Rūkas kambaryje

XIX skyrius

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 1 d., 5 val. ryto. Su būriu į paiešką ėjau ramiu protu, nes, manau, niekada nemačiau Minos tokios visiškai stiprios ir sveikos. Labai džiaugiuosi, kad ji sutiko pasitraukti ir leisti mums, vyrams, dirbti. Kažkodėl man buvo baisu, kad ji apskritai dalyvauja šiame baisiame reikale; bet dabar, kai jos darbas baigtas ir kai jos energijos, proto ir įžvalgos dėka visa istorija sudėta taip, kad kiekvienas taškas ką nors reiškia, ji gali jausti, kad jos dalis baigta ir kad nuo šiol likusią dalį gali palikti mums. Manau, scena su ponu Renfildu mus visus šiek tiek sutrikdė. Išėję iš jo kambario tylėjome, kol grįžome į kabinetą. Tada ponas Morisas tarė daktarui Sevardui:

– Klausyk, Džekai, jei tas žmogus neblefavo, jis pats sveikiausias beprotis, kokį kada mačiau. Nesu tikras, bet tikiu, kad jis turėjo kokį rimtą tikslą, o jei turėjo, tai gana žiauriai su juo pasielgta, nedavus progos.

Mudu su lordu Godalmingu tylėjome, bet daktaras Van Helsingas pridūrė:

– Drauge Džonai, jūs žinote apie bepročius daugiau už mane, ir džiaugiuosi, nes bijau, kad jei man būtų tekę spręsti, prieš tą paskutinį isterišką protrūkį būčiau jį paleidęs. Bet gyvename ir mokomės, ir dabartinėje užduotyje negalime rizikuoti, kaip sakytų mano draugas Kvinsis. Viskas geriausia taip, kaip yra.

Daktaras Sevardas, regis, svajingai atsakė abiem:

– Nežinau, bet sutinku su jumis. Jei tas žmogus būtų paprastas beprotis, būčiau rizikavęs juo pasitikėti; bet jis, regis, kažkaip susijęs su grafu kaip rodyklė, tad bijau pasielgti blogai, padėdamas jo įgeidžiams. Negaliu pamiršti, kaip jis beveik tokiu pat įkarščiu meldė katės, o paskui bandė dantimis išplėšti man gerklę. Be to, jis vadino grafą „viešpačiu ir šeimininku“, ir gali norėti išeiti, kad jam kažkaip velniškai padėtų. Tas baisus dalykas turi vilkus, žiurkes ir savo rūšį sau padėti, tad spėju, nesivaržytų bandyti pasinaudoti garbingu bepročiu. Tačiau jis tikrai atrodė rimtas. Tik tikiuosi, kad pasielgėme geriausiai. Šie dalykai kartu su mūsų laukiniu darbu ardo žmogaus nervus.

Profesorius priėjo, uždėjo ranką jam ant peties ir savo rimtu, maloniu būdu tarė:

– Drauge Džonai, nebijokite. Stengiamės atlikti pareigą labai liūdname ir baisiame atvejyje; galime daryti tik tai, ką laikome geriausia. Ko dar galime tikėtis, jei ne gerojo Dievo gailestingumo?

Lordas Godalmingas kelioms minutėms buvo išslinkęs, bet dabar grįžo. Pakėlė mažą sidabrinį švilpuką ir pastebėjo:

– Ta sena vieta gali būti pilna žiurkių, o jei taip, turiu priešnuodį po ranka.

Perlipę sieną, patraukėme prie namo, pasirūpinę laikytis medžių šešėliuose ant vejos, kai švietė mėnesiena. Pasiekę prieangį, profesorius atvėrė krepšį, išėmė daug daiktų, padėjo ant laiptelio ir išrūšiavo į keturias mažas grupeles, aiškiai po vieną kiekvienam. Tada tarė:

– Mano draugai, einame į baisų pavojų, ir mums reikia įvairių ginklų. Mūsų priešas ne vien dvasinis. Atminkite, kad jis turi dvidešimties vyrų jėgą ir kad nors mūsų kaklai ir trachėjos paprastos rūšies, todėl lūžtantys ir traiškomi, jo nepaklūsta vien jėgai. Stipresnis žmogus ar visų stipresnių žmonių būrys tam tikru metu gali jį išlaikyti; bet negali jo sužeisti taip, kaip jis gali sužeisti mus. Todėl turime saugotis jo prisilietimo. Laikykite tai prie širdies. – Kalbėdamas jis pakėlė mažą sidabrinį kryželį ir ištiesė man, nes buvau arčiausiai. – Užsidėkite šias gėles ant kaklo, – čia jis padavė man nuvytusių česnako žiedų vainiką, – kitiems, žemiškesniems priešams, šį revolverį ir šį peilį; ir pagalbai visame, šias tokias mažas elektrines lempeles, kurias galite prisisegti prie krūtinės; ir visam, ir svarbiausia pabaigai, tai, ko neturime be reikalo išniekinti.

Tai buvo Šventosios Ostijos dalis, kurią jis įdėjo į voką ir padavė man. Kiekvienas iš kitų buvo panašiai aprūpintas.

– Dabar, – tarė jis, – drauge Džonai, kur visraktiai? Jei galime atidaryti duris, nereikia laužtis pro langą kaip anksčiau pas panelę Liusę.

Daktaras Sevardas pabandė vieną ar du visraktius, jam pravertė chirurgo mechaninis vikrumas. Netrukus rado tinkamą; šiek tiek pakraipius, skląstis pasidavė ir, rūdžių sužvangėjęs, atšoko. Stumtelėjome duris, surūdiję vyriai sugirgždėjo, ir jos lėtai atsivėrė. Tai buvo stulbinamai panašu į vaizdą, kurį man perteikė daktaro Sevardo dienoraštis apie panelės Vestenros kapo atidarymą; manau, ta pati mintis šovė ir kitiems, nes visi kaip vienas atsitraukė. Profesorius pirmas pajudėjo ir įžengė pro atviras duris.

– In manus tuas, Domine! – tarė jis, žegnodamasis peržengdamas slenkstį.

Uždarėme duris už savęs, kad uždegę lempeles nepatrauktume dėmesio nuo kelio. Profesorius atidžiai išbandė spyną, kad galėtume atidaryti ją iš vidaus, jei skubėtume išeiti. Tada visi uždegėme lempeles ir pradėjome paiešką.

Mažų lempelių šviesa krito įvairiausiomis keistomis formomis, spinduliams susikryžiuojant ar mūsų kūnams metant didelius šešėlius. Niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad tarp mūsų yra dar kažkas. Spėju, tai buvo prisiminimas, kurį taip stipriai sukėlė niūri aplinka, apie tą baisią patirtį Transilvanijoje. Manau, šį jausmą turėjome visi, nes pastebėjau, kad kiti, kaip ir aš, nuo kiekvieno garso ir naujo šešėlio žvilgčiojo per petį.

Visa vieta buvo tiršta dulkių. Grindys, regis, buvo kelių colių storio, išskyrus ten, kur buvo neseni pėdsakai, kuriuose, nuleidęs lempelę, mačiau vinių žymes, kur dulkės buvo sutrūkinėjusios. Sienos buvo pūkuotos ir sunkios nuo dulkių, o kampuose kabojo voratinklių masės, ant kurių taip susikaupė dulkės, kad jie atrodė kaip seni suplyšę skudurai, svoriui juos iš dalies nuplėšus. Ant stalo salėje gulėjo didelis raktų ryšulys, ant kiekvieno laiko pageltusi etiketė. Jie buvo naudoti kelis kartus, nes ant stalo buvo keli panašūs įplėšimai dulkių antklodėje, panašūs į tą, kuris atsivėrė, kai profesorius juos pakėlė. Jis atsisuko į mane ir tarė:

– Jūs žinote šią vietą, Džonatanai. Kopijavote jos žemėlapius ir žinote ją bent daugiau už mus. Kur kelias į koplyčią?

Turėjau mintį apie kryptį, nors per ankstesnį vizitą negalėjau į ją patekti; tad ėjau pirma, ir po kelių klaidingų posūkių atsidūriau priešais žemas, arkines ąžuolines duris, sutvirtintas geležinėmis juostomis.

– Tai ta vieta, – tarė profesorius, nukreipdamas lempelę į mažą namo žemėlapį, nukopijuotą iš mano originalaus susirašinėjimo dėl pirkimo.

Su nedideliu vargu radome raktą ryšulyje ir atidarėme duris. Buvome pasiruošę kam nors nemalonaus, nes atidarant duris pro tarpus, regis, sklido silpnas dvokiantis oras, bet nė vienas nesitikėjome tokio kvapo, kokį sutikome. Nė vienas iš kitų nebuvo sutikęs grafo iš arti, o kai aš jį mačiau, jis buvo arba nevalgęs savo kambariuose, arba, kai buvo prisirijęs šviežio kraujo, griūvančiame pastate po atviru oru; bet čia vieta buvo maža ir uždara, ir ilgas nenaudojimas padarė orą stovintį ir bjaurų. Buvo žemiškas kvapas, tarsi kokių sausų dvokų, sklindantis per bjauresnį orą. O patį kvapą kaip aprašyti? Ne tik tai, kad jis buvo sudarytas iš visų mirtingumo ligų ir su aštriu, gaižiu kraujo kvapu, bet atrodė, tarsi pats puvimas būtų supuvęs. Fu! Man bloga apie tai galvojant. Kiekvienas tos pabaisos iškvėptas kvapas, regis, prilipo prie vietos ir sustiprino jos šlykštumą.

Įprastomis aplinkybėmis toks dvokas būtų nutraukęs mūsų žygį; bet tai nebuvo įprastas atvejis, ir aukštas ir baisus tikslas, kuriame dalyvavome, davė jėgų, pakilusių virš vien fizinių dalykų. Po nevalingo atsitraukimo nuo pirmo šleikštaus gūsio, visi kaip vienas ėmėmės darbo, lyg ta bjauri vieta būtų rožių sodas.

Tiksliai apžiūrėjome vietą, profesoriui pradedant sakant:

– Pirmiausia reikia pamatyti, kiek dėžių liko; paskui turime apžiūrėti kiekvieną skylę, kampą ir plyšį ir pažiūrėti, ar negalime rasti užuominos, kas nutiko kitoms.

Pakako žvilgsnio pamatyti, kiek liko, nes didelės žemės dėžės buvo stambios, ir suklysti buvo neįmanoma.

Iš penkiasdešimties liko tik dvidešimt devynios! Kartą išsigandau, nes pamatęs, kaip lordas Godalmingas staiga apsisuko ir pažvelgė pro skliautuotas duris į tamsų koridorių, pažiūrėjau ir aš, ir akimirką širdis sustojo. Kažkur, žvelgdama iš šešėlio, man pasirodė ryškios piktojo grafo veido vietos: nosies ketera, raudonos akys, raudonos lūpos, baisus išblyškimas. Tai truko tik akimirką, nes lordas Godalmingas tarė: „Maniau, kad mačiau veidą, bet tai tik šešėliai“, ir tęsė tyrimą, o aš nukreipiau lempelę ta kryptimi ir įėjau į koridorių. Nebuvo nė ženklo nieko; o kadangi nebuvo kampų, durų, jokios angos, tik tvirtos koridoriaus sienos, negalėjo būti slėptuvės net jam. Nusprendžiau, kad baimė padėjo vaizduotei, ir nieko nesakiau.

Po kelių minučių pamačiau Morisą staiga atsitraukiant nuo kampo, kurį apžiūrėjo. Visi akimis sekėme jo judesius, nes, be abejo, mus apimdavo nervingumas, ir pamatėme visą fosforescencijos masę, mirgančią kaip žvaigždės. Visi instinktyviai atsitraukėme. Visa vieta atgijo nuo žiurkių.

Akimirką ar dvi stovėjome pritrenkti, visi, išskyrus lordą Godalmingą, kuris, regis, buvo pasiruošęs tokiam atvejui. Nubėgęs prie didelių geležimi apkaustytų ąžuolinių durų, kurias daktaras Sevardas aprašė iš išorės ir kurias pats mačiau, pasuko raktą spynoje, atitraukė didžiulius skląsčius ir atlapojo duris. Paskui, išėmęs iš kišenės mažą sidabrinį švilpuką, pūstelėjo žemą, spigų signalą. Iš už daktaro Sevardo namo atsiliepė šunų lojimas, ir po maždaug minutės trys terjerai atlėkė už namo kampo. Nesąmoningai visi pajudėjome prie durų, ir einant pastebėjau, kad dulkės labai sujauktos: išvežtos dėžės buvo atneštos šiuo keliu. Bet net per praėjusią minutę žiurkių skaičius labai padidėjo. Regis, jos iškart užtvindė vietą, kol lempelių šviesa, šviečianti ant judančių tamsių kūnų ir žibančių, piktų akių, pavertė vietą panašia į žemės šlaitą, nusagstytą jonvabaliais. Šunys puolė, bet prie slenksčio staiga sustojo ir suurzgė, o paskui, vienu metu pakėlę nosis, ėmė labai graudžiai kaukti. Žiurkės daugėjo tūkstančiais, ir mes išėjome.

Lordas Godalmingas pakėlė vieną šunį, įnešė ir padėjo ant grindų. Tą akimirką, kai jo kojos palietė žemę, jis, regis, atgavo drąsą ir puolė prie savo prigimtinių priešų. Jos bėgo nuo jo taip greitai, kad kol jis išpurtė gyvybę iš dvidešimties, kiti šunys, kurie jau buvo taip pat įnešti, gavo mažai grobio, nes visa masė dingo.

