Ženklas ant kaktos

XXII skyrius

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 3 d. Kadangi turiu ką nors daryti arba išprotėsiu, rašau šį dienoraštį. Dabar šešta valanda, ir po pusvalandžio susitiksime kabinete ir ką nors užkąsime, nes daktaras Van Helsingas ir daktaras Sevardas sutaria, kad jei nevalgysime, negalėsime geriausiai dirbti. Geriausio, Dievas žino, šiandien prireiks. Turiu rašyti kiekviena proga, nes neišdrįstu sustoti galvoti. Viskas, didelis ir mažas, turi būti užrašyta; galbūt pabaigoje mažiausi dalykai mus labiausiai pamokys. Pamokos, didelės ar mažos, negalėjo Minos ir manęs nuvesti į blogesnę vietą, nei esame šiandien. Tačiau turime pasitikėti ir tikėtis. Vargšė Mina ką tik man pasakė, ašaroms riedant mielais skruostais, kad bėdoje ir išbandyme tikrinamas mūsų tikėjimas, kad turime toliau pasitikėti ir kad Dievas padės iki galo. Galo! O Dieve mano! Kokio galo?.. Prie darbo! Prie darbo!

Kai daktaras Van Helsingas ir daktaras Sevardas grįžo nuo vargšo Renfildo, rimtai ėmėmės svarstyti, ką daryti. Pirmiausia daktaras Sevardas pasakė, kad nusileidę į kambarį apačioje jie rado Renfildą gulintį ant grindų, visą krūvoje. Veidas buvo visas sumuštas ir sutraiškytas, kaklo kaulai sulaužyti.

Daktaras Sevardas paklausė koridoriuje budėjusio prižiūrėtojo, ar ką nors girdėjo. Tas sakė, kad sėdėjo, prisipažino pusiau snaudęs, kai išgirdo garsius balsus kambaryje, o tada Renfildas kelis kartus garsiai sušuko: „Dieve! Dieve! Dieve!“ Po to pasigirdo kritimo garsas, ir įėjęs rado jį gulintį ant grindų, veidu žemyn, kaip matė gydytojai. Van Helsingas paklausė, ar girdėjo „balsus“, ar „balsą“, ir jis sakė negalįs pasakyti; iš pradžių jam pasirodė, kad du, bet kadangi kambaryje nieko nebuvo, galėjo būti tik vienas. Jei reikėtų, galėtų prisiekti, kad žodį „Dieve“ ištarė pacientas. Daktaras Sevardas mums, kai likome vieni, pasakė, kad nenori gilintis į šį reikalą; reikėjo svarstyti tyrimo klausimą, ir nederėtų sakyti tiesos, nes niekas nepatikėtų. O dabar, jo manymu, pagal prižiūrėtojo liudijimą gali duoti liudijimą apie mirtį dėl nelaimingo iškritimo iš lovos. Jei koroneris pareikalautų, būtų formalus tyrimas, neišvengiamai su tuo pačiu rezultatu.

Kai ėmėme svarstyti, koks bus kitas žingsnis, pirmiausia nusprendėme, kad Mina turi visiškai viską žinoti; kad nuo jos nieko neturi būti slepiama, kad ir kaip skaudu. Ji pati sutiko, kad tai išmintinga, ir buvo gaila matyti ją tokią drąsią ir kartu tokią liūdną, tokioje gilioje neviltyje.

– Neturi būti jokio slėpimo, – tarė ji. – Deja! Jo jau buvo per daug. Be to, visame pasaulyje nėra nieko, kas man galėtų suteikti daugiau skausmo, nei jau iškentėjau, nei kenčiu dabar! Kad ir kas nutiktų, tai turi būti man nauja viltis ar nauja drąsa!

Van Helsingas įdėmiai žiūrėjo į ją kalbančią ir staiga, bet tyliai tarė:

– Bet mieloji ponia Mina, ar nebijote; ne dėl savęs, o dėl kitų nuo savęs, po to, kas nutiko?

