė:

– O ne! Turiu savo vyrą, už kurio ištekėjau dar nematusi daktaro Sevardo, o jis manęs. Esu ponia Harker.

– Tada ką čia veikiate?

– Mudu su vyru viešime pas daktarą Sevardą.

– Tada nelikite.

– Bet kodėl?

Pagalvojau, kad toks pokalbis poniai Harker gali būti nemalonus, kaip ir man, tad įsiterpiau:

– Iš kur žinojote, kad norėjau ką nors vesti?

Jo atsakymas buvo tiesiog paniekinamas, duotas per pauzę, kai jis nukreipė akis nuo ponios Harker į mane ir tuoj vėl atgal:

– Koks asiliškas klausimas!

– Nematau to visai taip, pone Renfildai, – tuoj mane užstojo ponia Harker.

Jis atsakė jai tokiu pat mandagumu ir pagarba, kokią panieką parodė man:

– Jūs, žinoma, suprasite, ponia Harker, kad kai žmogus taip mylimas ir gerbiamas kaip mūsų šeimininkas, viskas apie jį yra įdomu mūsų mažoje bendruomenėje. Daktarą Sevardą myli ne tik namiškiai ir draugai, bet net ir pacientai, kurie, kai kurie vos turėdami psichinę pusiausvyrą, linkę iškreipti priežastis ir padarinius. Kadangi pats esu psichiatrijos ligoninės gyventojas, negaliu nepastebėti, kad kai kurių jos gyventojų sofistiniai polinkiai krypsta į non causa ir ignoratio elenchi klaidas.

Tiesiog išplėčiau akis nuo šio naujo pokyčio. Štai mano mėgstamiausias beprotis, ryškiausias savo tipo, kokį kada sutikau, kalba apie elementariąją filosofiją, su ištobulinto džentelmeno manieromis. Įdomu, ar ponios Harker buvimas palietė kokią jo atminties stygą. Jei ši nauja fazė spontaniška ar kaip nors susijusi su jos nesąmoningu poveikiu, ji turi turėti kokią retą dovaną ar galią.

Kurį laiką kalbėjomės toliau; ir, matydama, kad jis, regis, visiškai protingas, ji išdrįso, pradėdama klausiamai pažvelgusi į mane, nukreipti jį prie mėgstamos temos. Vėl nustebau, nes jis kalbėjo su visiško sveiko proto nešališkumu; minėdamas kai kuriuos dalykus, net save pavyzdžiu paėmė.

– Juk aš pats esu žmogaus, turėjusio keistą įsitikinimą, pavyzdys. Iš tiesų nenuostabu, kad mano draugai sunerimo ir primygtinai reikalavo, kad būčiau prižiūrimas. Anksčiau įsivaizdavau, kad gyvybė yra pozityvi ir amžina esybė ir kad vartodamas daugybę gyvų dalykų, kad ir kaip žemai kūrinijos skalėje, galima neribotai pratęsti gyvenimą. Kartais taip stipriai tuo tikėjau, kad iš tiesų bandžiau atimti žmogaus gyvybę. Čia esantis daktaras patvirtins, kad kartą bandžiau jį nužudyti, norėdamas sustiprinti savo gyvybines galias, savo kūnu įsisavindamas jo gyvybę per jo kraują, žinoma, remdamasis Rašto žodžiais: „Nes kraujas yra gyvybė.“ Nors iš tiesų vieno stebuklingo vaisto pardavėjas šią tiesą išvulgarino iki paniekos. Ar ne tiesa, daktare?

Pritardamas linktelėjau, nes taip nustebau, kad vos žinojau, ką galvoti ar sakyti; sunku buvo įsivaizduoti, kad prieš nepilnas penkias minutes mačiau jį surijant vorus ir muses. Pažvelgęs į laikrodį, pamačiau, kad turiu eiti į stotį pasitikti Van Helsingo, tad pasakiau poniai Harker, kad laikas eiti. Ji tuoj atėjo, maloniai pasakiusi ponui Renfildui:

– Sudie, ir tikiuosi dažnai jus matyti, jums malonesnėmis aplinkybėmis.

Į tai, mano nuostabai, jis atsakė:

– Sudie, mano brangioji. Meldžiu Dievą, kad niekada daugiau nematyčiau jūsų mielo veido. Telaimina ir tesaugo jus!

Eidamas į stotį pasitikti Van Helsingo, vaikinus palikau. Vargšas Artas atrodė linksmesnis nei nuo tada, kai Liusė pirmą kartą susirgo, o Kvinsis labiau panašus į savo šviesų save nei per daugybę dienų.

Van Helsingas išlipo iš vagono su nekantriu berniuko vikrumu. Tuoj pamatė mane ir atskubėjo:

– Ak, drauge Džonai, kaip viskas? Gerai? Taigi! Buvau užsiėmęs, nes atvažiuoju čia likti, jei reikės. Visi mano reikalai sutvarkyti, ir turiu daug ką papasakoti. Ponia Mina su jumis? Taip. Ir jos toks puikus vyras? Ir Artūras, ir mano draugas Kvinsis, jie irgi su jumis? Gerai!