Joms išėjus, regis, išėjo kažkoks piktas buvimas, nes šunys linksmai šokinėjo ir lojo, staiga puldami parblokštus priešus, vartydami juos ir mėtydami į orą žiauriais purtymais. Visiems, regis, pakilo nuotaika. Nežinau, ar tai buvo mirtinos atmosferos išvalymas atidarius koplyčios duris, ar palengvėjimas, atsidūrus atvirame ore; bet tikrai baimės šešėlis, regis, nuslydo nuo mūsų kaip apdaras, ir mūsų atėjimo priežastis prarado dalį niūrios reikšmės, nors nė kiek nesumažinome ryžto. Uždarėme lauko duris, užšovėme ir užrakinome ir, pasiėmę šunis, ėmėme ieškoti name. Neradome nieko, tik nepaprastą kiekį dulkių, viską nepaliesta, išskyrus mano pėdsakus nuo pirmo vizito. Šunys niekada nerodė jokio nerimo ženklo, ir net grįžę į koplyčią šokinėjo, lyg vasaros miške medžiotų triušius.

Rytuose jau švito, kai išėjome pro priekį. Daktaras Van Helsingas išėmė iš ryšulio salės durų raktą, užrakino duris kaip priklauso ir, baigęs, įsidėjo raktą į kišenę.

– Kol kas, – tarė jis, – mūsų naktis buvo labai sėkminga. Mums neatsitiko jokia žala, kurios bijojau, ir vis dėlto išsiaiškinome, kiek dėžių trūksta. Labiausiai džiaugiuosi, kad šis mūsų pirmas, ir galbūt sunkiausias bei pavojingiausias žingsnis atliktas, neįtraukus mūsų mieliausios ponios Minos ir netrikdant jos budėjimo ar miego minčių siaubo vaizdais, garsais ir kvapais, kurių ji niekada nepamirštų. Išmokome ir vieną pamoką, jei leistina ginčytis a particulari: kad grafo žinioje esantys laukiniai žvėrys patys nepaklūsta jo dvasinei galiai; nes žiūrėkite, tos žiurkės, kurios ateina į jo šauksmą, kaip iš savo pilies viršaus jis šaukia vilkus jūsų išėjimui ir tos vargšės motinos šauksmui, nors ateina pas jį, bėga sumišusios nuo tokių mažų mano draugo Artūro šunų. Prieš mus kiti dalykai, kiti pavojai, kitos baimės; ir ta pabaisa šiąnakt ne vienintelį ar paskutinį kartą panaudojo savo galią laukiniam pasauliui. Tebūnie taip, kad jis išėjo kitur. Gerai! Tai davė mums progą kai kuriais atžvilgiais sušukti „šachas“ šiame šachmatų žaidime, kurį žaidžiame dėl žmonių sielų. O dabar eikime namo. Aušra arti, ir turime priežastį būti patenkinti pirmos nakties darbu. Gali būti lemta, kad seks daug naktų ir dienų, nors pilnų pavojų; bet turime eiti toliau, ir nuo jokio pavojaus nesitrauksime.

Kai grįžome, namas tylėjo, išskyrus kokį vargšą padarą, klykiantį vienoje iš tolimų palatų, ir žemą dejavimą iš Renfildo kambario. Vargšas, be abejo, kaip bepročiai, kankino save nereikalingomis skausmo mintimis.

Ant pirštų galų įėjau į mūsų kambarį ir radau Miną miegančią, kvėpuojančią taip tyliai, kad turėjau prikišti ausį, kad išgirsčiau. Ji atrodo blyškesnė nei paprastai. Tikiuosi, šio vakaro susitikimas jos nesukrėtė. Esu tikrai dėkingas, kad ji bus palikta nuošalyje nuo mūsų būsimo darbo ir net svarstymų. Moteriai tai per didelė įtampa. Iš pradžių taip nemaniau, bet dabar žinau geriau. Todėl džiaugiuosi, kad nuspręsta. Gali būti dalykų, kuriuos išgirdus ją išgąsdintų; ir vis dėlto juos nuslėpti gali būti blogiau nei pasakyti, jei ji kada įtartų, kad kažkas slepiama. Nuo šiol mūsų darbas jai bus užantspauduota knyga, bent iki tol, kol galėsime pasakyti, kad viskas baigta, ir žemė laisva nuo požemio pasaulio pabaisos. Spėju, bus sunku pradėti tylėti po tokio mūsų pasitikėjimo; bet turiu būti ryžtingas, ir rytoj nutylėsiu apie šios nakties darbus ir atsisakysiu kalbėti apie viską, kas nutiko. Ilsiuosi ant sofos, kad jos netrikdyčiau.

Spalio 1 d., vėliau. Spėju, buvo natūralu, kad visi pramiegojome, nes diena buvo užimta, o naktis visai be poilsio. Net Mina turbūt jautė išsekimą, nes nors miegojau, kol saulė pakilo aukštai, pabudau anksčiau už ją ir turėjau du ar tris kartus šaukti, kol ji pabudo. Iš tiesų ji miegojo taip kietai, kad kelias sekundes manęs nepažino, o žiūrėjo į mane su kažkokiu tuščiu siaubu, kaip žiūri pažadintas iš blogo sapno. Šiek tiek skundėsi nuovargiu, ir leidau jai ilsėtis iki vėlesnės dienos. Dabar žinome, kad išvežtos dvidešimt viena dėžė, ir jei per kurį išvežimą paimta kelios, galime atsekti jas visas. Tai, žinoma, labai palengvins darbą, ir kuo greičiau tuo pasirūpinsime, tuo geriau. Šiandien surasiu Tomą Snelingą.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 1 d. Buvo beveik vidurdienis, kai mane pažadino į kambarį įėjęs profesorius. Jis buvo linksmesnis ir žvalesnis nei paprastai, ir buvo aišku, kad praėjusios nakties darbas nuėmė dalį niūraus svorio nuo jo proto. Aptaręs nakties nuotykį, staiga tarė:

– Jūsų pacientas mane labai domina. Ar gali būti, kad su jumis aplankysiu jį šį rytą? Arba jei esate per daug užsiėmęs, galiu eiti vienas, jei gali būti. Man nauja patirtis rasti beprotį, kuris kalba apie filosofiją ir samprotauja taip sveikai.

Turėjau skubaus darbo, tad pasakiau, kad jei jis eis vienas, džiaugsiuosi, nes tada nereikės jo laikyti laukiančio; tad pašaukiau prižiūrėtoją ir daviau reikiamus nurodymus. Prieš profesoriui išeinant iš kambario, įspėjau jį nesusidaryti klaidingo įspūdžio apie mano pacientą.

– Bet, – atsakė jis, – noriu, kad jis kalbėtų apie save ir savo kliedesį dėl gyvų dalykų valgymo. Jis pasakė poniai Minai, kaip matau jūsų vakarykščiame dienoraštyje, kad kadaise turėjo tokį įsitikinimą. Kodėl šypsotės, drauge Džonai?

– Atleiskite, – tariau, – bet atsakymas čia. – Uždėjau ranką ant mašinraščio. – Kai mūsų sveikas ir išsilavinęs beprotis padarė tą patį pareiškimą apie tai, kaip anksčiau valgė gyvybę, jo burna tiesiog dvokė nuo musių ir vorų, kuriuos suvalgė prieš pat poniai Harker įeinant į kambarį.

Van Helsingas savo ruožtu nusišypsojo.

– Gerai! – tarė jis. – Jūsų atmintis tiksli, drauge Džonai. Turėjau prisiminti. Ir vis dėlto būtent šis minties ir atminties kreivumas daro psichines ligas tokiu žavingu tyrimu. Galbūt iš šio bepročio kvailumo sužinosiu daugiau nei iš išmintingiausiųjų mokymo. Kas žino?

Tęsiau darbą ir netrukus baigiau. Atrodė, kad laiko praėjo labai mažai, bet štai Van Helsingas vėl buvo kabinete.

– Ar trukdau? – mandagiai paklausė jis, stovėdamas prie durų.

– Visai ne, – atsakiau. – Įeikite. Darbas baigtas, ir esu laisvas. Galiu eiti su jumis dabar, jei norite.

– Nereikia; jį mačiau!

– Na?

– Bijau, kad jis manęs nelabai vertina. Mūsų pokalbis buvo trumpas. Kai įėjau į jo kambarį, jis sėdėjo ant kėdutės viduryje, alkūnėmis ant kelių, ir jo veidas buvo niūraus nepasitenkinimo paveikslas. Kalbėjau su juo kuo linksmiau ir su tokia pagarba, kokią galėjau parodyti. Jis visai neatsakė. „Ar manęs nepažįstate?“ paklausiau. Jo atsakymas nebuvo raminantis: „Pakankamai gerai jus pažįstu; jūs senas kvailys Van Helsingas. Norėčiau, kad nusineštumėte save ir savo idiotiškas smegenų teorijas kur nors kitur. Tegu prasmenga visi bukagalviai olandai!“ Daugiau nesakė nė žodžio, sėdėjo savo nepermaldaujamame niūrume toks abejingas man, lyg visai nebūčiau buvęs kambaryje. Taip šįkart dingo mano proga daug išmokti iš šio tokio protingo bepročio; tad eisiu, jei galiu, ir pasiguosiu keliais laimingais žodžiais su ta mieląja siela ponia Mina. Drauge Džonai, mane neapsakomai džiugina, kad jai daugiau nebus skaudu, nebebus nerimo dėl mūsų baisių dalykų. Nors labai pasigesime jos pagalbos, taip geriau.

– Sutinku su jumis visa širdimi, – rimtai atsakiau, nes nenorėjau, kad jis šiuo klausimu susilpnėtų. – Poniai Harker geriau būti nuošalyje. Dalykai pakankamai blogi mums, visiems pasaulio vyrams, per savo laiką buvusiems ne vienoje keblioje vietoje; bet tai ne vieta moteriai, ir jei ji būtų likusi susijusi su šiuo reikalu, laikui bėgant tai neišvengiamai būtų ją sugriovę.

Taigi Van Helsingas nuėjo pasitarti su ponia Harker ir Harkeriu; Kvinsis ir Artas išvykę sekti užuominų dėl žemės dėžių. Baigsiu savo darbų ratą, ir susitiksime šį vakarą.

Minos Harker dienoraštis

Spalio 1 d. Man keista būti laikomai tamsoje, kaip šiandien; po tiek metų visiško Džonatano pasitikėjimo matyti, kaip jis akivaizdžiai vengia tam tikrų dalykų, ir pačių gyvybiškiausių. Šį rytą po vakarykščio nuovargio miegojau vėlai, ir nors Džonatanas irgi vėlavo, jis buvo ankstesnis. Prieš išeidamas kalbėjo su manimi, niekada taip mielai ir švelniai, bet nė žodžiu neprasitarė, kas nutiko per vizitą grafo name. O vis dėlto turėjo žinoti, kaip baisiai nerimavau. Vargšas mielas žmogus! Spėju, tai jį turėjo jaudinti net labiau nei mane. Visi sutarė, kad geriausia man daugiau nesivelti į šį baisų darbą, ir sutikau. Bet pagalvoti, kad jis ką nors nuo manęs slepia! O dabar verkiu kaip kvailė, nors žinau, kad tai iš didelės mano vyro meilės ir iš gerų, gerų tų kitų stiprių vyrų norų.

Tai man padėjo. Na, kada nors Džonatanas viską man papasakos; ir kad jis niekada nė akimirkai nepagalvotų, jog ką nors nuo jo slėpiau, toliau vedu dienoraštį kaip paprastai. Tada, jei jis bijos dėl mano pasitikėjimo, parodysiu jį, su kiekviena mano širdies mintimi, užrašyta jo mielomis akimis skaityti. Šiandien jaučiuosi keistai liūdna ir prislėgta. Spėju, tai atoveiksmis po baisaus jaudulio.

Praėjusį vakarą vyrams išėjus nuėjau gulti tik todėl, kad liepė. Nesijaučiau mieguista ir buvau pilna ryjančio nerimo. Vis galvojau apie viską, kas buvo nuo tada, kai Džonatanas atėjo pas mane į Londoną, ir viskas atrodo kaip baisi tragedija, likimui negailestingai spaudžiant į kokią lemtą pabaigą. Regis, viskas, ką darai, kad ir kaip teisinga, atneša būtent tai, dėl ko labiausiai reikia apgailestauti. Jei nebūčiau vykusi į Vitbį, galbūt vargšė mieloji Liusė dabar būtų su mumis. Ji neėmė lankytis kapinėse, kol neatvykau, o jei nebūtų dieną ten ėjusi su manimi, nebūtų ten atėjusi per miegus; o jei nebūtų ten atėjusi naktį miegodama, ta pabaisa nebūtų galėjusi jos sunaikinti taip, kaip sunaikino. O, kam aš vykau į Vitbį? Štai, vėl verkiu! Įdomu, kas man šiandien nutiko. Turiu tai slėpti nuo Džonatano, nes jei jis žinotų, kad per vieną rytą verkiau du kartus, aš, kuri niekada neverkiau dėl savęs ir kurią jis niekada neprivertė išlieti ašaros, mielasis išplėštų sau širdį. Parodysiu drąsų veidą, o jei norėsis verkti, jis niekada to nepamatys. Spėju, tai viena iš pamokų, kurias mes, vargšės moterys, turime išmokti…

Nelabai prisimenu, kaip praėjusią naktį užmigau. Prisimenu staigų šunų lojimą ir daug keistų garsų, tarsi labai audringą maldą, iš pono Renfildo kambario, kuris kažkur po šiuo. O tada viską apgaubė tyla, tokia gili, kad mane išgąsdino, ir atsikėliau ir pažvelgiau pro langą. Viskas buvo tamsu ir tylu, mėnesienos metami juodi šešėliai, regis, pilni savo tylios paslapties. Niekas, regis, nejudėjo, viskas niūru ir sustingę kaip mirtis ar likimas; tad plona baltos miglos juosta, kuri beveik nepastebimai lėtai slinko per žolę link namo, regis, turėjo savo jausmą ir gyvybingumą. Manau, minčių nukrypimas man padėjo, nes grįžusi į lovą pajutau slenkantį mieguistumą. Kurį laiką gulėjau, bet negalėjau visai užmigti, tad atsikėliau ir vėl pažvelgiau pro langą. Migla plito ir dabar buvo visai prie namo, tad mačiau ją gulinčią tirštai prie sienos, lyg sėlintų prie langų. Vargšas žmogus buvo garsesnis nei bet kada, ir nors negalėjau atskirti nė žodžio, kažkaip jo tonuose atpažinau aistringą maldavimą. Tada pasigirdo grumtynės, ir žinojau, kad prižiūrėtojai su juo tvarkosi. Taip išsigandau, kad įlindau į lovą, užsitraukiau antklodę ant galvos ir užsikišau ausis pirštais. Tada nė kiek nesinorėjo miegoti, bent taip maniau; bet turbūt užmigau, nes, išskyrus sapnus, nieko neprisimenu iki ryto, kai Džonatanas mane pažadino. Manau, prireikė pastangų ir šiek tiek laiko suvokti, kur esu ir kad virš manęs lenkiasi Džonatanas. Sapnas buvo labai savotiškas, beveik tipiškas tam, kaip budėjimo mintys susilieja su sapnais ar juose tęsiasi.