Jos veidas sustingo, bet akys spindėjo kankinės atsidavimu, kai ji atsakė:

– Ak, ne! Nes esu apsisprendusi!

– Dėl ko? – švelniai paklausė jis, o visi labai tylėjome; nes kiekvienas savaip miglotai supratome, ką ji turi galvoje.

Jos atsakymas atėjo su tiesiu paprastumu, lyg ji paprasčiausiai konstatuotų faktą:

– Nes jei savyje rasiu, o atidžiai to ieškosiu, ženklą, kad galiu pakenkti kuriam nors iš tų, kuriuos myliu, mirsiu!

– Nesižudytumėte? – užkimęs paklausė jis.

– Žudyčiausi; jei nebūtų mane mylinčio draugo, kuris apsaugotų mane nuo tokio skausmo ir tokios beviltiškos pastangos!

Kalbėdama reikšmingai į jį pažvelgė. Jis sėdėjo; bet dabar atsistojo, priėjo arti ir uždėjęs ranką ant jos galvos iškilmingai tarė:

– Mano vaike, yra toks, jei tai būtų jūsų labui. Aš pats galėčiau savo sąskaitoje su Dievu laikyti tokią eutanaziją jums, net šią akimirką, jei tai būtų geriausia. Ne, jei būtų saugu! Bet mano vaike…

Akimirką, regis, užspringo, ir gerklėje pakilo didelė rauda; jis ją nurijo ir tęsė:

– Čia yra keli, kurie stotų tarp jūsų ir mirties. Neturite mirti. Neturite mirti nuo jokios rankos; bet mažiausiai nuo savo. Kol kitas, kuris sutepė jūsų mielą gyvenimą, nėra tikrai miręs, neturite mirti; nes jei jis dar yra su gyvaisiais Nemirusysis, jūsų mirtis padarytų jus tokią pat kaip jis. Ne, turite gyventi! Turite kovoti ir stengtis gyventi, nors mirtis atrodytų neapsakoma malonė. Turite kovoti su pačia Mirtimi, nors ji ateitų pas jus skausme ar džiaugsme; dieną ar naktį; saugume ar pavojuje! Jūsų gyva siela įsakau jums nemirti, ne, net negalvoti apie mirtį, kol šis didis blogis nepraeis.

Vargšė mieloji išbalo kaip mirtis, kratėsi ir drebėjo, kaip mačiau drebant liūną, kylant potvyniui. Visi tylėjome; nieko negalėjome padaryti. Galiausiai ji nurimo ir, atsisukusi į jį, mielai, bet, o, taip liūdnai, ištiesdama ranką, tarė:

– Pažadu jums, mano mielas drauge, kad jei Dievas leis man gyventi, stengsiuosi; kol, jei gali būti Jo geru laiku, šis siaubas nuo manęs praeis.

Ji buvo tokia gera ir drąsi, kad visi jautėme, kaip širdys sustiprėjo dirbti ir kęsti dėl jos, ir ėmėme aptarinėti, ką darysime. Pasakiau, kad jai atiteks visi seife esantys popieriai ir visi popieriai, dienoraščiai ir fonografai, kuriuos vėliau naudosime; ir kad ji ves įrašą, kaip anksčiau. Ji buvo patenkinta galimybe ką nors veikti, jei „patenkinta“ galima vartoti apie tokį niūrų užsiėmimą.

Kaip paprastai, Van Helsingas pagalvojo anksčiau už visus ir buvo pasiruošęs su tikslia mūsų darbo tvarka.