Važiuodami į namus papasakojau, kas nutiko ir kaip mano dienoraštis tapo naudingas dėl ponios Harker pasiūlymo; ir profesorius mane pertraukė:

– Ak, ta nuostabi ponia Mina! Ji turi vyro protą, tokį protą, kokį vyras turėtų, jei būtų labai gabus, ir moters širdį. Gerasis Dievas sukūrė ją tikslui, patikėkite, kai padarė tą tokį gerą derinį. Drauge Džonai, iki šiol likimas padarė tą moterį mums naudingą; po šio vakaro ji neturi turėti reikalų su šiuo tokiu baisiu dalyku. Negerai, kad ji rizikuoja taip smarkiai. Mes, vyrai, pasiryžę, ne, ar nesame prisiekę, sunaikinti šią pabaisą; bet tai ne moters dalis. Net jei ji nenukentės, širdis gali jai pasiduoti tiek daug ir tokiuose siaubuose; ir vėliau ji gali kentėti, ir budėdama nuo nervų, ir miegodama nuo sapnų. Be to, ji jauna moteris ir neseniai ištekėjusi; kada nors gali būti kitų dalykų, apie kuriuos galvoti, jei ne dabar. Sakote, kad ji viską parašė, tad ji turi su mumis pasitarti; bet rytoj atsisveikina su šiuo darbu, ir mes einame vieni.

Širdingai jam pritariau, o paskui papasakojau, ką radome jam nesant: kad Drakulos nupirktas namas yra pats artimiausias mano kaimynas. Jis nustebo, ir jį, regis, apėmė didelis rūpestis.

– O, kad būtume tai žinoję anksčiau! – tarė jis. – Nes tada būtume galėję pasiekti jį laiku ir išgelbėti vargšę Liusę. Tačiau „išpiltas pienas vėliau nešaukia“, kaip sakote. Apie tai negalvosime, o eisime savo keliu iki galo.

Paskui nutilo ir tylėjo, kol įvažiavome į mano vartus. Prieš einant ruoštis vakarienei, jis tarė poniai Harker:

– Mano draugas Džonas man sako, ponia Mina, kad jūs ir jūsų vyras sudėjote tikslia tvarka viską, kas buvo, iki šios akimirkos.

– Ne iki šios akimirkos, profesoriau, – impulsyviai tarė ji, – o iki šio ryto.

– Bet kodėl ne iki dabar? Iki šiol matėme, kokią gerą šviesą davė visi maži dalykai. Pasakėme savo paslaptis, ir nė vienam iš pasakiusių nuo to ne blogiau.

Ponia Harker ėmė raudonuoti ir, išėmusi iš kišenės popierių, tarė:

– Daktare Van Helsingai, ar perskaitysite tai ir pasakysite, ar turi būti įtraukta? Tai mano šios dienos įrašas. Aš irgi matau poreikį dabar užrašyti viską, kad ir kaip menka; bet čia mažai ko, išskyrus asmeniška. Ar turi būti įtraukta?

Profesorius rimtai perskaitė ir grąžino, sakydamas:

– Neturi būti įtraukta, jei nenorite; bet meldžiu, kad būtų. Tai gali tik priversti jūsų vyrą dar labiau jus mylėti, o mus visus, jūsų draugus, labiau gerbti, taip pat labiau vertinti ir mylėti.

Ji paėmė atgal, dar kartą paraudusi ir šviesiai šypsodamasi.

Taigi dabar, iki pat šios valandos, visi turimi įrašai užbaigti ir sutvarkyti. Profesorius pasiėmė vieną kopiją studijuoti po vakarienės, prieš mūsų susitikimą, paskirtą devintai. Kiti jau viską perskaitėme; tad susirinkę kabinete visi žinosime faktus ir galėsime susitarti dėl mūšio plano su šiuo baisiu ir paslaptingu priešu.

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 30 d. Kai po dviejų valandų po šeštą buvusios vakarienės susirinkome daktaro Sevardo kabinete, nesąmoningai sudarėme kažkokią tarybą ar komitetą. Profesorius Van Helsingas užėmė stalo galą, į kurį daktaras Sevardas jam mostelėjo įeinant. Jis pasodino mane šalia, dešinėje, ir paprašė būti sekretore; Džonatanas sėdėjo šalia manęs. Priešais mus sėdėjo lordas Godalmingas, daktaras Sevardas ir ponas Morisas: lordas Godalmingas arčiausiai profesoriaus, o daktaras Sevardas viduryje. Profesorius tarė:

– Spėju, galiu laikyti, kad visi žinome faktus, esančius šiuose popieriuose.

Visi pritarėme, ir jis tęsė:

– Tada, manau, būtų gerai, kad papasakočiau šį tą apie priešo rūšį, su kuriuo turime reikalų. Paskui pranešiu šį tą iš šio žmogaus istorijos, kurią man išsiaiškino. Tada galėsime aptarti, kaip veiksime, ir imtis atitinkamų priemonių.