Maniau, kad miegu ir laukiu Džonatano grįžtant. Labai dėl jo nerimavau ir negalėjau veikti; kojos, rankos ir smegenys buvo sunkios, tad niekas negalėjo vykti įprastu greičiu. Taip neramiai miegojau ir galvojau. Tada ėmiau suprasti, kad oras sunkus, drėgnas ir šaltas. Atitraukiau antklodę nuo veido ir, savo nuostabai, pamačiau, kad aplink viskas blanku. Dujų šviesa, kurią palikau degti Džonatanui, tik pritildžiusi, sklido kaip maža raudona kibirkštis per rūką, kuris aiškiai sutirštėjo ir plūdo į kambarį. Tada man atėjo į galvą, kad prieš einant gulti uždariau langą. Būčiau atsikėlusi įsitikinti, bet kažkoks švino mieguistumas, regis, kaustė galūnes ir net valią. Gulėjau tyliai ir kentėjau; tai viskas. Užmerkiau akis, bet vis tiek mačiau pro vokus. (Nuostabu, kokias išdaigas mums krečia sapnai ir kaip patogiai galime įsivaizduoti.) Rūkas tirštėjo vis labiau, ir dabar mačiau, kaip jis ateina, nes mačiau jį kaip dūmus, ar su balta verdančio vandens energija, plūstantį ne pro langą, o pro durų plyšius. Jis vis tirštėjo, kol, regis, susitelkė į kažkokį debesies stulpą kambaryje, per kurio viršų mačiau dujų šviesą, šviečiančią kaip raudona akis. Viskas ėmė suktis smegenyse, kaip debesų stulpas sukosi kambaryje, ir per visa tai atėjo Rašto žodžiai: „debesies stulpas dieną ir ugnies naktį“. Ar tai iš tiesų kažkoks dvasinis vedimas ateina miegant? Bet stulpas buvo sudarytas ir iš dienos, ir iš nakties vedimo, nes ugnis buvo raudonoje akyje, kuri nuo šios minties įgijo man naujo žavesio; kol, man žiūrint, ugnis pasidalijo ir, regis, švietė į mane per rūką kaip dvi raudonos akys, tokios, apie kurias Liusė pasakojo akimirkos protinio klajojimo metu, kai ant uolos mirštanti saulė krito ant Šv. Marijos bažnyčios langų. Staiga mane apėmė siaubas, kad taip Džonatanas matė tas baisias moteris, atsirandančias iš besisukančios miglos mėnesienoje, ir sapne turbūt apalpau, nes viskas tapo juoda tamsa. Paskutinė sąmoninga vaizduotės pastanga buvo parodyti man blyškiai baltą veidą, pasilenkusį virš manęs iš rūko. Turiu saugotis tokių sapnų, nes jie gali atimti protą, jei jų būtų per daug. Paprašyčiau daktaro Van Helsingo ar daktaro Sevardo paskirti man ką nors, kad miegočiau, tik bijau juos išgąsdinti. Toks sapnas dabar įsipintų į jų baimes dėl manęs. Šiąnakt labai stengsiuosi miegoti natūraliai. Jei nepavyks, rytoj vakare paprašysiu dozės chloralio; vieną kartą tai negali pakenkti, ir gerai išsimiegosiu. Praėjusi naktis mane pavargino labiau, nei jei visai nebūčiau miegojusi.

Spalio 2 d., 22 val. Praėjusią naktį miegojau, bet nesapnavau. Turbūt miegojau kietai, nes manęs nepažadino atsigulantis Džonatanas; bet miegas nesustiprino, nes šiandien jaučiuosi baisiai silpna ir be dvasios. Visą vakar bandžiau skaityti arba gulėjau snausdama. Popiet ponas Renfildas paklausė, ar gali mane pamatyti. Vargšas žmogus, buvo labai švelnus, o man išeinant pabučiavo ranką ir palinkėjo Dievo palaimos. Kažkaip tai mane labai paveikė; verkiu apie jį galvodama. Tai naujas silpnumas, kurio turiu saugotis. Džonatanas būtų nelaimingas, jei žinotų, kad verkiau. Jis ir kiti buvo išvykę iki vakarienės ir visi grįžo pavargę. Dariau, ką galėjau, kad juos pralinksminčiau, ir spėju, pastanga man padėjo, nes pamiršau, kokia pavargusi. Po vakarienės pasiuntė mane į lovą, o patys nuėjo kartu parūkyti, kaip sakė, bet žinojau, kad nori papasakoti vienas kitam, kas kiekvienam nutiko per dieną; iš Džonatano elgesio mačiau, kad jis turi ką svarbaus pranešti. Nebuvau tokia mieguista, kokia turėčiau būti; tad prieš jiems išeinant paprašiau daktaro Sevardo duoti man šiek tiek kokio opiato, nes praėjusią naktį prastai miegojau. Jis labai maloniai paruošė migdomąjį gėrimą ir davė man, sakydamas, kad jis nepakenks, nes labai švelnus… Išgėriau ir laukiu miego, kuris vis dar laikosi atokiai. Tikiuosi, nepadariau blogai, nes kai miegas ima su manimi flirtuoti, ateina nauja baimė: gal kvailai padariau, taip atimdama iš savęs galią pabusti. Man jos gali prireikti. Štai ateina miegas. Labanakt.

XX skyrius

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 1 d., vakaras. Tomą Snelingą radau jo namuose Betnal Grine, bet, deja, jis nebuvo tokios būklės, kad ką nors prisimintų. Pati alaus perspektyva, kurią jam atvėrė mano laukiamas atėjimas, pasirodė per didelė, ir jis per anksti pradėjo laukiamą girtavimą. Tačiau iš jo žmonos, kuri atrodė padori, vargšė siela, sužinojau, kad jis tik Smoleto padėjėjas, o Smoletas iš tų dviejų yra atsakingas. Tad nuvažiavau į Volvortą ir radau poną Džozefą Smoletą namie, vienais marškiniais, vėlai geriantį arbatą iš lėkštelės. Jis padorus, protingas žmogus, aiškiai geras, patikimas darbininko tipas, su savo galva. Prisiminė viską apie dėžių įvykį ir iš nuostabios nutrintais kampais užrašų knygelės, kurią išsitraukė iš kažkokios paslaptingos vietos kelnių užpakalyje ir kurioje buvo hieroglifiniai įrašai storu, pusiau išblukusiu pieštuku, pasakė man dėžių paskirties vietas. Sakė, kad šešias jis paėmė iš Karfakso vienu vežimu ir paliko Čiksando gatvėje 197, Mail End Niu Taune, o dar šešias padėjo Jamaikos skersgatvyje, Bermondsyje. Jei grafas ketino išbarstyti šias baisias savo prieglaudas po Londoną, šios vietos buvo parinktos kaip pirmos pristatymui, kad vėliau galėtų išdalinti plačiau. Sistemingumas privertė mane manyti, kad jis negali ketinti apsiriboti dviem Londono pusėmis. Dabar jis įsitvirtino tolimuose šiaurės kranto rytuose, pietų kranto rytuose ir pietuose. Šiaurė ir vakarai tikrai nebuvo numatyti palikti už jo velniško sumanymo, jau nekalbant apie patį Sitį ir pačią madingo Londono širdį pietvakariuose ir vakaruose. Grįžau pas Smoletą ir paklausiau, ar gali pasakyti, ar iš Karfakso buvo išvežta daugiau dėžių.

Jis atsakė:

– Na, šeimininke, su manim pasielgėt labai gražiai, – buvau davęs jam pussvarį, – ir papasakosiu viską, ką žinau. Prieš keturias naktis „Kiškyje ir Kurtuose“, Pinčerio skersgatvy, girdėjau vyrą vardu Bloksamas sakant, kad jis su draugu turėjo retai dulkėtą darbą sename name Perfekte. Tokių darbų nedaug, ir galvoju, gal Semas Bloksamas galėtų jums ką pasakyt.

Paklausiau, ar gali pasakyti, kur jį rasti. Pasakiau, kad jei gaus man adresą, tai jam bus vertas dar pussvario. Tad jis gurkštelėjo likusią arbatą ir atsistojo, sakydamas, kad pradės ieškoti tuoj pat. Prie durų sustojo ir tarė:

– Klausykit, šeimininke, nėra prasmės laikyt jus čia. Galiu Semą rast greit, o gal ne; bet bet kokiu atveju jis nelabai galės jums daug pasakyt šįvakar. Semas retas, kai pradeda gert. Jei duosit voką su pašto ženklu ir užrašysit savo adresą, sužinosiu, kur Semą rast, ir šįvakar išsiųsiu. Bet geriau anksti rytą eikit jo, kitaip gal nesugausit; nes Semas labai anksti išeina, nesvarbu, kiek išgėrė vakar.

Visa tai buvo praktiška, tad vienas iš vaikų nubėgo su peniu nupirkti voko ir popieriaus lapo ir pasilikti grąžą. Kai grįžo, užrašiau adresą ir užklijavau pašto ženklą, ir kai Smoletas vėl ištikimai pažadėjo išsiųsti adresą, kai ras, patraukiau namo. Bet kuriuo atveju esame ant pėdsako. Šįvakar esu pavargęs ir noriu miego. Mina kietai miega ir atrodo šiek tiek per daug išblyškusi; akys tokios, lyg būtų verkusi. Vargšelė, neabejoju, kad ją jaudina būti laikomai tamsoje, ir tai gali dvigubai padidinti jos nerimą dėl manęs ir kitų. Bet geriausia taip, kaip yra. Geriau dabar taip nusivilti ir nerimauti nei palaužti jos nervus. Gydytojai visiškai teisūs, primygtinai reikalaudami laikyti ją nuošalyje nuo šio baisaus reikalo. Turiu būti tvirtas, nes ši tylos našta gula ant manęs. Jokiomis aplinkybėmis su ja apie tai nekalbėsiu. Iš tiesų tai gali būti nesunku, nes ji pati tapo santūri šiuo klausimu ir nekalbėjo apie grafą ar jo darbus nuo tada, kai pasakėme savo sprendimą.

Spalio 2 d., vakaras. Ilga, varginanti ir jaudinanti diena. Pirmu paštu gavau savo adresuotą voką su purvinu popieriaus gabalėliu, ant kurio dailidės pieštuku besidriekiančia ranka parašyta:

„Sem Bloksam, Korkrans, Poters Kort 4, Bartel gatvė, Volvortas. Klaust depiutės.“

Laišką gavau lovoje ir atsikėliau nepažadinęs Minos. Ji atrodė sunki, mieguista, išblyškusi ir toli gražu ne sveika. Nusprendžiau jos nežadinti, o grįžęs iš šios naujos paieškos sutvarkyti, kad ji grįžtų į Ekseterį. Manau, ji būtų laimingesnė savo namuose, užimta kasdieniais darbais, nei čia tarp mūsų ir nežinodama. Daktarą Sevardą mačiau tik akimirką, pasakiau, kur einu, pažadėjęs grįžti ir pasakyti kitiems, kai tik ką nors sužinosiu. Nuvažiavau į Volvortą ir su šiokiu tokiu vargu radau Poterio kiemą. Pono Smoleto rašyba mane suklaidino, nes klausiau Poters Kort, o ne Poterio kiemo. Tačiau radęs kiemą, be vargo suradau Korkorano nakvynės namus. Kai paklausiau prie durų atėjusio vyro „depiutės“, jis papurtė galvą ir tarė:

– Nepažįstu tokio. Nėra čia tokio žmogaus; niekad negirdėjau per visas savo prakeiktas dienas. Netikiu, kad kas nors toks čia ar kur kitur gyvena.

Išėmiau Smoleto laišką ir jį skaitydamas pagalvojau, kad kiemo pavadinimo rašybos pamoka gali mane nukreipti.

– Kas jūs esate? – paklausiau.

– Aš čia deputy, pavaduotojas, – atsakė jis.