– Galbūt gerai, – tarė jis, – kad susitikime po vizito Karfakse nusprendėme nieko nedaryti su ten gulėjusiomis žemės dėžėmis. Jei būtume padarę, grafas būtų atspėjęs mūsų tikslą ir, be abejo, iš anksto ėmęsis priemonių sutrukdyti tokiai pastangai kitų atžvilgiu; bet dabar jis nežino mūsų ketinimų. Ne, dar daugiau, greičiausiai nežino, kad mes turime tokią galią, kuri gali sterilizuoti jo guolius, kad negalėtų jų naudoti kaip seniau. Dabar tiek daug žinome apie jų išdėstymą, kad apžiūrėję namą Pikadilyje galėsime atsekti paskutinį. Tad šiandiena mūsų; ir joje mūsų viltis. Saulė, kuri šį rytą patekėjo virš mūsų sielvarto, saugo mus savo kelyje. Kol ji šįvakar nenusileis, ta pabaisa turi išlaikyti bet kokį pavidalą, kurį dabar turi. Jis apribotas savo žemiško apvalkalo ribomis. Negali ištirpti ore nei dingti pro plyšius ar įtrūkimus. Jei eis pro duris, turi jas atidaryti kaip mirtingasis. Tad šią dieną turime sumedžioti visus jo guolius ir juos sterilizuoti. Taip mes, jei dar nepagausime ir nesunaikinsime, įvarysime jį į kokią vietą, kur pagauti ir sunaikinti laikui bėgant bus tikra.

Čia pašokau, nes negalėjau susilaikyti nuo minties, kad minutės ir sekundės, taip brangiai prikrautos Minos gyvybės ir laimės, nuo mūsų skrenda, nes kol kalbėjome, veikti buvo neįmanoma. Bet Van Helsingas įspėjamai pakėlė ranką.

– Ne, drauge Džonatanai, – tarė jis, – šiuo atveju greičiausias kelias namo yra ilgiausias, kaip sako jūsų patarlė. Visi veiksime ir veiksime beviltiškai greitai, kai ateis laikas. Bet pagalvokite, greičiausiai padėties raktas yra tame name Pikadilyje. Grafas gali turėti daug nupirktų namų. Apie juos turės pirkimo aktus, raktus ir kitus dalykus. Turės popierių, ant kurio rašo; turės čekių knygelę. Yra daug daiktų, kuriuos jis turi kur nors turėti; kodėl ne šioje vietoje, tokioje centrinėje, tokioje tylioje, kur jis ateina ir išeina priekiu ar užpakaliu bet kuriuo metu, kai didžiuliame judėjime niekas nepastebi. Nueisime ten ir apieškosime tą namą; o kai sužinosime, kas jame yra, tada padarysime tai, ką mūsų draugas Artūras savo medžioklės kalba vadina „užkimšti urvus“, ir taip nuvarysime mūsų seną lapę, taip? Ar ne?

– Tada eime tuoj pat, – sušukau, – švaistome brangų, brangų laiką!

Profesorius nepajudėjo, tik tarė:

– O kaip pateksime į tą namą Pikadilyje?

– Bet kaip! – sušukau. – Jei reikės, įsilaušime.

– O jūsų policija; kur ji bus ir ką sakys?

Buvau priblokštas; bet žinojau, kad jei jis nori delsti, turi gerą priežastį. Tad kuo ramiau tariau:

– Nelaukite ilgiau nei reikia; esu tikras, žinote, kokioje kančioje esu.

– Ak, mano vaike, žinau; ir iš tiesų nenoriu didinti jūsų kančios. Bet tik pagalvokite, ką galime daryti, kol visas pasaulis nepajudės. Tada ateis mūsų laikas. Galvojau ir galvojau, ir man atrodo, kad paprasčiausias kelias yra geriausias. Dabar norime patekti į namą, bet neturime rakto; ar ne taip?

Linktelėjau.

– Dabar tarkime, kad jūs iš tiesų esate to namo savininkas ir vis tiek negalite įeiti; ir tarkime, kad neturėtumėte įsilaužėlio sąžinės, ką darytumėte?

– Gaučiau garbingą šaltkalvį ir paliepčiau atrakinti man spyną.

– O jūsų policija, ji įsikištų, ar ne?

– O, ne! Ne, jei žinotų, kad žmogus tinkamai pasamdytas.