Yra tokių būtybių kaip vampyrai; kai kurie iš mūsų turime įrodymų, kad jie egzistuoja. Net jei neturėtume savo pačių nelaimingos patirties įrodymo, praeities mokymai ir įrašai duoda pakankamai įrodymų sveikiems žmonėms. Pripažįstu, kad iš pradžių buvau skeptikas. Jei per ilgus metus nebūčiau išmokęs išlaikyti atviro proto, nebūčiau galėjęs patikėti, kol tas faktas man nesugriaudė į ausį: „Žiūrėk! Žiūrėk! Įrodau; įrodau.“ Deja! Jei iš pradžių būčiau žinojęs, ką žinau dabar, ne, jei net būčiau jį spėjęs, viena tokia brangi gyvybė būtų išsaugota daugeliui iš mūsų, kurie ją mylėjome. Bet tai praėjo; ir turime taip dirbti, kad kitos vargšės sielos nežūtų, kol galime išgelbėti. Nosferatu nemiršta kaip bitė, kai įgelia vieną kartą. Jis tik stipresnis; ir būdamas stipresnis, turi dar daugiau galios daryti blogį. Šis vampyras, esantis tarp mūsų, pats savaime stiprus kaip dvidešimt vyrų; jis gudrumu daugiau nei mirtingas, nes jo gudrumas yra amžių augimas; jis dar turi nekromantijos pagalbą, kuri, kaip rodo etimologija, yra būrimas iš mirusiųjų, ir visi mirusieji, prie kurių jis gali prieiti, jam paklūsta; jis žvėris ir daugiau nei žvėris; jis velnias bejausmiškumu, ir širdies jis neturi; jis gali, tam tikrose ribose, pasirodyti valia kada ir kur, ir bet kuriuo savo pavidalu; jis gali savo ribose valdyti stichijas: audrą, rūką, griaustinį; jis gali įsakyti visiems menkesniems padarams: žiurkei, pelėdai, šikšnosparniui, kandžiai, lapei, vilkui; jis gali augti ir mažėti; ir kartais gali išnykti ir ateiti nežinomas. Kaip tad pradėsime smūgį jam sunaikinti? Kaip rasime jo vietą, o radę, kaip sunaikinsime? Mano draugai, tai daug; imamės baisios užduoties, ir gali būti padarinių, nuo kurių drebėtų drąsūs. Nes jei šioje kovoje pralaimėsime, jis tikrai laimės; ir kuo tada baigsime? Gyvenimas yra niekas; jo nepaisau. Bet pralaimėti čia nėra vien gyvenimas ar mirtis. Tai yra, kad tapsime kaip jis; kad nuo šiol tapsime bjauriais nakties padarais kaip jis, be širdies ir sąžinės, grobdami kūnus ir sielas tų, kuriuos labiausiai mylime. Mums amžiams užsivers dangaus vartai; nes kas mums juos vėl atvers? Eisime per visus laikus visų bjaurimasi; dėmė Dievo saulės veide; strėlė šone To, kuris mirė už žmogų. Bet esame akis į akį su pareiga; ir ar tokiu atveju trauksimės? Aš sakau, ne; bet aš senas, ir gyvenimas su savo saule, gražiomis vietomis, paukščių giesmėmis, muzika ir meile yra toli už manęs. Jūs kiti jauni. Kai kurie matė sielvartą; bet dar laukia gražių dienų. Ką sakote?

Jam kalbant, Džonatanas paėmė mano ranką. O, kaip bijojau, kad baisi mūsų pavojaus prigimtis jį įveikia, kai pamačiau tiesiant ranką; bet man buvo gyvybė jausti jos prisilietimą, tokį stiprų, tokį pasitikintį savimi, tokį ryžtingą. Drąsaus vyro ranka gali kalbėti pati; jai net nereikia moters meilės, kad išgirstų jos muziką.

Profesoriui baigus kalbėti, vyras pažvelgė man į akis, o aš jam; mums nereikėjo žodžių.

– Atsakau už Miną ir save, – tarė jis.

– Įskaitykit mane, profesoriau, – tarė ponas Kvinsis Morisas, kaip visada lakoniškai.

– Esu su jumis, – tarė lordas Godalmingas, – dėl Liusės, jei ne dėl kitos priežasties.

Daktaras Sevardas tiesiog linktelėjo. Profesorius atsistojo ir, padėjęs auksinį kryželį ant stalo, ištiesė rankas į abi puses. Paėmiau jo dešinę, o lordas Godalmingas kairę; Džonatanas kaire laikė mano dešinę ir ištiesė ranką ponui Morisui. Taip visiems susikibus rankomis, buvo sudarytas mūsų iškilmingas susitarimas. Širdis man buvo lediškai šalta, bet man nė neatėjo į galvą trauktis. Grįžome į vietas, ir daktaras Van Helsingas tęsė su tam tikru linksmumu, kuris rodė, kad prasidėjo rimtas darbas. Į jį reikėjo žiūrėti taip pat rimtai ir dalykiškai kaip į bet kurį kitą gyvenimo reikalą:

– Na, žinote, su kuo turime kovoti; bet ir mes ne be jėgų. Mūsų pusėje yra susivienijimo galia, kurios vampyrų gentis neturi; turime mokslo šaltinius; esame laisvi veikti ir galvoti; ir dienos bei nakties valandos mums vienodos. Tiesą sakant, kiek siekia mūsų galios, jos nevaržomos, ir galime jas laisvai naudoti. Turime atsidavimą reikalui ir tikslą, kuris nėra savanaudiškas. Tai daug.