Tuoj pamačiau, kad esu ant tinkamo kelio; fonetinė rašyba vėl mane suklaidino. Pusės kronos arbatpinigiai atidavė man pavaduotojo žinias, ir sužinojau, kad ponas Bloksamas, kuris vakar Korkorano namuose išmiegojo alaus likučius, penktą valandą ryto išvyko į darbą Poplare. Jis negalėjo pasakyti, kur ta darbo vieta, bet miglotai suprato, kad tai kažkoks „naujoviškas sandėlis“; ir su šia menka užuomina turėjau vykti į Poplarą. Tik dvyliktą gavau kokią patenkinamą užuominą apie tokį pastatą, ir ją gavau kavinėje, kur pietavo keli darbininkai. Vienas iš jų pasiūlė, kad Kros Eindžel gatvėje statomas naujas „šaldymo“ pastatas; o kadangi tai tiko prie „naujoviško sandėlio“, tuoj ten nuvažiavau. Pokalbis su niūriu vartininku ir dar niūresniu darbų vadovu, kuriuos abu numaldė karalystės moneta, nukreipė mane prie Bloksamo; jį pakvietė, kai užsiminiau, kad esu pasirengęs darbų vadovui sumokėti jo dienos atlyginimą už privilegiją užduoti keletą klausimų privačiu reikalu. Jis buvo gana sumanus, nors šiurkščios kalbos ir elgesio. Kai pažadėjau sumokėti už informaciją ir daviau rankpinigių, pasakė, kad du kartus važiavo tarp Karfakso ir namo Pikadilyje ir iš šio namo į pastarąjį nuvežė devynias dideles dėžes, „baisiai sunkias“, šiam tikslui nusisamdytu arkliu ir vežimu. Paklausiau, ar gali pasakyti namo numerį Pikadilyje, ir jis atsakė:

– Na, šeimininke, numerį pamiršau, bet buvo vos už kelių durų nuo didelės baltos bažnyčios ar kažko panašaus, neseniai pastatytos. Irgi dulkėtas senas namas, nors niekis palyginus su dulkėmis to namo, iš kur ėmėm tas prakeiktas dėžes.

– Kaip patekote į namus, jei abu buvo tušti?

– Senas ponas, kuris mane pasamdė, laukė name Perflite. Padėjo man pakelt dėžes ir sudėt į vežimą. Prakeikti mane, jis buvo stipriausias vyrukas, kokį sutikau, o jis senas, su baltais ūsais, toks liesas, kad manytum, šešėlio nemeta.

Kaip šie žodžiai mane suvirpino!

– Juk jis ėmė savo dėžių galą, lyg būtų arbatos svarai, o aš pūškuodamas ir šnopuodamas vos pakeldavau savąjį, o aš irgi ne viščiukas.

– Kaip patekote į namą Pikadilyje? – paklausiau.

– Jis irgi ten buvo. Turbūt išvyko ir atvyko pirma manęs, nes kai paskambinau, jis pats atėjo, atidarė duris ir padėjo įnešt dėžes į salę.

– Visas devynias? – paklausiau.

– Taip; penkios pirmu vežimu ir keturios antru. Baisiai sausas darbas, ir nelabai prisimenu, kaip parėjau namo.

Pertraukiau jį:

– Ar dėžės liko salėje?

– Taip; didelė salė, ir daugiau nieko joje nebuvo.

Dar kartą pabandžiau pajudėti toliau:

– Neturėjote jokio rakto?

– Niekad nenaudojau jokio rakto ar ko kito. Senas ponas pats atidarė duris ir vėl uždarė, kai nuvažiavau. Paskutinio karto neprisimenu, bet čia dėl alaus.

– Ir negalite prisiminti namo numerio?

– Ne, pone. Bet dėl to neturėtų būti sunkumų. Aukštas, akmeniniu fasadu su erkeriu, ir aukšti laiptai į duris. Pažįstu tuos laiptus, nes teko nešt dėžes su trim dykaduoniais, kurie atėjo užsidirbt varinuko. Senas ponas davė jiems šilingų, o jie, pamatę, kad gavo tiek, norėjo daugiau; bet jis paėmė vieną už peties ir vos nenumetė nuo laiptų, ir jie visi nuėjo keikdamiesi.

Pagalvojau, kad su šiuo aprašymu galiu rasti namą, tad sumokėjęs draugui už informaciją patraukiau į Pikadilį. Įgijau naują skaudžią patirtį; grafas, akivaizdu, gali pats kilnoti žemės dėžes. Jei taip, laikas brangus; nes dabar, įvykdęs tam tikrą paskirstymą, jis gali, pasirinkęs laiką, nepastebėtas užbaigti užduotį. Pikadilio aikštėje atleidau vežimą ir nuėjau į vakarus; už Jaunesniųjų konstitucionalistų klubo užtikau aprašytą namą ir įsitikinau, kad tai kitas Drakulos įrengtas guolis. Namas atrodė ilgai negyvenamas. Langai buvo aplipę dulkėmis, langinės uždarytos. Visi rėmai pajuodę nuo laiko, nuo geležies dažai beveik nusilupę. Akivaizdu, kad iki neseniai prieš balkoną buvo didelė skelbimų lenta; tačiau ji buvo šiurkščiai nuplėšta, likę ją laikę stulpai. Už balkono turėklų mačiau kelias laisvas lentas, kurių žali kraštai atrodė balti. Būčiau daug atidavęs, kad galėčiau pamatyti skelbimų lentą nepaliestą, nes ji galbūt būtų davusi užuominą apie namo savininką. Prisiminiau savo patirtį tiriant ir perkant Karfaksą ir negalėjau nejausti, kad jei rasčiau buvusį savininką, gal atsirastų būdas patekti į namą.

Šiuo metu iš Pikadilio pusės nebuvo ko sužinoti ir nieko negalima padaryti; tad apėjau į užpakalį pažiūrėti, ar galima ko sužinoti iš šios pusės. Arklidžių gatvelė buvo veikli, nes Pikadilio namai dažniausiai gyvenami. Paklausiau vieno ar dviejų aplink buvusių arklininkų ir padėjėjų, ar gali ką pasakyti apie tuščią namą. Vienas sakė girdėjęs, kad neseniai jis užimtas, bet negalėjo pasakyti kieno. Tačiau pasakė, kad iki visai neseniai buvo skelbimų lenta „Parduodama“ ir kad gal namų agentai „Mitchell, Sons & Candy“ galėtų ką nors pasakyti, nes manė prisimenąs tą firmos pavadinimą ant lentos. Nenorėjau atrodyti per daug nekantrus ar leisti informatoriui žinoti ar spėti per daug, tad, padėkojęs įprastu būdu, nuėjau. Dabar temo, artėjo rudens naktis, tad negaišau laiko. Iš adresų knygos „Berkeley“ viešbutyje sužinojęs „Mitchell, Sons & Candy“ adresą, netrukus buvau jų biure Sakvilio gatvėje.

Mane priėmęs ponas buvo ypač saldaus elgesio, bet tiek pat nekalbus. Pasakęs, kad namas Pikadilyje, kurį viso pokalbio metu vadino „rūmais“, parduotas, laikė mano reikalą baigtu. Kai paklausiau, kas jį nupirko, truputį plačiau atvėrė akis ir kelias sekundes patylėjo prieš atsakydamas:

– Jis parduotas, pone.

– Atleiskite, – tariau tokiu pat mandagumu, – bet turiu ypatingą priežastį norėti žinoti, kas jį nupirko.

Vėl patylėjo ilgiau ir dar labiau pakėlė antakius.

– Jis parduotas, pone, – vėl lakoniškai atsakė jis.

– Tikrai, – tariau, – neprieštarausite man tiek pasakyti.

– Bet prieštarauju, – atsakė jis. – Klientų reikalai visiškai saugūs „Mitchell, Sons & Candy“ rankose.

Akivaizdu, kad tai aukščiausios rūšies pedantas, ir nebuvo prasmės su juo ginčytis. Pagalvojau, kad geriausia sutikti jį jo pačio teritorijoje, tad tariau:

– Jūsų klientai, pone, laimingi, turėdami tokį ryžtingą savo paslapčių saugotoją. Pats esu profesionalas. – Čia padaviau savo kortelę. – Šiuo atveju manęs neskatina smalsumas; veikiu lordo Godalmingo vardu, kuris nori sužinoti šį tą apie turtą, kuris, kaip jis suprato, neseniai buvo parduodamas.

Šie žodžiai pakeitė padėtį. Jis tarė:

– Norėčiau jums padėti, jei galėčiau, pone Harkeri, ir ypač norėčiau padėti jo šviesybei. Kartą atlikome mažą reikalą, nuomodami jam kambarius, kai jis buvo gerbiamasis Artūras Holmvudas. Jei duosite jo šviesybės adresą, pasitarsiu su firma šiuo klausimu ir bet kuriuo atveju susisieksiu su jo šviesybe šio vakaro paštu. Bus malonumas, jei galėsime tiek nukrypti nuo savo taisyklių, kad suteiktume reikalaujamą informaciją jo šviesybei.

Norėjau įsigyti draugą, ne priešą, tad padėkojau, daviau adresą pas daktarą Sevardą ir išėjau. Jau buvo tamsu, buvau pavargęs ir alkanas. Išgėriau arbatos „Aerated Bread“ kavinėje ir kitu traukiniu grįžau į Perflitą.

Radau visus namie. Mina atrodė pavargusi ir išblyškusi, bet narsiai stengėsi būti šviesi ir linksma; man širdį gniaužė mintis, kad turėjau ką nors nuo jos slėpti ir taip sukėliau nerimą. Ačiū Dievui, tai bus paskutinis vakaras, kai ji žiūri į mūsų pasitarimus ir jaučia mūsų nepasitikėjimo dilgsnį. Prireikė visos drąsos laikytis išmintingo sprendimo laikyti ją nuošalyje nuo mūsų niūrios užduoties. Ji, regis, kažkaip labiau susitaikė; arba pati tema jai tapo atgrasi, nes kai atsitiktinai užsimenama, ji tiesiog sudreba. Džiaugiuosi, kad laiku apsisprendėme, nes su tokiu jausmu mūsų augančios žinios jai būtų kankynė.

Negalėjau papasakoti kitiems dienos atradimo, kol likome vieni; tad po vakarienės, po kurios buvo šiek tiek muzikos, kad išsaugotume išvaizdą net tarp savęs, nuvedžiau Miną į kambarį ir palikau eiti miegoti. Mieloji buvo su manimi meilesnė nei bet kada ir kibo į mane, lyg norėtų sulaikyti; bet buvo daug ką aptarti, ir išėjau. Ačiū Dievui, kad nustojimas pasakoti nieko tarp mūsų nepakeitė.

Vėl nusileidęs radau kitus susirinkusius prie ugnies kabinete. Traukinyje parašiau dienoraštį iki šios vietos ir paprasčiausiai jiems perskaičiau, kaip geriausią būdą juos supažindinti su savo žiniomis; kai baigiau, Van Helsingas tarė:

– Tai buvo didelė darbo diena, drauge Džonatanai. Be abejo, esame ant dingusių dėžių pėdsako. Jei rasime jas visas tame name, mūsų darbas artėja prie pabaigos. Bet jei kelių trūks, turime ieškoti, kol rasime. Tada atliksime galutinį smūgį ir sumedžiosime bjaurybę iki jo tikros mirties.

Visi kurį laiką sėdėjome tylėdami, ir staiga prabilo ponas Morisas:

– Klausykit! Kaip pateksime į tą namą?

– Patekome į kitą, – greitai atsakė lordas Godalmingas.

– Bet, Artai, tai kas kita. Karfakse įsilaužėme, bet mus saugojo naktis ir sienomis aptvertas parkas. Visai kas kita daryti įsilaužimą Pikadilyje, dieną ar naktį. Prisipažįstu, nematau, kaip pateksime, nebent tas agentūros vyrukas ras mums kokį raktą; gal sužinosime, kai rytą gausi jo laišką.

Lordo Godalmingo antakiai susiraukė, jis atsistojo ir vaikščiojo po kambarį. Netrukus sustojo ir, žvelgdamas į mus, tarė:

– Kvinsis galvoja blaiviai. Šis įsilaužimų reikalas darosi rimtas; kartą pasisekė, bet dabar turime retą darbą, nebent rastume grafo raktų krepšį.

Kadangi iki ryto nieko negalima buvo padaryti ir būtų bent patartina palaukti, kol lordas Godalmingas išgirs iš „Mitchell“, nusprendėme iki pusryčių nesiimti jokių aktyvių žingsnių. Gerą laiką sėdėjome ir rūkėme, aptardami reikalą įvairiais požiūriais; pasinaudojau proga atnaujinti šį dienoraštį iki šios akimirkos. Labai noriu miego ir eisiu gulti…

Tik viena eilutė. Mina kietai miega, ir kvėpavimas reguliarus. Kakta susiraukusi mažomis raukšlelėmis, lyg galvotų net miegodama. Ji dar per daug išblyškusi, bet neatrodo tokia išsekusi kaip šį rytą. Tikiuosi, rytoj viskas pasitaisys; namie Ekseteryje ji bus pati savimi. O, kaip noriu miego!

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 1 d. Vėl suglumęs dėl Renfildo. Jo nuotaikos keičiasi taip greitai, kad sunku jas sekti, o kadangi jos visada reiškia daugiau nei jo paties gerovę, jos daugiau nei įdomus tyrimas. Šį rytą, nuėjęs pas jį po Van Helsingo atstūmimo, radau jį elgiantis kaip žmogus, valdantis likimą. Iš tiesų jis valdė likimą, subjektyviai. Jam tikrai nerūpėjo žemiški dalykai; jis buvo debesyse ir žvelgė žemyn į visas mūsų, vargšų mirtingųjų, silpnybes ir poreikius. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir ką nors sužinoti, tad paklausiau:

– Kaip dabar su musėmis?