– Tada, – jis aštriai pažvelgė į mane kalbėdamas, – abejotina tėra darbdavio sąžinė ir jūsų policininkų tikėjimas, ar tas darbdavys turi gerą sąžinę, ar blogą. Jūsų policija turi būti iš tiesų uoli ir protinga, o, tokia protinga, skaitydama širdis, kad sau tokiais dalykais suktų galvą. Ne, ne, mano drauge Džonatanai, nueikite nuimti spyną nuo šimto tuščių namų šiame jūsų Londone ar bet kuriame pasaulio mieste; ir jei darysite taip, kaip tokie dalykai teisingai daromi, ir tuo metu, kai tokie dalykai teisingai daromi, niekas neįsikiš. Skaičiau apie poną, kuris turėjo tokį puikų namą Londone, ir kai vasarą keliems mėnesiams išvyko į Šveicariją ir užrakino namą, atėjo koks vagis, išdaužė langą užpakalyje ir įlindo. Tada nuėjo, atidarė langines priekyje ir vaikščiojo pro duris, prieš pat policijos akis. Tada surengė tame name aukcioną, jį išreklamavo, pakabino didelį skelbimą; ir atėjus dienai per didelį aukcionierių išpardavė visus to kito žmogaus daiktus. Tada nuėjo pas statybininką ir pardavė jam tą namą, susitaręs, kad jis nugriaus ir viską išveš per tam tikrą laiką. O jūsų policija ir kita valdžia padėjo jam kiek galėjo. Ir kai savininkas grįžo iš atostogų Šveicarijoje, rado tik tuščią duobę ten, kur buvo jo namas. Visa tai buvo padaryta en règle; ir savo darbe mes taip pat būsime en règle. Neisime taip anksti, kad policininkai, kurie tada turi mažai apie ką galvoti, palaikytų tai keistu; bet eisime po dešimtos, kai aplink daug žmonių, ir taip būtų daroma, jei iš tiesų būtume namo savininkai.

Negalėjau nematyti, kaip jis teisus, o baisi neviltis Minos veide šiek tiek atslūgo; tokiame gerame patarime buvo vilties. Van Helsingas tęsė:

– Kai būsime tame name, galime rasti daugiau užuominų; bet kuriuo atveju kai kurie galime ten likti, o kiti ras kitas vietas, kur yra daugiau žemės dėžių, Bermondsyje ir Mail Ende.

Lordas Godalmingas atsistojo.

– Čia galiu būti naudingas, – tarė jis. – Pasiųsiu telegramą savo žmonėms, kad žirgai ir karietos būtų ten, kur patogiausia.

– Klausyk, senas bičiuli, – tarė Morisas, – puiki mintis turėti viską paruoštą, jei norėtume joti; bet ar nemanai, kad viena iš tavo puikių karietų su herbiniais papuošimais Volvorto ar Mail Endo šalutinėje gatvėje patrauktų per daug dėmesio mūsų tikslams? Man atrodo, kad turime imti vežimus, kai važiuojame į pietus ar rytus; ir net palikti juos kur nors netoli apylinkės, į kurią einame.

– Draugas Kvinsis teisus! – tarė profesorius. – Jo galva, kaip sakote, lygiagreti horizontui. Sunkų dalyką einame daryti, ir nenorime, kad žmonės mus stebėtų, jei taip gali būti.

Mina vis labiau domėjosi viskuo, ir džiaugiausi matydamas, kad reikalų skubumas padeda jai kurį laiką pamiršti baisią nakties patirtį. Ji buvo labai labai išblyškusi, beveik šiurpi, ir tokia liesa, kad lūpos atsitraukė, šiek tiek atidengdamos dantis. Apie tai neužsiminiau, kad nesukelčiau nereikalingo skausmo; bet man kraujas stingo gyslose pagalvojus, kas nutiko vargšei Liusei, kai grafas siurbė jos kraują. Kol kas nebuvo ženklo, kad dantys aštrėja; bet laiko praėjo dar mažai, ir buvo laiko baimei.