Dabar pažiūrėkime, kiek apribotos prieš mus išrikiuotos bendros galios ir kaip atskiras negali. Trumpai, apsvarstykime vampyro apskritai ir šio konkrečiai apribojimus.

Viskas, kuo galime remtis, yra tradicijos ir prietarai. Iš pradžių tai neatrodo daug, kai reikalas yra gyvybės ir mirties, ne, daugiau nei gyvybės ar mirties. Bet turime būti patenkinti; pirma, nes turime, kitų priemonių neturime, ir antra, nes galiausiai šie dalykai, tradicija ir prietaras, yra viskas. Argi kitiems, nors, deja, ne mums, tikėjimas vampyrais nesiremia jais? Prieš metus kuris iš mūsų būtų priėmęs tokią galimybę, mūsų mokslinio, skeptiško, faktų devyniolikto amžiaus viduryje? Net atmetėme tikėjimą, kurį matėme pateisintą prieš pat akis. Laikykite tad, kad vampyras ir tikėjimas jo apribojimais ir gydymu kol kas remiasi tuo pačiu pagrindu. Nes, leiskite pasakyti, jis žinomas visur, kur buvo žmonės. Senojoje Graikijoje, senojoje Romoje; jis klesti visoje Vokietijoje, Prancūzijoje, Indijoje, net Chersonese; ir Kinijoje, taip toli nuo mūsų visais atžvilgiais, net ten jis yra, ir žmonės jo iki šiol bijo. Jis sekė berserko islandiečio, velnio pagimdyto huno, slavo, sakso, madjaro pėdomis. Tad kol kas turime viską, kuo galime remtis; ir leiskite pasakyti, kad labai daug tikėjimų pateisina tai, ką matėme savo pačių tokioje nelaimingoje patirtyje. Vampyras gyvena toliau ir negali mirti vien nuo laiko bėgimo; jis gali klestėti, kai gali penėtis gyvųjų krauju. Dar daugiau, matėme tarp mūsų, kad jis gali net jaunėti; kad jo gyvybinės galios stiprėja ir, regis, atsinaujina, kai jo ypatingo maisto gausu. Bet be šios dietos jis negali klestėti; jis nevalgo kaip kiti. Net draugas Džonatanas, kuris savaites gyveno su juo, niekada nematė jo valgant, niekada! Jis nemeta šešėlio; veidrodyje nedaro atspindžio, kaip vėl pastebėjo Džonatanas. Jo rankoje daugelio jėga, vėl liudija Džonatanas, kai jis uždarė duris prieš vilkus ir kai padėjo jam išlipti iš pašto karietos. Jis gali pavirsti vilku, kaip suprantame iš laivo atvykimo į Vitbį, kai perplėšė šunį; jis gali būti šikšnosparnis, kaip ponia Mina matė jį lange Vitbyje, kaip draugas Džonas matė jį skrendant iš šio tokio artimo namo ir kaip mano draugas Kvinsis matė jį prie panelės Liusės lango. Jis gali ateiti rūke, kurį pats sukuria, tai įrodė tas kilnus laivo kapitonas; bet, kiek žinome, atstumas, kurį jis gali šį rūką daryti, ribotas, ir jis gali būti tik aplink jį. Jis ateina mėnesienos spinduliais kaip elementarios dulkės, kaip vėl Džonatanas matė tas seseris Drakulos pilyje. Jis tampa toks mažas; mes patys matėme panelę Liusę, prieš jai nurimstant, įslystant pro plauko pločio tarpą kapo duryse. Jis gali, kai randa kelią, išeiti iš bet ko ar įeiti į bet ką, kad ir kaip sandariai surišta ar net sulydyta ugnimi, tai vadinate litavimu. Jis mato tamsoje, ne menka galia pasaulyje, kuris pusiau uždarytas nuo šviesos. Ak, bet išklausykite iki galo. Jis gali daryti visus šiuos dalykus, bet nėra laisvas. Ne; jis net labiau kalinys nei galeros vergas, nei beprotis savo kameroje. Jis negali eiti, kur nori; jis, kuris ne iš gamtos, vis tiek turi paklusti kai kuriems gamtos dėsniams, kodėl, nežinome. Jis negali niekur įeiti pirmą kartą, nebent kas nors iš namiškių jį pakviestų; nors vėliau gali ateiti, kaip nori. Jo galia baigiasi, kaip ir visų piktų dalykų, atėjus dienai. Tik tam tikrais laikais gali turėti ribotą laisvę. Jei jis ne toje vietoje, prie kurios pririštas, gali pasikeisti tik vidurdienį ar tiksliu saulėtekio ar saulėlydžio metu. Tai mums pasakyta, ir šiame mūsų įraše turime netiesioginį įrodymą. Taigi, nors jis gali daryti, ką nori, savo ribose, kai turi savo žemės namus, karsto namus, pragaro namus, nešventą vietą, kaip matėme, kai jis nuėjo prie savižudžio kapo Vitbyje; kitu metu gali keistis tik atėjus laikui. Taip pat sakoma, kad jis gali pereiti tekantį vandenį tik atoslūgio ar potvynio metu. Be to, yra dalykų, kurie jį taip kankina, kad jis neturi galios, kaip mums žinomas česnakas; o dėl šventų dalykų, kaip šis simbolis, mano kryželis, kuris buvo tarp mūsų ką tik, kai apsisprendėme, jiems jis niekas, bet jų akivaizdoje jis užima vietą toli ir tyli iš pagarbos. Yra ir kitų, apie kuriuos papasakosiu, jei ieškodami jų prireiktų. Laukinės rožės šaka ant jo karsto neleidžia jam iš jo pajudėti; į karstą iššauta šventinta kulka nužudo jį, kad jis būtų tikrai miręs; o dėl kuolo per jį, jau žinome jo ramybę; arba nukirstą galvą, kuri duoda poilsį. Matėme tai savo akimis.