Jis nusišypsojo man visai pranašiškai, tokia šypsena, kuri būtų tikusi Malvolijo veidui, ir atsakė:

– Musė, mano gerbiamas pone, turi vieną ryškų bruožą; jos sparnai būdingi psichinių gebėjimų oro galioms. Senovės žmonės gerai padarė, vaizduodami sielą kaip drugelį!

Nusprendžiau logiškai išstumti jo analogiją iki galo, tad greitai tariau:

– O, tai dabar sielos siekiate, ar ne?

Jo beprotybė sutrukdė protui, ir veide pasirodė sumišimas, kai, purtydamas galvą su ryžtu, kurį retai jame mačiau, tarė:

– O ne, o ne! Nenoriu jokių sielų. Noriu tik gyvybės. – Čia jis pralinksmėjo. – Dabar man tai gana nesvarbu. Su gyvybe viskas gerai; turiu viską, ko noriu. Turite gauti naują pacientą, daktare, jei norite studijuoti zoofagiją!

Tai mane šiek tiek suglumino, tad patraukiau toliau:

– Tada valdote gyvybę; spėju, esate dievas?

Jis nusišypsojo su neapsakomai geraširdišku pranašumu.

– O ne! Toli gražu nesisavinu Dievybės savybių. Manęs net neliečia Jo ypač dvasiniai darbai. Jei galiu nurodyti savo intelektinę padėtį, kiek tai liečia grynai žemiškus dalykus, esu panašioje padėtyje, kokią dvasiškai užėmė Henochas!

Tai man buvo galvosūkis. Tą akimirką negalėjau prisiminti, kuo tinka Henochas; tad turėjau paprastai paklausti, nors jaučiau, kad taip žeminu save bepročio akyse:

– O kodėl Henochas?

– Nes jis vaikščiojo su Dievu.

Nesupratau analogijos, bet nenorėjau pripažinti; tad grįžau prie to, ką jis neigė:

– Tad jums nerūpi gyvybė ir nenorite sielų. Kodėl?

Greitai ir gana griežtai uždaviau klausimą, tyčia norėdamas jį sutrikdyti. Pastanga pavyko; akimirką jis nesąmoningai grįžo prie seno vergiško elgesio, žemai nusilenkė ir tikrai man pataikavo:

– Nenoriu jokių sielų, tikrai, tikrai! Nenoriu. Negalėčiau jų panaudoti, jei turėčiau; jos man būtų jokios naudos. Negalėčiau jų valgyti ar…

Jis staiga nutilo, ir per veidą perbėgo senas gudrus žvilgsnis, kaip vėjo gūsis vandens paviršiumi.

– O, daktare, dėl gyvybės, kas ji galų gale? Kai turi viską, ko reikia, ir žinai, kad niekada nestokosi, tai ir viskas. Turiu draugų, gerų draugų, kaip jūs, daktare Sevardai. – Tai jis pasakė su neapsakomo gudrumo šypsniu. – Žinau, kad niekada nestokosiu gyvybės priemonių!

Manau, per savo beprotybės miglą jis pamatė manyje kažkokį priešiškumą, nes tuoj griebėsi paskutinės tokių kaip jis prieglaudos: atkaklios tylos. Po trumpo laiko pamačiau, kad kol kas beprasmiška su juo kalbėti. Jis buvo surūgęs, tad išėjau.

Vėliau dieną jis pasikvietė mane. Paprastai nebūčiau ėjęs be ypatingos priežasties, bet dabar juo taip domiuosi, kad mielai pasistengčiau. Be to, džiaugiuosi viskuo, kas padeda praleisti laiką. Harkeris išvykęs sekti užuominų; taip pat lordas Godalmingas ir Kvinsis. Van Helsingas sėdi mano kabinete, gilindamasis į Harkerių paruoštą įrašą; jis, regis, mano, kad tiksliai žinodamas visas smulkmenas ras kokią užuominą. Jis nenori, kad jį be priežasties trukdytų. Būčiau pasiėmęs jį pas pacientą, bet pagalvojau, kad po paskutinio atstūmimo gali nenorėti vėl eiti. Buvo ir kita priežastis: Renfildas gali nekalbėti taip laisvai prie trečio asmens, kaip kai esame dviese.

Radau jį sėdintį grindų viduryje ant kėdutės, kas paprastai rodo jo protinę energiją. Man įėjus, jis tuoj tarė, lyg klausimas būtų laukęs ant lūpų:

– O kaip sielos?

Tad buvo aišku, kad mano spėjimas teisingas. Nesąmoninga mintis dirbo savo darbą net bepročiui. Nusprendžiau tai išsiaiškinti.

– O kaip jūs pats? – paklausiau.

Jis akimirką neatsakė, tik apsižvalgė aplink, aukštyn ir žemyn, lyg tikėdamasis rasti atsakymo įkvėpimą.

– Nenoriu jokių sielų! – tarė jis silpnai, atsiprašinėjamai.

Tai, regis, graužė jo protą, tad nusprendžiau tuo pasinaudoti, „būti žiaurus, kad būčiau geras“. Tad tariau:

– Jums patinka gyvybė, ir norite gyvybės?

– O taip! Bet tai gerai; dėl to nereikia jaudintis!

– Bet, – paklausiau, – kaip gauti gyvybę, negaunant ir sielos?

Tai, regis, jį suglumino, tad tęsiau:

– Puikiai pasilinksminsite kada nors, skrisdamas ten, kai aplink jus zvimbs, čirškės ir miaukės tūkstančių musių, vorų, paukščių ir kačių sielos. Turite jų gyvybes, žinote, ir turite pakęsti jų sielas!

Tai, regis, paveikė jo vaizduotę, nes jis užsikišo ausis pirštais ir užsimerkė, tvirtai susukęs akis, kaip mažas berniukas, kai jam muilina veidą. Tame buvo kažkas graudaus, kas mane sujaudino; tai taip pat buvo pamoka, nes atrodė, kad priešais mane vaikas, tik vaikas, nors bruožai nusidėvėję, o ražiena ant žandikaulių balta. Buvo aišku, kad jis patiria kokį protinį sutrikimą, ir, žinodamas, kaip ankstesnės jo nuotaikos aiškino regis jam svetimus dalykus, nusprendžiau kaip galėdamas įeiti į jo protą ir eiti su juo. Pirmas žingsnis buvo atkurti pasitikėjimą, tad paklausiau, kalbėdamas gana garsiai, kad jis išgirstų per užkimštas ausis:

– Ar norėtumėte cukraus, kad vėl prisikviestumėte muses?

Jis, regis, staiga pabudo ir papurtė galvą. Juokdamasis atsakė:

– Nelabai! Musės galų gale menki padarai!

Po pauzės pridūrė:

– Bet vis tiek nenoriu, kad jų sielos zvimbtų aplink mane.

– O vorai? – tęsiau.

– Tegu vorai prasmenga! Kokia iš vorų nauda? Juose nėra nieko valgyti ar…

Jis staiga nutilo, lyg prisiminęs uždraustą temą.

„Taip, taip! – pagalvojau. – Antrą kartą jis staiga sustoja prie žodžio ‚gerti‘; ką tai reiškia?“

Renfildas, regis, pats suprato padaręs klaidą, nes skubiai tęsė, lyg norėdamas nukreipti mano dėmesį:

– Tokie dalykai man visai neįdomūs. „Žiurkės, pelės ir panašūs smulkūs žvėreliai“, kaip sako Šekspyras, „sandėliuko viščiukų lesalas“, galima juos vadinti. Esu visų tų nesąmonių anapus. Galite taip pat prašyti žmogų valgyti molekules lazdelėmis, kaip bandyti mane sudominti mažesniais plėšrūnais, kai žinau, kas manęs laukia.

– Suprantu, – tariau. – Norite didelių dalykų, į kuriuos galėtumėte įsikąsti? Kaip norėtumėte pusryčiams dramblio?

– Kokias juokingas nesąmones kalbate!

Jis darėsi per daug budrus, tad nusprendžiau stipriai jį spausti.

– Įdomu, – susimąstęs tariau, – kokia yra dramblio siela!

Pasiekiau norimą poveikį, nes jis tuoj nukrito nuo savo aukšto žirgo ir vėl tapo vaiku.

– Nenoriu dramblio sielos ar apskritai jokios sielos! – tarė jis.

Kelias akimirkas sėdėjo nusiminęs. Staiga pašoko ant kojų, akys liepsnojo, su visais stipraus protinio jaudulio ženklais.

– Į pragarą su jumis ir jūsų sielomis! – šūktelėjo jis. – Kodėl kamuojate mane dėl sielų? Ar neturiu pakankamai, kas mane jaudina, skaudina ir blaško, negalvodamas apie sielas!

Jis atrodė toks priešiškas, kad pagalvojau, jog artėja dar vienas žudiko priepuolis, tad pūstelėjau švilpuką. Tačiau tą akimirką jis nurimo ir atsiprašinėdamas tarė:

– Atleiskite, daktare; pamiršau save. Jums nereikia pagalbos. Esu taip protiškai susirūpinęs, kad esu linkęs būti dirglus. Jei tik žinotumėte problemą, su kuria susiduriu ir kurią sprendžiu, gailėtumėtės, pakęstumėte ir atleistumėte man. Prašau, nedėkite man tramdomųjų marškinių. Noriu galvoti ir negaliu laisvai galvoti, kai kūnas suvaržytas. Esu tikras, suprasite!

Akivaizdu, kad jis turėjo savitvardą; tad kai atėjo prižiūrėtojai, pasakiau nekreipti dėmesio, ir jie pasitraukė. Renfildas stebėjo juos išeinant; užsidarius durims, tarė su nemažu orumu ir švelnumu:

– Daktare Sevardai, buvote man labai dėmesingas. Patikėkite, kad esu jums labai labai dėkingas!

Nusprendžiau geriausia palikti jį tokios nuotaikos ir išėjau. Šio žmogaus būklėje tikrai yra apie ką pagalvoti. Keli punktai, regis, sudaro tai, ką amerikietis žurnalistas vadina „istorija“, jei tik būtų galima juos sudėti tinkama tvarka. Štai jie:

Nemini „gėrimo“.

Bijo minties būti apsunkintas bet ko „siela“.

Nebijo ateityje stokoti „gyvybės“.

Visiškai niekina žemesnes gyvybės formas, nors bijo, kad jį persekios jų sielos.

Logiškai visa tai rodo viena! Jis turi kažkokį užtikrinimą, kad įgis aukštesnę gyvybę. Jis bijo padarinio: sielos naštos. Vadinasi, jis žiūri į žmogaus gyvybę!

O užtikrinimas?..

Gailestingasis Dieve! Grafas buvo pas jį, ir rengiamas koks naujas siaubo sumanymas!

Vėliau. Apėjęs palatas nuėjau pas Van Helsingą ir pasakiau savo įtarimą. Jis labai surimtėjo ir, kurį laiką pagalvojęs, paprašė nuvesti pas Renfildą. Taip ir padariau. Priėję prie durų išgirdome bepročio viduje linksmai dainuojant, kaip jis darydavo tuo metu, kuris dabar atrodo taip seniai. Įėję nustebę pamatėme, kad jis išbarstė cukrų kaip seniau; musės, nuo rudens glebios, ėmė zvimbti į kambarį. Bandėme užvesti kalbą apie ankstesnio pokalbio temą, bet jis nekreipė dėmesio. Toliau dainavo, lyg mūsų ten nebūtų. Turėjo popieriaus gabalėlį ir lankstė jį į užrašų knygelę. Turėjome išeiti tokie pat nežinantys, kokie atėjome.

Tai išties keistas atvejis; šiąnakt turime jį stebėti.

„Mitchell, Sons and Candy“ laiškas lordui Godalmingui

Spalio 1 d.

Mano Lorde,

visada esame be galo laimingi galėdami įvykdyti Jūsų norus. Dėl Jūsų šviesybės noro, kurį Jūsų vardu išreiškė ponas Harkeris, leidžiame sau pateikti šią informaciją apie Pikadilio 347 namo pardavimą ir pirkimą. Pradiniai pardavėjai yra velionio pono Archibaldo Vinterio-Safildo testamento vykdytojai. Pirkėjas yra užsienio didikas, grafas de Vilis, kuris pats atliko pirkimą, sumokėdamas pirkimo kainą banknotais „per prekystalį“, jei Jūsų šviesybė atleis, kad vartojame tokį vulgarų posakį. Daugiau apie jį nieko nežinome.

Lieka, mano Lorde,

nuolankūs Jūsų šviesybės tarnai

MITCHELL, SONS & CANDY

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 2 d. Praėjusią naktį pastačiau žmogų koridoriuje ir liepiau tiksliai užsirašyti bet kokį garsą iš Renfildo kambario ir, jei bus kas keista, mane pašaukti. Po vakarienės, kai visi susirinkome prie ugnies kabinete, poniai Harker nuėjus miegoti, aptarėme dienos bandymus ir atradimus. Tik Harkeris turėjo rezultatą, ir labai tikimės, kad jo užuomina gali būti svarbi.

Prieš einant gulti nuėjau prie paciento kambario ir pažvelgiau pro stebėjimo angelę. Jis kietai miegojo, ir širdis kilo ir leidosi su reguliariu kvėpavimu.