Kai priėjome prie pastangų eilės ir jėgų išdėstymo aptarimo, atsirado naujų abejonių šaltinių. Galiausiai sutarėme, kad prieš vykdami į Pikadilį turime sunaikinti arti esantį grafo guolį. Jei jis per greitai sužinotų, taip vis tiek būtume priekyje naikinimo darbe; o jo buvimas grynai materialiu pavidalu, silpniausią, galėtų duoti naują užuominą.

Dėl jėgų išdėstymo profesorius pasiūlė, kad po vizito Karfakse visi įeitume į namą Pikadilyje; kad du gydytojai ir aš ten liktume, o lordas Godalmingas ir Kvinsis rastų guolius Volvorte ir Mail Ende ir juos sunaikintų. Profesorius tvirtino, kad gali būti, jei ne tikėtina, jog grafas pasirodys Pikadilyje dieną ir kad tada galėsime su juo susidoroti vietoje. Bet kuriuo atveju galėsime jį sekti būriu. Šiam planui griežtai prieštaravau, kiek tai liečia mano ėjimą, nes pasakiau, kad ketinu likti ir saugoti Miną, maniau, kad šiuo klausimu esu apsisprendęs; bet Mina nenorėjo klausytis mano prieštaravimo. Ji sakė, kad gali būti koks teisinis dalykas, kuriame galėčiau būti naudingas; kad tarp grafo popierių gali būti kokia užuomina, kurią galėčiau suprasti iš savo patirties Transilvanijoje; ir kad reikia visų jėgų, kokias galime sutelkti, grafo nepaprastai galiai įveikti. Turėjau nusileisti, nes Minos ryžtas buvo tvirtas; ji sakė, kad tai paskutinė viltis jai, kad visi dirbtume kartu.

– O aš, – tarė ji, – nebijau. Viskas buvo taip blogai, kaip tik gali būti; ir kad ir kas nutiktų, turi turėti kokį vilties ar paguodos elementą. Eik, mano vyre! Dievas gali, jei nori, apsaugoti mane vieną taip pat kaip su bet kuo šalia.

Tad pašokau šaukdamas:

– Tada Dievo vardu eime tuoj pat, nes prarandame laiką. Grafas gali ateiti į Pikadilį anksčiau, nei manome.

– Ne taip! – tarė Van Helsingas, pakeldamas ranką.

– Bet kodėl? – paklausiau.

– Ar pamirštate, – tarė jis iš tiesų šypsodamasis, – kad praėjusią naktį jis sočiai puotavo ir miegos ilgai?

Ar pamiršau! Ar kada, ar galiu kada! Ar kuris nors iš mūsų gali kada pamiršti tą baisią sceną! Mina stengėsi išlaikyti drąsią išvaizdą; bet skausmas ją įveikė, ji užsidengė veidą rankomis ir drebėjo dejuodama. Van Helsingas neketino priminti jos baisios patirties. Jis tiesiog dėl intelektinės pastangos pamiršo ją ir jos dalį šiame reikale. Kai suprato, ką pasakė, pasibaisėjo savo neapdairumu ir stengėsi ją paguosti.

– O, ponia Mina, – tarė jis, – mieloji, mieloji ponia Mina, deja! Kad aš iš visų, kurie taip jus gerbia, pasakiau tokį neapgalvotą dalyką. Šios kvailos mano senos lūpos ir ši kvaila sena galva to nenusipelno; bet pamiršite, ar ne?

Kalbėdamas jis žemai pasilenkė šalia jos; ji paėmė jo ranką ir, žvelgdama pro ašaras, užkimusi tarė:

– Ne, nepamiršiu, nes gerai, kad prisimenu; ir su tuo turiu tiek daug mielų prisiminimų apie jus, kad priimu viską kartu. Dabar visi turite greitai eiti. Pusryčiai paruošti, ir visi turime valgyti, kad būtume stiprūs.