Taigi kai rasime šio buvusio žmogaus buveinę, galėsime uždaryti jį karste ir sunaikinti, jei paklusime tam, ką žinome. Bet jis gudrus. Paprašiau savo draugą Arminijų iš Budapešto universiteto surinkti jo įrašus; ir jis visomis priemonėmis man papasakojo, kas jis buvo. Jis turi būti tas vaivada Drakula, kuris pelnė vardą prieš turkus, per didžiąją upę, pačioje turkų žemės pasienyje. Jei taip, jis nebuvo paprastas žmogus; nes tuo metu ir šimtmečius vėliau apie jį buvo kalbama kaip apie protingiausią ir gudriausią, taip pat drąsiausią „žemės už miško“ sūnų. Tas galingas protas ir geležinis ryžtas ėjo su juo į kapą ir net dabar išrikiuoti prieš mus. Drakulos, sako Arminijus, buvo didi ir kilni giminė, nors kartkartėmis būta atžalų, apie kuriuos amžininkai manė, kad turi reikalų su Piktuoju. Jie mokėsi jo paslapčių Scholomancėje, kalnuose virš Hermanštato ežero, kur velnias kaip savo dalį reikalauja dešimto mokinio. Įrašuose yra tokių žodžių kaip „stregoica“, ragana, „ordog“ ir „pokol“, šėtonas ir pragaras; o viename rankraštyje apie patį šį Drakulą kalbama kaip apie „wampyr“, ką visi per gerai suprantame. Iš šio paties išėjo didžių vyrų ir gerų moterų, ir jų kapai daro šventą žemę, kur tik gali gyventi ši bjaurastis. Nes ne mažiausias jos siaubas yra tai, kad šis piktas dalykas giliai įsišaknijęs visame gėryje; dirvoje, tuščioje nuo šventų atminimų, jis negali ilsėtis.

Jiems kalbant, ponas Morisas atidžiai žiūrėjo į langą, o dabar tyliai atsistojo ir išėjo iš kambario. Stojo trumpa pauzė, ir profesorius tęsė:

– O dabar turime nuspręsti, ką darysime. Turime daug duomenų ir turime pradėti planuoti savo kampaniją. Iš Džonatano tyrimo žinome, kad iš pilies į Vitbį atkeliavo penkiasdešimt dėžių žemės, kurios visos pristatytos į Karfaksą; taip pat žinome, kad bent dalis šių dėžių buvo išvežta. Man atrodo, kad pirmas žingsnis turėtų būti išsiaiškinti, ar visos kitos tebėra name už tos sienos, kur šiandien žiūrime; ar buvo išvežta daugiau. Jei pastarasis, turime atsekti…

Čia mus labai stulbinamai pertraukė. Lauke pasigirdo pistoleto šūvis; lango stiklas sudužo nuo kulkos, kuri, rikošetu atšokusi nuo angos viršaus, pataikė į tolimą kambario sieną. Bijau, kad širdyje esu bailė, nes suklikau. Vyrai visi pašoko; lordas Godalmingas nulėkė prie lango ir pakėlė rėmą. Tai darant, išgirdome pono Moriso balsą lauke:

– Atsiprašau! Bijau, kad išgąsdinau. Ateisiu ir papasakosiu.

Po minutės jis įėjo ir tarė:

– Tai buvo idiotiškas poelgis, ir labai nuoširdžiai atsiprašau jūsų, ponia Harker; bijau, kad baisiai išgąsdinau. Bet reikalas tas, kad kol profesorius kalbėjo, atskrido didelis šikšnosparnis ir nutūpė ant palangės. Dėl pastarųjų įvykių taip bjauriuosi tais prakeiktais žvėrimis, kad negaliu jų pakęsti, ir išėjau šauti, kaip dariau pastaruoju metu vakarais, kai tik jį pamatau. Anksčiau iš manęs dėl to juokdavaisi, Artai.