Šį rytą budėjęs vyras pranešė, kad kiek po vidurnakčio jis buvo neramus ir gana garsiai kalbėjo maldas. Paklausiau, ar tai viskas; atsakė, kad tik tai girdėjo. Jo elgesyje buvo kažkas taip įtartino, kad tiesiai paklausiau, ar jis nemiegojo. Neigė miegą, bet pripažino kurį laiką „snaudęs“. Blogai, kad žmonėmis negalima pasitikėti, jei jie nestebimi.

Šiandien Harkeris išvykęs sekti užuominos, o Artas ir Kvinsis rūpinasi žirgais. Godalmingas mano, kad bus gerai visada turėti paruoštus žirgus, nes gavus ieškomą informaciją nebus laiko prarasti. Turime sterilizuoti visą įvežtą žemę tarp saulėtekio ir saulėlydžio; taip sugausime grafą silpniausią ir be prieglaudos. Van Helsingas išvyko į Britų muziejų ieškoti autoritetų apie senovės mediciną. Senovės gydytojai atsižvelgdavo į dalykus, kurių jų pasekėjai nepriima, ir profesorius ieško raganų ir demonų gydymo, kuris vėliau mums gali būti naudingas.

Kartais manau, kad turbūt visi išprotėjome ir pabusime į sveiką protą tramdomuosiuose marškiniuose.

Vėliau. Vėl susitikome. Regis, pagaliau esame ant pėdsako, ir rytojaus darbas gali būti pabaigos pradžia. Įdomu, ar Renfildo ramybė su tuo susijusi. Jo nuotaikos taip sekė grafo darbus, kad artėjantis pabaisos sunaikinimas gali kažkaip subtiliai jį pasiekti. Jei tik gautume užuominą, kas vyko jo galvoje nuo mano šios dienos ginčo su juo iki musių gaudymo atnaujinimo, tai galėtų būti vertinga užuomina. Dabar jis, regis, kurį laiką ramus… Ar tikrai?.. Tas laukinis riksmas, regis, sklido iš jo kambario…

Prižiūrėtojas įlėkė į mano kambarį ir pasakė, kad Renfildui kažkaip atsitiko nelaimė. Išgirdo jį rėkiant; o nuėjęs rado gulintį veidu ant grindų, visą kruviną. Turiu tuoj eiti…

XXI skyrius

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 3 d. Tiksliai užrašysiu viską, kas nutiko, kiek pamenu, nuo paskutinio įrašo. Neturi būti pamiršta nė viena smulkmena, kurią galiu prisiminti; turiu tęsti visiškai ramiai.

Atėjęs į Renfildo kambarį, radau jį gulintį ant grindų kairiajame šone žvilgančioje kraujo baloje. Kai ėmiausi jį pajudinti, tuoj paaiškėjo, kad jis baisiai sužalotas; nebuvo to kūno dalių tikslo vienumo, kuris žymi net letargišką sveiką protą. Atsidengus veidui, mačiau, kad jis baisiai sumuštas, lyg būtų daužytas į grindis; iš tiesų kraujo bala susidarė iš veido žaizdų. Šalia kūno klūpantis prižiūrėtojas, mums jį verčiant, tarė:

– Manau, pone, jo nugara sulaužyta. Žiūrėkit, dešinė ranka, koja ir visa veido pusė paralyžiuotos.

Kaip tai galėjo nutikti, prižiūrėtoją be galo glumino. Jis atrodė visiškai sutrikęs, susiraukęs tarė:

– Negaliu suprasti dviejų dalykų. Tokias žymes ant veido galėjo pasidaryti daužydamas galvą į grindis. Kartą Eversfildo ligoninėje mačiau, kaip tai padarė jauna moteris, kol kas nors spėjo ją sugriebti. Ir spėju, jis galėjo susilaužyti sprandą iškritęs iš lovos, jei nepatogiai susirietė. Bet nors užmušk, negaliu įsivaizduoti, kaip nutiko abu dalykai. Jei nugara buvo sulaužyta, jis negalėjo daužyti galvos; o jei veidas toks buvo prieš iškrentant iš lovos, būtų žymių.

Pasakiau jam:

– Eikite pas daktarą Van Helsingą ir paprašykite maloniai tuoj pat ateiti. Jis man reikalingas nė akimirkos nedelsiant.

Vyras nubėgo, ir per kelias minutes pasirodė profesorius, su chalatu ir šlepetėmis. Pamatęs Renfildą ant žemės, akimirką aštriai į jį pažvelgė, paskui atsisuko į mane. Manau, jis mano akyse atpažino mintį, nes labai tyliai, aiškiai prižiūrėtojo ausims, tarė:

– Ak, liūdna nelaimė! Jį reikės labai atidžiai stebėti ir daug dėmesio. Pats liksiu su jumis; bet pirma apsirengsiu. Jei pasiliksite, po kelių minučių prisijungsiu.

Pacientas dabar kvėpavo knarkdamas, ir lengva buvo matyti, kad patyrė baisų sužalojimą. Van Helsingas grįžo nepaprastai greitai, nešdamasis chirurginį dėklą. Aiškiai pagalvojo ir apsisprendė, nes beveik nepažvelgęs į pacientą sušnibždėjo:

– Išsiųskite prižiūrėtoją. Turime būti su juo vieni, kai po operacijos atgaus sąmonę.

Tad tariau:

– Manau, dabar užteks, Simonsai. Kol kas padarėme viską, ką galime. Geriau eikite apeiti palatų, o daktaras Van Helsingas operuos. Tuoj praneškite, jei kur nors bus kas neįprasto.

Vyras pasitraukė, ir griežtai apžiūrėjome pacientą. Veido žaizdos buvo paviršinės; tikras sužalojimas buvo įspaustas kaukolės lūžis, siekiantis per visą motorinę sritį. Profesorius akimirką pagalvojo ir tarė:

– Turime sumažinti spaudimą ir grįžti prie normalios būklės, kiek įmanoma; pritvinkimo greitis rodo baisią jo sužalojimo prigimtį. Visa motorinė sritis, regis, paveikta. Smegenų pritvinkimas greitai didės, tad turime tuoj trepanuoti, kitaip gali būti per vėlu.

Jam kalbant, kažkas tyliai pasibeldė į duris. Nuėjau, atidariau ir koridoriuje radau Artūrą ir Kvinsį, su pižamomis ir šlepetėmis. Pirmasis tarė:

– Girdėjau, kaip jūsų žmogus pakvietė daktarą Van Helsingą ir pasakė apie nelaimę. Tad pažadinau Kvinsį, tiksliau, pašaukiau, nes jis nemiegojo. Dalykai juda per greitai ir per keistai, kad kuris nors iš mūsų kietai miegotų šiais laikais. Galvojau, kad rytojaus naktį viskas bus ne taip, kaip buvo. Turėsime žvelgti atgal ir pirmyn truputį daugiau nei iki šiol. Ar galime įeiti?

Linktelėjau ir laikiau duris atviras, kol įėjo; paskui vėl uždariau. Kvinsis, pamatęs paciento pozą ir būklę ir baisią balą ant grindų, tyliai tarė:

– Dieve mano! Kas jam nutiko? Vargšas, vargšas velnias!

Trumpai papasakojau ir pridūriau, kad tikimės, jog po operacijos jis atgaus sąmonę, bent trumpam. Jis tuoj nuėjo ir atsisėdo ant lovos krašto, o Godalmingas šalia; visi kantriai stebėjome.

– Lauksime, – tarė Van Helsingas, – tik tiek, kad nustatytume geriausią vietą trepanuoti, kad greičiausiai ir tobuliausiai pašalintume kraujo krešulį; nes akivaizdu, kad kraujavimas didėja.

Laukimo minutės slinko baisiai lėtai. Širdį baisiai slėgė, o iš Van Helsingo veido supratau, kad jis jaučia kažkokią baimę ar nerimą dėl to, kas ateis. Bijojau žodžių, kuriuos gali pasakyti Renfildas. Tiesiog bijojau galvoti; bet mane slėgė įsitikinimas tuo, kas ateina, kaip skaičiau apie žmones, girdėjusius mirties laikrodį. Vargšo žmogaus kvėpavimas ėjo neaiškiais gūsiais. Kiekvieną akimirką atrodė, kad jis atmerks akis ir prabils; bet paskui ateidavo ilgas knarkiantis įkvėpimas, ir jis vėl pasinerdavo į gilesnį nejautrumą. Kad ir kaip pripratęs prie ligonių lovų ir mirties, ši įtampa vis augo. Beveik girdėjau savo širdies plakimą; o kraujas, plūstantis per smilkinius, skambėjo kaip plaktuko smūgiai. Tyla galiausiai tapo kankinanti. Pažvelgiau į draugus, vieną po kito, ir iš paraudusių veidų ir drėgnų kaktų mačiau, kad jie kenčia tokią pat kančią. Mus visus slėgė nervinga įtampa, tarsi virš galvų koks baisus varpas stipriai suskambėtų, kai mažiausiai tikimės.

Galiausiai atėjo laikas, kai buvo aišku, kad pacientas greitai silpsta; gali mirti bet kurią akimirką. Pažvelgiau į profesorių ir pamačiau jo akis, įsmeigtas į manąsias. Veidas buvo griežtai sustingęs, kai jis prabilo:

– Nėra laiko prarasti. Jo žodžiai gali būti verti daugelio gyvybių; taip galvojau, čia stovėdamas. Gali būti, kad ant kortos siela! Operuosime tiesiai virš ausies.

Be daugiau žodžių atliko operaciją. Kelias akimirkas kvėpavimas tebebuvo knarkiantis. Tada atėjo toks ilgas įkvėpimas, kad, regis, perplėš krūtinę. Staiga jo akys atsimerkė ir sustingo laukiniu, bejėgiu žvilgsniu. Tai truko kelias akimirkas; paskui sušvelnėjo į džiaugsmingą nuostabą, ir iš lūpų išsiveržė palengvėjimo atodūsis. Jis traukuliškai sujudo ir tai darydamas tarė:

– Būsiu tylus, daktare. Liepkite nuimti tramdomuosius marškinius. Sapnavau baisų sapną, ir jis paliko mane tokį silpną, kad negaliu judėti. Kas su mano veidu? Jis visas ištinęs ir baisiai peršti.

Bandė pasukti galvą; bet nuo pastangos akys, regis, vėl pastiklėjo, tad švelniai ją grąžinau. Tada Van Helsingas tyliai ir rimtai tarė:

– Papasakokite mums savo sapną, pone Renfildai.

Išgirdęs balsą, jo sužalotas veidas nušvito, ir jis tarė:

– Tai daktaras Van Helsingas. Kaip gera, kad esate čia. Duokite vandens, lūpos sausos; ir pabandysiu papasakoti. Sapnavau…

Jis nutilo ir, regis, apalpo. Tyliai pašaukiau Kvinsį:

– Brendžio, mano kabinete, greitai!

Jis nulėkė ir grįžo su taure, brendžio grafinu ir vandens grafinu. Sudrėkinome išdžiūvusias lūpas, ir pacientas greitai atsigavo. Tačiau, regis, jo vargšės sužalotos smegenys tuo metu dirbo, nes visiškai atgavęs sąmonę jis pažvelgė į mane skvarbiai, su kankinama sumaištimi, kurios niekada nepamiršiu, ir tarė:

– Neturiu savęs apgaudinėti; tai nebuvo sapnas, o visa niūri tikrovė.

Tada jo akys perbėgo per kambarį; pamatęs dvi figūras, kantriai sėdinčias ant lovos krašto, tęsė:

– Jei dar nebūčiau tikras, žinočiau iš jų.

Akimirką jo akys užsimerkė, ne iš skausmo ar miego, o valingai, lyg sutelkdamas visus gebėjimus; atmerkęs jis skubiai ir energingiau nei iki šiol tarė:

– Greitai, daktare, greitai. Mirštu! Jaučiu, kad liko tik kelios minutės; o paskui turiu grįžti į mirtį, ar blogiau! Vėl suvilgykite lūpas brendžiu. Turiu kai ką pasakyti prieš mirdamas; ar bent prieš mirštant mano vargšėms sutraiškytoms smegenims. Ačiū! Tai buvo tą naktį, kai mane palikote, kai maldavau jus išleisti. Tada negalėjau kalbėti, nes jaučiau surištą liežuvį; bet tada buvau toks pat sveikas, išskyrus tą dalyką, kaip ir dabar. Ilgai po jūsų išėjimo buvau nevilties kančioje; regis, valandas. Tada staiga atėjo ramybė. Smegenys, regis, vėl atvėso, ir supratau, kur esu. Girdėjau šunis lojant už mūsų namo, bet ne ten, kur buvo Jis!

Jam kalbant, Van Helsingo akys nesumirksėjo, bet ranka išlindo, susitiko su manąja ir stipriai ją suspaudė. Tačiau jis neišsidavė; šiek tiek linktelėjo ir tyliai tarė:

– Tęskite.

Renfildas kalbėjo toliau:

– Jis priėjo prie lango rūke, kaip dažnai anksčiau mačiau; bet tada buvo tvirtas, ne vaiduoklis, o akys įnirtusios kaip supykusio žmogaus. Jis juokėsi savo raudona burna; aštrūs balti dantys blykčiojo mėnesienoje, kai atsisuko pažvelgti per medžių juostą, ten, kur lojo šunys. Iš pradžių neprašiau jo įeiti, nors žinojau, kad nori, kaip norėjo visą laiką. Tada ėmė man žadėti dalykus, ne žodžiais, o juos darydamas.

Jį pertraukė profesoriaus žodis:

– Kaip?

– Priversdamas juos įvykti; kaip siųsdavo muses, kai švietė saulė. Dideles riebias, su plienu ir safyru ant sparnų; ir didelius naktinius drugius, su kaukole ir sukryžiuotais kaulais ant nugarų.