Pusryčiai mums visiems buvo keistas valgis. Stengėmės būti linksmi ir padrąsinti vienas kitą, o Mina buvo šviesiausia ir linksmiausia iš mūsų. Kai baigėsi, Van Helsingas atsistojo ir tarė:

– Dabar, mano mieli draugai, einame į savo baisų žygį. Ar visi apsiginklavę, kaip tą naktį, kai pirmą kartą aplankėme priešo guolį; apsiginklavę nuo vaiduokliško ir kūniško puolimo?

Visi jį patikinome.

– Tada gerai. Dabar, ponia Mina, bet kuriuo atveju esate visiškai saugi čia iki saulėlydžio; ir iki tol grįšime, jei… Grįšime! Bet prieš išeinant leiskite pamatyti jus apsiginklavusią nuo asmeninio puolimo. Pats, jums nusileidus, paruošiau jūsų kambarį, padėdamas dalykus, kuriuos žinome, kad Jis negalėtų įeiti. Dabar leiskite apsaugoti jus. Ant jūsų kaktos dedu šį Šventosios Ostijos gabalėlį Tėvo, Sūnaus ir…

Pasigirdo baisus klyksmas, nuo kurio vos nesustingo širdys. Kai jis uždėjo Ostiją ant Minos kaktos, ji ją nudegino, įdegė į kūną, lyg būtų įkaitusio metalo gabalas. Mano vargšės mylimosios protas fakto reikšmę suprato taip pat greitai, kaip nervai priėmė skausmą; ir abu taip ją užgriuvo, kad pervargusi prigimtis prabilo tuo baisiu klyksmu. Bet žodžiai jos mintims atėjo greitai; klyksmo aidas dar neliovė skambėti ore, kai atėjo atoveiksmis, ir ji susmuko ant kelių ant grindų, nusižeminimo kančioje. Užsitraukusi gražius plaukus ant veido, kaip senovės raupsuotasis apsiaustą, ji aimanavo:

– Nešvari! Nešvari! Net Visagalis vengia mano suteršto kūno! Šį gėdos ženklą ant kaktos turėsiu nešioti iki Teismo dienos.

Visi sustojo. Puoliau šalia jos bejėgio sielvarto kančioje, apkabinau ir tvirtai laikiau. Kelias minutes mūsų liūdnos širdys plakė kartu, o draugai aplink nusuko akis, iš kurių tyliai tekėjo ašaros. Tada Van Helsingas atsisuko ir rimtai tarė; taip rimtai, kad negalėjau nejausti, jog jis kažkaip įkvėptas ir kalba apie dalykus anapus savęs:

– Gali būti, kad turėsite nešioti tą ženklą, kol pats Dievas, kaip Jis tikrai padarys Teismo dieną, atitaisys visas žemės ir Jo vaikų, kuriuos ten pastatė, skriaudas. Ir, o ponia Mina, mano brangioji, mano brangioji, tegu mes, kurie jus mylime, būsime ten pamatyti, kai tas raudonas randas, Dievo žinojimo apie tai, kas buvo, ženklas, praeis ir paliks jūsų kaktą tokią tyrą kaip širdis, kurią pažįstame. Nes kaip tikrai gyvename, tas randas praeis, kai Dievas matys teisinga pakelti mus slegiančią naštą. Iki tol nešame savo Kryžių, kaip Jo Sūnus, paklusdamas Jo Valiai. Gali būti, kad esame pasirinkti Jo geros valios įrankiai ir kad kylame prie Jo įsakymo kaip anas per rimbus ir gėdą; per ašaras ir kraują; per abejones ir baimes ir viską, kas sudaro skirtumą tarp Dievo ir žmogaus.

Jo žodžiuose buvo vilties ir paguodos; ir jie vedė į susitaikymą. Mudu su Mina taip jautėme ir vienu metu kiekvienas paėmėme po seno žmogaus ranką, pasilenkėme ir pabučiavome. Tada be žodžio visi kartu atsiklaupėme ir, visi laikydamiesi už rankų, prisiekėme būti ištikimi vienas kitam. Mes, vyrai, prisiekėme pakelti sielvarto šydą nuo galvos tos, kurią kiekvienas savaip mylėjome; ir meldėmės pagalbos ir vadovavimo baisioje mūsų laukiančioje užduotyje.