– Ar pataikėte? – paklausė daktaras Van Helsingas.

– Nežinau; manau, kad ne, nes nuskrido į mišką.

Daugiau nieko nesakydamas užėmė savo vietą, ir profesorius tęsė:

– Turime atsekti kiekvieną iš šių dėžių; o kai būsime pasiruošę, turime arba pagauti, arba nužudyti šią pabaisą jos guolyje; arba turime, taip sakant, sterilizuoti žemę, kad joje jis daugiau negalėtų ieškoti saugumo. Taip galiausiai galime rasti jį žmogaus pavidalu tarp vidurdienio ir saulėlydžio ir kovoti, kai jis silpniausias.

O dabar jums, ponia Mina, šis vakaras yra pabaiga, kol viskas bus gerai. Esate mums per brangi, kad rizikuotumėte. Šįvakar išsiskyrus daugiau neturite klausinėti. Viską papasakosime laiku. Esame vyrai ir galime pakelti; bet jūs turite būti mūsų žvaigždė ir viltis, ir veiksime dar laisviau, kai jūs nebūsite pavojuje, kaip mes.

Visi vyrai, net Džonatanas, atrodė palengvėję; bet man neatrodė gerai, kad jie turi drąsiai eiti į pavojų ir, galbūt, sumažinti savo saugumą, nes stiprybė yra geriausias saugumas, rūpindamiesi manimi; bet jie buvo apsisprendę, ir nors man tai buvo karti piliulė, negalėjau nieko sakyti, tik priimti jų riterišką rūpestį.

Ponas Morisas tęsė aptarimą:

– Kadangi negalima prarasti laiko, siūlau tuoj pat pažiūrėti į jo namą. Jam laikas yra viskas; o greitas mūsų veiksmas gali išgelbėti dar vieną auką.

Prisipažįstu, kad širdis ėmė man pasiduoti, kai veiksmo laikas taip priartėjo, bet nieko nesakiau, nes dar labiau bijojau, kad jei pasirodysiu kliūtimi jų darbui, jie gali visai nebeleisti manęs į savo pasitarimus. Dabar jie išėjo į Karfaksą su priemonėmis patekti į namą.

Kaip tikri vyrai, liepė man eiti į lovą ir miegoti; lyg moteris galėtų miegoti, kai tie, kuriuos myli, pavojuje! Atsigulsiu ir apsimesiu miegančia, kad Džonatanas grįžęs neturėtų papildomo nerimo dėl manęs.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 1 d., 4 val. nakties. Kaip tik ruošėmės išeiti iš namo, kai man atnešė skubią žinią nuo Renfildo: ar galėčiau tuoj pat jį pamatyti, nes turi man pasakyti kažką nepaprastai svarbaus. Liepiau pasiuntiniui pasakyti, kad jo norą įvykdysiu rytą; tuo metu buvau užsiėmęs. Prižiūrėtojas pridūrė:

– Jis labai įkyrus, pone. Niekada nemačiau jo taip nekantraujančio. Nežinau, bet jei greit jo nepamatysite, gali ištikti vienas iš jo smurtinių priepuolių.

Žinojau, kad šis žmogus to nesakytų be priežasties, tad tariau:

– Gerai; einu dabar.

Ir paprašiau kitų kelias minutes palaukti, nes turiu aplankyti savo „pacientą“.

– Paimkite mane su savimi, drauge Džonai, – tarė profesorius. – Jo atvejis jūsų dienoraštyje mane labai domina, ir kartkartėmis susijęs su mūsų atveju. Labai norėčiau jį pamatyti, ypač kai jo protas sutrikęs.

– Ar galiu ir aš? – paklausė lordas Godalmingas.

– Ir aš? – tarė Kvinsis Morisas.

– Ar galiu ateiti? – tarė Harkeris.

Linktelėjau, ir visi kartu nuėjome koridoriumi.

Radome jį labai susijaudinusį, bet kalba ir elgesiu daug protingesnį nei bet kada mačiau. Buvo neįprastas savęs supratimas, nepanašus į nieką, ką sutikau bepročiuose; ir jis laikė savaime suprantama, kad jo argumentai paveiks visiškai sveikus. Mes visi keturi įėjome į kambarį, bet iš pradžių nė vienas iš kitų nieko nesakė. Jo prašymas buvo, kad tuoj paleisčiau jį iš ligoninės ir išsiųsčiau namo. Tai jis parėmė argumentais apie visišką pasveikimą ir nurodė dabartinį savo sveiką protą.

– Kreipiuosi į jūsų draugus, – tarė jis, – galbūt jie neprieštaraus teisti mano bylą. Beje, jūs manęs nepristatėte.

Taip nustebau, kad tą akimirką man nepasirodė keista pristatyti beprotį ligoninėje; be to, jo elgesyje buvo tam tikras orumas, toks lygybės įprotis, kad tuoj pristačiau:

– Lordas Godalmingas; profesorius Van Helsingas; ponas Kvinsis Morisas iš Teksaso; ponas Renfildas.