Van Helsingas jam linktelėjo ir nesąmoningai man sušnibždėjo:

– Acherontia Atropos iš Sphinges, ką vadinate „Kaukolės drugiu“?

Pacientas kalbėjo nesustodamas.

– Tada ėmė šnabždėti: „Žiurkės, žiurkės, žiurkės! Šimtai, tūkstančiai, milijonai, ir kiekviena gyvybė; ir šunys joms ėsti, ir katės. Visos gyvybės! Visas raudonas kraujas, su gyvenimo metais jame; ir ne vien zvimbiančios musės!“ Juokiausi iš jo, nes norėjau pamatyti, ką jis gali. Tada šunys sukaukė, toli už tamsių medžių Jo name. Jis mostelėjo man prie lango. Atsikėliau ir pažvelgiau, o Jis pakėlė rankas ir, regis, pašaukė be žodžių. Per žolę pasklido tamsi masė, artėdama kaip ugnies liepsnos pavidalas; paskui Jis nustūmė rūką į dešinę ir kairę, ir pamačiau, kad tai tūkstančiai žiurkių, akys liepsnoja raudonai, kaip Jo, tik mažesnės. Jis pakėlė ranką, ir jos visos sustojo; ir man pasirodė, kad jis sako: „Visas šias gyvybes tau duosiu, taip, ir daug daugiau ir didesnių, per nesuskaičiuojamus amžius, jei parpuolęs mane garbinsi!“ Ir tada raudonas debesis, kraujo spalvos, regis, užsivėrė ant akių; ir man nespėjus suprasti, ką darau, radau save atidarantį rėmą ir sakantį Jam: „Įeik, Viešpatie ir Šeimininke!“ Žiurkės dingo, bet Jis įslydo į kambarį pro rėmą, nors tas buvo atviras tik colį, kaip pats Mėnulis dažnai įeidavo pro mažiausią plyšį ir stovėdavo prieš mane visu dydžiu ir spindesiu.

Jo balsas silpo, tad vėl suvilgiau lūpas brendžiu, ir jis tęsė; bet atrodė, kad jo atmintis tuo metu dirbo, nes pasakojimas buvo pažengęs toliau. Ketinau grąžinti jį prie esmės, bet Van Helsingas sušnibždėjo:

– Leiskite jam tęsti. Netrukdykite; jis negali grįžti ir gal negalėtų tęsti, jei kartą prarastų minties giją.

Jis tęsė:

– Visą dieną laukiau iš jo žinių, bet jis man nieko neatsiuntė, net mėsinės musės, ir kai mėnulis pakilo, buvau ant jo gana piktas. Kai jis įslydo pro langą, nors šis buvo uždarytas, ir net nepasibeldė, ant jo įniršau. Jis šaipėsi iš manęs, jo baltas veidas žvelgė iš rūko, raudonoms akims žibant, ir ėjo, lyg visa vieta jam priklausytų, o aš būčiau niekas. Eidamas pro mane net nekvepėjo taip pat. Negalėjau jo sulaikyti. Maniau, kad kažkaip į kambarį įėjo ponia Harker.

Du vyrai, sėdėję ant lovos, atsistojo ir priėjo, stovėdami už jo, kad jų nematytų, bet geriau girdėtų. Abu tylėjo, bet profesorius krūptelėjo ir sudrebėjo; tačiau jo veidas tapo dar niūresnis ir griežtesnis. Renfildas kalbėjo nepastebėdamas:

– Kai ponia Harker šią popietę atėjo manęs aplankyti, ji buvo ne tokia pati; buvo kaip arbata, kai į arbatinuką įpilama vandens.

Čia visi sujudome, bet niekas neištarė nė žodžio; jis tęsė:

– Nežinojau, kad ji čia, kol neprabilo; ir atrodė ne taip pat. Man nepatinka blyškūs žmonės; patinka tie, kuriuose daug kraujo, o jos, regis, visas išbėgo. Tuo metu apie tai negalvojau; bet jai išėjus ėmiau galvoti, ir mane siutino žinoti, kad Jis iš jos ima gyvybę.

Jaučiau, kad kiti, kaip ir aš, sudrebėjo, bet šiaip likome nejudėdami.

– Tad kai Jis šiąnakt atėjo, buvau jam pasiruošęs. Mačiau slenkantį rūką ir tvirtai jį sugriebiau. Girdėjau, kad bepročiai turi nenatūralią jėgą; ir kadangi žinojau, kad esu beprotis, bent kartais, nusprendžiau panaudoti savo galią. Taip, ir Jis ją pajuto, nes turėjo išeiti iš rūko, kad su manimi grumtųsi. Laikiausi tvirtai; ir maniau, kad laimėsiu, nes nenorėjau, kad Jis imtų daugiau jos gyvybės, kol pamačiau Jo akis. Jos degė į mane, ir mano jėga tapo kaip vanduo. Jis išslydo pro ją, o kai bandžiau į jį įsikibti, pakėlė mane ir nubloškė žemyn. Prieš mane buvo raudonas debesis, triukšmas kaip griaustinis, ir rūkas, regis, nuslinko po durimis.

Jo balsas silpo, kvėpavimas darėsi vis labiau knarkiantis. Van Helsingas instinktyviai atsistojo.

– Dabar žinome blogiausią, – tarė jis. – Jis čia, ir žinome jo tikslą. Gal dar nevėlu. Apsiginkluokime, taip pat kaip kitą naktį, bet nepraraskime laiko; nėra nė akimirkos.

Nereikėjo išreikšti savo baimės, ne, įsitikinimo žodžiais; dalijomės jais bendrai. Visi nuskubėjome ir pasiėmėme iš kambarių tuos pačius dalykus, kuriuos turėjome įeidami į grafo namą. Profesorius savuosius turėjo paruoštus, ir susitikę koridoriuje jis reikšmingai į juos parodė:

– Jie niekada manęs nepalieka; ir nepaliks, kol šis nelaimingas reikalas nesibaigs. Būkite išmintingi ir jūs, mano draugai. Turime reikalą ne su paprastu priešu. Deja! Deja! Kad ta mieloji ponia Mina turi kentėti!

Jis nutilo; balsas lūžo, ir nežinau, ar mano širdyje viršijo pyktis, ar siaubas.

Prie Harkerių durų stabtelėjome. Artas ir Kvinsis susilaikė, ir pastarasis tarė:

– Ar turėtume ją trikdyti?

– Turime, – niūriai tarė Van Helsingas. – Jei durys užrakintos, išlaužsiu.

– Ar tai jos baisiai neišgąsdins? Neįprasta laužtis į ponios kambarį!

Van Helsingas iškilmingai tarė:

– Jūs visada teisus; bet tai gyvybė ir mirtis. Gydytojui visi kambariai vienodi; ir net jei ne, šiąnakt man jie visi vienodi. Drauge Džonai, kai pasuksiu rankeną, jei durys neatsidarys, pasilenkite petimi ir stumkite; ir jūs, mano draugai. Dabar!

Kalbėdamas pasuko rankeną, bet durys nepasidavė. Metėmės į jas; su trenksmu jos atsilapojo, ir beveik kritome galvotrūkčiais į kambarį. Profesorius iš tiesų nukrito, ir mačiau per jį, kai jis kilo nuo rankų ir kelių. Tai, ką pamačiau, mane pritrenkė. Jaučiau, kaip plaukai pasišiaušė ant sprando kaip šeriai, o širdis, regis, sustojo.

Mėnesiena buvo tokia ryški, kad per storą geltoną užuolaidą kambaryje buvo pakankamai šviesu matyti. Ant lovos prie lango gulėjo Džonatanas Harkeris, veidas paraudęs, sunkiai kvėpuodamas, lyg apsvaigęs. Ant artimo lovos krašto, atsisukusi į išorę, klūpojo baltai apsirengusi jo žmonos figūra. Šalia jos stovėjo aukštas, liesas vyras juodais drabužiais. Jo veidas buvo nusuktas nuo mūsų, bet tą akimirką visi atpažinome grafą, visais atžvilgiais, net iki rando ant kaktos. Kaire ranka jis laikė abi ponios Harker rankas, atitraukdamas jas, jos rankoms įtemptoms iki galo; dešine laikė ją už sprando, spausdamas veidą prie savo krūtinės. Jos balti naktiniai marškiniai buvo sutepti krauju, ir plona srovelė tekėjo vyro nuoga krūtine, matoma per atplėštą drabužį. Jų dviejų poza baisiai priminė vaiką, spaudžiantį kačiuko nosį į pieno lėkštelę, kad priverstų gerti. Mums įsiveržus į kambarį, grafas pasuko veidą, ir pragariškas žvilgsnis, apie kurį girdėjau, regis, šoko į jį. Akys liepsnojo raudonai iš velniškos aistros; didelės baltos erelio nosies šnervės plačiai atsivėrė ir virpėjo; o balti aštrūs dantys, už pilnų kraujo varvančios burnos lūpų, kaukšėjo kaip laukinio žvėries. Truktelėjimu, kuris nubloškė auką atgal ant lovos, lyg numestą iš aukštumos, jis apsisuko ir puolė į mus. Bet tuo metu profesorius jau buvo atsistojęs ir laikė prieš jį voką su Šventąja Ostija. Grafas staiga sustojo, kaip vargšė Liusė prie kapo, ir atsitraukė gūždamasis. Vis toliau ir toliau gūžėsi, kai mes, pakėlę kryželius, ėjome pirmyn. Mėnesiena staiga užgeso, per dangų praslinkus dideliam juodam debesiui; o kai dujų šviesa užsidegė nuo Kvinsio degtuko, nieko nematėme, tik silpną garą. Jis, mums žiūrint, nusidriekė po durimis, kurios, atšokusios po išlaužimo, grįžo į senąją padėtį. Van Helsingas, Artas ir aš priėjome prie ponios Harker, kuri tuo metu įkvėpė ir su tuo išleido tokį laukinį, tokį ausį veriantį, tokį beviltišką klyksmą, kad dabar man atrodo, jog jis skambės mano ausyse iki mirties dienos. Kelias sekundes ji gulėjo bejėge poza ir sumaištyje. Veidas buvo baisus, išblyškimą pabrėžė kraujas, ištepęs lūpas, skruostus ir smakrą; iš gerklės tekėjo plona kraujo srovelė; akys buvo išprotėjusios iš siaubo. Tada ji užsidengė veidą savo vargšėmis sutraiškytomis rankomis, kurių baltumoje buvo raudonos baisaus grafo gniaužto žymės, ir iš už jų sklido žemas, apleistas aimanavimas, kuris padarė baisųjį klyksmą tik greita begalinio sielvarto išraiška. Van Helsingas priėjo ir švelniai užtraukė užklotą ant jos kūno, o Artas, akimirką beviltiškai pažvelgęs į jos veidą, išbėgo iš kambario. Van Helsingas man sušnibždėjo:

– Džonatanas yra apsvaigęs, kaip žinome, gali sukelti vampyras. Kelias akimirkas nieko negalime daryti su vargše ponia Mina, kol ji atsigaus; turiu jį pažadinti!

Jis pamirkė rankšluosčio galą šaltame vandenyje ir ėmė pliaukšti jam per veidą, o žmona visą laiką laikė veidą tarp rankų ir raudojo taip, kad širdį plėšė. Pakėliau užuolaidą ir pažvelgiau pro langą. Švietė daug mėnesienos; ir žiūrėdamas mačiau Kvinsį Morisą, bėgantį per veją ir pasislepiantį didelio kukmedžio šešėlyje. Glumino, kodėl jis tai daro; bet tą akimirką išgirdau greitą Harkerio šūksnį, jam iš dalies atgaunant sąmonę, ir atsisukau į lovą. Jo veide, kaip ir galėjo būti, buvo laukinė nuostaba. Kelias sekundes jis atrodė apkvaitęs, o paskui visiška sąmonė, regis, užgriuvo iš karto, ir jis pašoko. Žmoną pažadino greitas judesys, ir ji atsisuko į jį ištiestomis rankomis, lyg norėdama apkabinti; tačiau tuoj jas atitraukė ir, suglaudusi alkūnes, laikė rankas prieš veidą ir drebėjo, kol lova po ja kratėsi.

– Dievo vardan, ką tai reiškia? – sušuko Harkeris. – Daktare Sevardai, daktare Van Helsingai, kas tai? Kas nutiko? Kas negerai? Mina, brangioji, kas tai? Ką reiškia tas kraujas? Dieve mano, Dieve mano! Ar taip jau atsitiko!

Ir atsiklaupęs laukiniškai plojo rankomis.

– Gerasis Dieve, padėk mums! Padėk jai! O, padėk jai!

Greitu judesiu nušoko iš lovos ir ėmė vilktis drabužius; visas vyras jame pabudo poreikiui veikti tuoj pat.

– Kas nutiko? Papasakokite man viską! – šaukė jis nesustodamas. – Daktare Van Helsingai, žinau, kad mylite Miną. O, padarykite ką nors, kad ją išgelbėtumėte. Dar negali būti nueita per toli. Saugokite ją, kol aš jo ieškosiu!

Žmona per siaubą, baisumą ir kančią pamatė jam tikrą pavojų; tuoj pamiršusi savo sielvartą, sugriebė jį ir sušuko:

– Ne! Ne! Džonatanai, neturi manęs palikti. Šiąnakt pakankamai iškentėjau, Dievas žino, be baimės, kad jis tau pakenks. Turi likti su manimi. Likti su šiais draugais, kurie tave saugos!

Jos išraiška kalbant tapo pašėlusi; ir jis nusileido, o ji patraukė jį sėstis ant lovos krašto ir įnirtingai į jį įsikibo.