Jis paspaudė ranką kiekvienam, iš eilės sakydamas:

– Lorde Godalmingai, turėjau garbę būti jūsų tėvo sekundantu „Windham“ klube; liūdna sužinoti, kad jums turint titulą, jo nebėra. Jis buvo visų, kas jį pažinojo, mylimas ir gerbiamas žmogus; ir jaunystėje, kaip girdėjau, sugalvojo degto romo punšą, labai mėgiamą Derbio naktį. Pone Morisai, turėtumėte didžiuotis savo didžia valstija. Jos priėmimas į Sąjungą buvo precedentas, kuris gali turėti toli siekiančių padarinių ateityje, kai Ašigalis ir Tropikai gali sudaryti sąjungą su Žvaigždėmis ir Juostomis. Sutarties galia dar gali pasirodyti didžiule plėtros mašina, kai Monro doktrina užims tikrą vietą kaip politinė pasakėčia. Ką gi gali pasakyti bet kas apie malonumą sutikti Van Helsingą? Pone, neatsiprašau, kad atsisakau visų įprastų kreipinių. Kai žmogus revoliucionavo gydymą atradęs nenutrūkstamą smegenų materijos evoliuciją, įprastos formos netinka, nes atrodytų, kad riboja jį viena klase. Jus, ponai, kurie dėl tautybės, paveldimumo ar prigimtinių dovanų tinkate užimti atitinkamas vietas judančiame pasaulyje, kviečiu liudyti, kad esu toks pat sveikas kaip bent dauguma žmonių, kurie visiškai laisvi. Ir esu tikras, kad jūs, daktare Sevardai, humanitaras ir teismo medikas, taip pat mokslininkas, laikysite moraline pareiga elgtis su manimi kaip su asmeniu, esančiu išskirtinėmis aplinkybėmis.

Šį paskutinį kreipimąsi jis pasakė su dvarišku įsitikinimu, kuris turėjo savo žavesio.

Manau, visi buvome priblokšti. Aš pats buvau įsitikinęs, nepaisant žinių apie šio žmogaus charakterį ir istoriją, kad jo protas atkurtas; ir jaučiau stiprų impulsą pasakyti, kad esu patenkintas jo sveikata ir rytą pasirūpinsiu reikalingais paleidimo formalumais. Tačiau nusprendžiau geriau palaukti prieš darydamas tokį rimtą pareiškimą, nes iš seno žinojau staigius pokyčius, kuriems šis pacientas linkęs. Tad pasitenkinau bendru pareiškimu, kad, regis, jis labai greitai sveiksta; kad rytą ilgiau su juo pasikalbėsiu ir tada pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, kad įvykdyčiau jo norus. Tai jo visai netenkino, nes jis greitai tarė:

– Bet bijau, daktare Sevardai, kad vargu ar suprantate mano norą. Noriu išeiti tuoj pat, čia, dabar, šią pačią valandą, šią pačią akimirką, jei galima. Laikas spaudžia, ir mūsų numanomame susitarime su senuoju dalgininku tai yra sutarties esmė. Esu tikras, kad tereikia pateikti tokiam žavingam gydytojui kaip daktaras Sevardas tokį paprastą, bet tokį reikšmingą norą, kad jis būtų įvykdytas.

Jis aštriai pažvelgė į mane ir, pamatęs neigimą mano veide, atsisuko į kitus ir atidžiai juos apžiūrėjo. Nesulaukęs pakankamo atsako, tęsė:

– Ar gali būti, kad klydau savo prielaidoje?

– Klydote, – atvirai, bet kartu, kaip jaučiau, žiauriai tariau.

Stojo ilga pauzė, ir jis lėtai tarė:

– Tada spėju, kad turiu tik pakeisti savo prašymo pagrindą. Leiskite paprašyti šios nuolaidos, malonės, privilegijos, kaip norite. Esu pasirengęs tokiu atveju maldauti, ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl kitų. Neturiu laisvės pasakyti visų savo priežasčių; bet galite, užtikrinu, priimti iš manęs, kad jos geros, tvirtos ir nesavanaudiškos ir kyla iš aukščiausio pareigos jausmo. Jei galėtumėte, pone, pažvelgti į mano širdį, visiškai pritartumėte jausmams, kurie mane gaivina. Ne, dar daugiau, laikytumėte mane vienu geriausių ir tikriausių savo draugų.

Vėl aštriai pažvelgė į mus visus. Vis labiau įsitikinau, kad šis staigus viso jo intelektinio metodo pasikeitimas yra tik dar viena jo beprotybės forma ar fazė, tad nusprendžiau leisti jam kalbėti dar kiek, žinodamas iš patirties, kad galiausiai, kaip visi bepročiai, išsiduos. Van Helsingas žvelgė į jį nepaprastai įtemptai, kuokštuotiems antakiams beveik susiliejant nuo sutelkto žvilgsnio. Jis tarė Renfildui tonu, kuris manęs tada nenustebino, tik vėliau, kai apie tai pagalvojau, nes jis kreipėsi kaip į lygų:

– Ar negalite atvirai pasakyti tikrosios priežasties, kodėl norite būti laisvas šiąnakt? Įsipareigoju, kad jei įtikinsite net mane, svetimą, be prietarų ir su įpročiu išlaikyti atvirą protą, daktaras Sevardas savo rizika ir atsakomybe suteiks jums prašomą privilegiją.