Mudu su Van Helsingu stengėmės juos abu nuraminti. Profesorius pakėlė mažą auksinį kryželį ir nuostabiai ramiai tarė:

– Nebijokite, mano brangioji. Esame čia; ir kol tai šalia jūsų, negali prieiti joks bjaurus dalykas. Šiąnakt esate saugi; ir turime nurimti ir pasitarti.

Ji sudrebėjo ir tylėjo, galvą nuleidusi ant vyro krūtinės. Kai pakėlė, jo baltas naktinis drabužis buvo suteptas krauju ten, kur palietė jos lūpos ir kur plona atvira žaizda kakle išleido lašus. Tą akimirką, kai tai pamatė, ji atšoko su žemu aimanavimu ir, dusdama raudomis, sušnibždėjo:

– Nešvari, nešvari! Daugiau neturiu jo liesti ar bučiuoti. O, kad taip turi būti, kad aš dabar esu jo blogiausia priešė, kurios jam labiausiai verta bijoti.

Į tai jis ryžtingai atsakė:

– Nesąmonė, Mina. Man gėda girdėti tokį žodį. Negirdėsiu to apie tave; ir negirdėsiu iš tavęs. Tegu Dievas teisia mane pagal nuopelnus ir baudžia kartesne kančia nei net ši valanda, jei koks mano veiksmas ar valia kada nors ką nors įterps tarp mūsų!

Jis ištiesė rankas ir priglaudė ją prie krūtinės; ir kurį laiką ji gulėjo ten raudodama. Jis žvelgė į mus per jos nulenktą galvą, akimis, kurios drėgnai mirksėjo virš virpančių šnervių; burna buvo sukandusi kaip plienas. Po kurio laiko jos raudos retėjo ir silpo, ir tada jis man tarė, su sąmoningu ramumu, kuris, jaučiau, iki galo išbandė jo nervus:

– O dabar, daktare Sevardai, papasakokite man viską. Per gerai žinau bendrą faktą; papasakokite viską, kas buvo.

Tiksliai papasakojau, kas nutiko, ir jis klausėsi, regis, nejudėdamas; bet šnervės trūkčiojo, o akys liepsnojo, kai pasakojau, kaip negailestingos grafo rankos laikė jo žmoną toje baisioje ir šlykščioje pozoje, jos burną prie atviros žaizdos jo krūtinėje. Net tą akimirką mane domino pamatyti, kad nors baltas sustingusios aistros veidas traukuliškai dirbo virš nulenktos galvos, rankos švelniai ir meiliai glostė susivėlusius plaukus. Kai tik baigiau, Kvinsis ir Godalmingas pasibeldė į duris. Jie įėjo, kviečiami. Van Helsingas klausiamai pažvelgė į mane. Supratau, kad klausia, ar pasinaudoti jų atėjimu, kad, jei įmanoma, nukreiptume nelaimingų sutuoktinių mintis nuo vienas kito ir nuo savęs; tad linktelėjus sutinkant, jis paklausė, ką jie matė ar padarė. Į tai lordas Godalmingas atsakė:

– Nemačiau jo nei koridoriuje, nei mūsų kambariuose. Pažvelgiau į kabinetą, bet nors jis ten buvo, jau išėjo. Tačiau jis…

Jis staiga nutilo, žiūrėdamas į vargšę nulinkusią figūrą ant lovos. Van Helsingas rimtai tarė:

– Tęskite, drauge Artūrai. Čia mums nebereikia slėpimų. Mūsų viltis dabar yra viską žinoti. Kalbėkite laisvai!

Tad Artas tęsė:

– Jis ten buvo, ir nors tai galėjo būti tik kelios sekundės, gerai ten pasidarbavo. Visas rankraštis sudegintas, ir mėlynos liepsnos mirgėjo tarp baltų pelenų; jūsų fonografo cilindrai irgi įmesti į ugnį, ir vaškas padėjo liepsnoms.

Čia įsiterpiau:

– Ačiū Dievui, seife yra kita kopija!

Jo veidas akimirkai nušvito, bet vėl nusviro, ir jis tęsė:

– Tada nubėgau žemyn, bet nemačiau nė ženklo. Pažvelgiau į Renfildo kambarį; bet ten nebuvo pėdsako, išskyrus…

Jis vėl stabtelėjo.

– Tęskite, – užkimęs tarė Harkeris.

Tad jis nulenkė galvą ir, suvilgęs lūpas liežuviu, pridūrė:

– Išskyrus tai, kad vargšas žmogus mirė.

Ponia Harker pakėlė galvą, pažvelgė į mus vieną po kito ir iškilmingai tarė:

– Tebūna Dievo valia!

Negalėjau nejausti, kad Artas kažką slepia; bet, manydamas, kad su tikslu, nieko nesakiau. Van Helsingas atsisuko į Morisą ir paklausė:

– O jūs, drauge Kvinsi, ar turite ką pasakyti?

– Šiek tiek, – atsakė jis. – Galiausiai gali būti daug, bet dabar negaliu pasakyti. Pagalvojau, kad gerai būtų žinoti, jei įmanoma, kur grafas eis, palikęs namą. Jo nemačiau; bet mačiau šikšnosparnį, pakilusį iš Renfildo lango ir plasnojantį į vakarus. Tikėjausi, kad kokiu pavidalu grįš į Karfaksą; bet jis aiškiai ieškojo kito guolio. Šiąnakt negrįš, nes dangus raudonuoja rytuose, ir aušra arti. Rytoj turime dirbti!

Paskutinius žodžius jis ištarė pro sukąstus dantis. Gal porą minučių tvyrojo tyla, ir man rodėsi, kad girdžiu mūsų širdžių plakimą; tada Van Helsingas, labai švelniai uždėjęs ranką ant ponios Harker galvos, tarė:

– O dabar, ponia Mina, vargše, mieloji, mieloji ponia Mina, papasakokite mums tiksliai, kas nutiko. Dievas žino, kad nenoriu jums skausmo; bet būtina, kad viską žinotume. Nes dabar labiau nei bet kada visas darbas turi būti padarytas greitai ir aštriai ir mirtinai rimtai. Diena arti, kuri turi viską baigti, jei taip gali būti; ir dabar yra proga, kad galime gyventi ir mokytis.

Vargšė mieloji ponia sudrebėjo, ir mačiau jos nervų įtampą, kai ji arčiau prisiglaudė prie vyro ir vis žemiau nulenkė galvą ant jo krūtinės. Paskui išdidžiai pakėlė galvą ir ištiesė vieną ranką Van Helsingui, kuris paėmė ją, pasilenkęs pagarbiai pabučiavo ir tvirtai laikė. Kita ranka buvo susipynusi su vyro ranka, kuris kita ranka saugodamas ją apkabino. Po pauzės, per kurią ji aiškiai tvarkė mintis, pradėjo:

– Išgėriau migdomąjį gėrimą, kurį taip maloniai davėte, bet ilgai jis neveikė. Regis, tapau budresnė, ir mano protą ėmė užplūsti begalė baisių vaizdinių, visi susiję su mirtimi ir vampyrais; su krauju, skausmu ir bėda.

Vyras nevalingai sudejavo, ir ji atsisuko į jį ir meiliai tarė:

– Nesijaudink, brangusis. Turi būti drąsus ir stiprus ir padėti man įveikti šią baisią užduotį. Jei tik žinotum, kokia man pastanga apskritai kalbėti apie šį baisų dalyką, suprastum, kaip man reikia tavo pagalbos. Na, supratau, kad turiu pabandyti valia padėti vaistui, jei nori, kad padėtų, tad ryžtingai ėmiau miegoti. Tikrai netrukus turėjo ateiti miegas, nes daugiau neprisimenu. Džonatano atėjimas manęs nepažadino, nes kai vėl prisimenu, jis gulėjo šalia. Kambaryje buvo ta pati plona balta migla, kurią anksčiau pastebėjau. Bet dabar pamiršau, ar apie tai žinote; rasite mano dienoraštyje, kurį vėliau parodysiu. Pajutau tą patį neaiškų siaubą, kuris mane apėmė anksčiau, ir tą patį kažkieno buvimo jausmą. Atsisukau pažadinti Džonataną, bet radau jį miegantį taip kietai, lyg migdomąjį būtų išgėręs jis, o ne aš. Bandžiau, bet negalėjau jo pažadinti. Tai sukėlė didelę baimę, ir išsigandusi apsidairiau. Tada iš tiesų širdis nusmuko: prie lovos, lyg būtų išėjęs iš miglos, tiksliau, lyg migla būtų pavirtusi jo figūra, nes ji visiškai dingo, stovėjo aukštas, liesas vyras, visas juodas. Tuoj pažinau jį iš kitų aprašymo. Vaškinis veidas; aukšta erelio nosis, ant kurios šviesa krito plona balta linija; pravertos raudonos lūpos su aštriais baltais dantimis tarp jų; ir raudonos akys, kurias, regis, mačiau saulėlydyje ant Šv. Marijos bažnyčios langų Vitbyje. Pažinau ir raudoną randą ant kaktos, kur jam smogė Džonatanas. Akimirką širdis sustojo, ir būčiau rėkusi, tik buvau paralyžiuota. Per pauzę jis prabilo kažkokiu aštriu, pjaunančiu šnabždesiu, kalbėdamas rodydamas į Džonataną:

„Tylos! Jei išleisi garsą, paimsiu jį ir prieš pat tavo akis išdaužysiu jam smegenis.“ Buvau pritrenkta ir per daug sutrikusi, kad ką nors daryčiau ar sakyčiau. Pašaipiai šypsodamasis, jis uždėjo vieną ranką man ant peties ir, tvirtai laikydamas, kita atidengė man gerklę, tai darydamas sakydamas: „Pirma šiek tiek atsigaivinimo, atlyginti už mano pastangas. Gali būti tyli; ne pirmas ir ne antras kartas, kai tavo gyslos numalšina mano troškulį!“ Buvau sutrikusi ir, keista, nenorėjau jam trukdyti. Spėju, tai baisaus prakeiksmo dalis, kai jo prisilietimas ant aukos. Ir, o Dieve mano, Dieve mano, pasigailėk manęs! Jis uždėjo savo dvokiančias lūpas man ant gerklės!

Vyras vėl sudejavo. Ji stipriau suspaudė jo ranką ir gailiai pažvelgė į jį, lyg jis būtų nukentėjęs, ir tęsė:

– Jaučiau, kaip jėgos nyksta, ir buvau pusiau apalpusi. Kiek ilgai truko šis baisus dalykas, nežinau; bet, regis, praėjo ilgas laikas, kol jis atitraukė savo bjaurią, baisią, šaipančią burną. Mačiau ją varvančią šviežiu krauju!

Prisiminimas kurį laiką, regis, ją įveikė, ji nulinko ir būtų susmukusi, jei ne vyro palaikanti ranka. Su didele pastanga atsigavo ir tęsė:

– Tada jis pašaipiai man tarė: „Taigi tu, kaip ir kiti, nori žaisti savo smegenimis prieš manąsias. Norėtum padėti šiems vyrams mane medžioti ir sutrukdyti mano sumanymams! Dabar žinai, ir jie jau iš dalies žino, ir netrukus sužinos visiškai, ką reiškia pastoti man kelią. Jie turėjo saugoti savo energiją naudojimui arčiau namų. Kol jie žaidė protais prieš mane, prieš mane, kuris valdžiau tautas, intrigavau dėl jų ir už jas kovojau šimtus metų prieš jiems gimstant, aš kasiau po jais. O tu, jų mylimiausia, dabar man esi mano kūno kūnas, mano kraujo kraujas, mano giminės giminė; kurį laiką mano dosnus vyno spaustuvas; ir vėliau būsi mano palydovė ir padėjėja. Tu savo ruožtu būsi atkeršyta; nes nė vienas iš jų nepasiliks netarnavęs tavo poreikiams. Bet kol kas turi būti nubausta už tai, ką padarei. Padėjai man trukdyti; dabar ateisi mano šaukiama. Kai mano protas tau sakys: ‚Ateik!‘, kirsi žemę ar jūrą vykdyti mano valios; ir tam štai tai!“ Su tuo jis atvėrė marškinius ir savo ilgais aštriais nagais atidarė gyslą krūtinėje. Kai kraujas ėmė trykšti, jis paėmė mano rankas viena savo ranka, tvirtai laikydamas, o kita sugriebė už sprando ir prispaudė burną prie žaizdos, tad turėjau arba uždusti, arba nuryti dalį… O Dieve mano! Dieve mano! Ką aš padariau? Ką padariau, kad nusipelniau tokio likimo, aš, kuri visas dienas stengiausi eiti nuolankume ir teisume. Dieve, pasigailėk manęs! Pažvelk į vargšę sielą blogesniame nei mirtingame pavojuje; ir gailestingai pasigailėk tų, kuriems ji brangi!

Tada ji ėmė trinti lūpas, lyg norėdama nuvalyti teršalą.

Jai pasakojant baisią istoriją, rytų dangus ėmė šviesėti, ir viskas darėsi vis aiškiau. Harkeris buvo nejudėdamas ir tylus; bet jo veidą, baisiam pasakojimui tęsiantis, apėmė pilkumas, kuris ryto šviesoje vis gilėjo, kol, šovus pirmam raudonam aušros ruožui, oda tamsiai išsiskyrė žylančių plaukų fone.

Susitarėme, kad vienas iš mūsų liks pasiekiamas nelaimingai porai, kol galėsime susitikti ir nuspręsti, kaip veikti.

Vienu esu tikras: saulė šiandien nepateka ant labiau nelaimingų namų visame didžiajame savo kasdienio kelio rate.