Jis liūdnai papurtė galvą, su skaudžiu apgailestavimu veide. Profesorius tęsė:

– Eime, pone, susimąstykite. Reikalaujate proto privilegijos aukščiausiu laipsniu, nes siekiate mus įtikinti savo visišku protingumu. Tai darote jūs, kurio sveikata turime pagrindo abejoti, nes dar nesate paleistas iš gydymo dėl šio pačio trūkumo. Jei nepadėsite mums pasirinkti išmintingiausio kelio, kaip galime atlikti pareigą, kurią patys mums užkraunate? Būkite išmintingas ir padėkite; ir jei galėsime, padėsime jums pasiekti norą.

Jis vis purtė galvą ir tarė:

– Daktare Van Helsingai, neturiu ko pasakyti. Jūsų argumentas užbaigtas, ir jei būčiau laisvas kalbėti, nedvejočiau nė akimirkos; bet šiame reikale nesu savo šeimininkas. Galiu tik prašyti pasitikėti manimi. Jei man atsakysite, atsakomybė ne mano.

Pagalvojau, kad dabar laikas baigti sceną, kuri darėsi per daug komiškai rimta, tad nuėjau prie durų, tepasakydamas:

– Eime, mano draugai, turime darbo. Labanakt.

Tačiau man priėjus prie durų, paciente įvyko naujas pokytis. Jis taip greitai priėjo prie manęs, kad akimirką išsigandau, jog ketina dar kartą pulti. Tačiau mano baimės buvo nepagrįstos, nes jis maldaujamai pakėlė abi rankas ir graudžiai prašė. Matydamas, kad pats jausmų perteklius jam kenkia, grąžindamas mus prie senų santykių, jis dar labiau ėmė rodyti jausmus. Žvilgtelėjau į Van Helsingą ir jo akyse pamačiau atsispindintį savo įsitikinimą; tad tapau kiek tvirtesnis, jei ne griežtesnis, ir mostelėjau, kad jo pastangos bergždžios. Anksčiau mačiau jame panašų nuolat augantį susijaudinimą, kai turėjo kokį prašymą, apie kurį daug galvojo, pavyzdžiui, kai norėjo katės; ir buvau pasiruošęs pamatyti griūtį į tą patį niūrų nuolankumą. Mano lūkestis neišsipildė, nes kai suprato, kad jo prašymas nepavyks, jis visiškai pašėlo. Puolė ant kelių, pakėlė rankas, graudžiai laužydamas, ir išliejo maldavimų srautą, ašaroms riedant skruostais, visu veidu ir kūnu reikšdamas giliausią jausmą:

– Leiskite maldauti jus, daktare Sevardai, o, leiskite maldauti, tuoj išleisti mane iš šio namo. Išsiųskite mane kaip norite ir kur norite; siųskite prižiūrėtojus su botagais ir grandinėmis; tegu veda mane tramdomuosiuose marškiniuose, surakintą rankomis ir kojomis, net į kalėjimą; bet išleiskite iš čia. Nežinote, ką darote laikydami mane čia. Kalbu iš širdies gelmių, pačios sielos. Nežinote, ką skriaudžiate ir kaip; ir negaliu pasakyti. Vargas man! Negaliu pasakyti. Viskuo, kas jums šventa, viskuo, kas brangu, jūsų prarasta meile, jūsų gyva viltimi, dėl Visagalio, išveskite mane iš čia ir išgelbėkite mano sielą nuo kaltės! Ar negirdite manęs, žmogau? Ar negalite suprasti? Ar niekada neišmoksite? Ar nežinote, kad dabar esu sveikas ir rimtas; kad nesu beprotis priepuolyje, o sveikas žmogus, kovojantis už savo sielą? O, išgirskite mane! Išgirskite! Išleiskite mane! Išleiskite! Išleiskite!

Pagalvojau, kad kuo ilgiau tai tęsis, tuo labiau jis siautės ir sukels priepuolį; tad paėmiau jį už rankos ir pakėliau.

– Eime, – griežtai tariau, – daugiau to neturi būti; jau pakankamai. Eikite į lovą ir stenkitės elgtis apdairiau.

Jis staiga sustojo ir kelias akimirkas atidžiai žiūrėjo į mane. Tada be žodžio atsistojo, nuėjo ir atsisėdo ant lovos krašto. Griūtis atėjo, kaip ankstesniu atveju, kaip ir tikėjausi.

Kai išėjau iš kambario paskutinis iš mūsų būrio, jis tyliu, gerai išauklėtu balsu man tarė:

– Tikiuosi, daktare Sevardai, padarysite man teisingumą vėliau atsiminti, kad šiąnakt dariau, ką galėjau, kad jus įtikinčiau.