Tada atėjo laikas išvykti. Tad atsisveikinau su Mina, išsiskyrimas, kurio nė vienas nepamiršime iki mirties dienos; ir išėjome.

Vienu dalyku apsisprendžiau: jei sužinosime, kad Mina galiausiai turi būti vampyrė, ji neis į tą nežinomą ir baisią šalį viena. Spėju, taip senais laikais vienas vampyras reiškė daug; kaip jų baisūs kūnai gali ilsėtis tik šventoje žemėje, taip švenčiausia meilė buvo jų šiurpių gretų verbuotojas.

Be vargo įėjome į Karfaksą ir radome viską taip pat kaip pirmą kartą. Sunku buvo patikėti, kad tokioje prozaiškoje apleidimo, dulkių ir puvėsio aplinkoje yra pagrindo tokiai baimei, kokią jau žinojome. Jei nebūtume apsisprendę ir jei nebūtų baisių prisiminimų, mus skatinančių, vargu ar būtume galėję tęsti užduotį. Name neradome jokių popierių ar naudojimo ženklų; o senojoje koplyčioje didžiulės dėžės atrodė taip pat, kaip matėme paskutinį kartą. Daktaras Van Helsingas, mums stovint prieš jas, iškilmingai tarė:

– O dabar, mano draugai, čia turime pareigą. Turime sterilizuoti šią žemę, tokią šventą nuo šventų prisiminimų, kurią jis atsivežė iš tolimos šalies tokiam bjauriam naudojimui. Jis pasirinko šią žemę, nes ji buvo šventa. Taip įveikiame jį jo paties ginklu, nes darome ją dar šventesnę. Ji buvo pašventinta tokiam žmogaus naudojimui, dabar pašventiname ją Dievui.

Kalbėdamas jis išėmė iš krepšio atsuktuvą ir veržliaraktį, ir labai greitai vienos dėžės viršus buvo atvertas. Žemė kvepėjo pelėsiu ir tvankiai; bet kažkaip to nepaisėme, nes dėmesys buvo sutelktas į profesorių. Išėmęs iš dėžutės Šventosios Ostijos gabalėlį, pagarbiai padėjo ant žemės, o paskui uždarė dangtį ir ėmė jį prisukti, mums padedant.

Vieną po kitos taip pat apdorojome kiekvieną didžiąją dėžę ir palikome jas, kiek matėsi, tokias, kokias radome; bet kiekvienoje buvo Ostijos dalis.

Kai uždarėme duris už savęs, profesorius iškilmingai tarė:

– Tiek jau padaryta. Jei gali būti, kad su visomis kitomis būsime tokie sėkmingi, tai šio vakaro saulėlydis gali šviesti ant ponios Minos kaktos, baltos kaip dramblio kaulas ir be dėmės!

Einant per veją į stotį spėti į traukinį, matėme ligoninės fasadą. Nekantriai pažvelgiau ir savo kambario lange pamačiau Miną. Pamojavau ranka ir linktelėjau, pranešdamas, kad mūsų darbas ten sėkmingai atliktas. Ji linktelėjo atsakydama, kad suprato. Paskutinį kartą ją mačiau mojuojančią atsisveikinant. Sunkia širdimi nuėjome į stotį ir vos spėjome į traukinį, kuris įvažiavo, kai pasiekėme platformą.

Tai parašiau traukinyje.

Pikadilis, 12.30. Prieš pat pasiekiant Fenčerč gatvę, lordas Godalmingas man tarė:

– Mudu su Kvinsiu surasime šaltkalvį. Geriau neik su mumis, jei kiltų sunkumų; nes tokiomis aplinkybėmis mums nebus taip blogai įsilaužti į tuščią namą. Bet tu advokatas, ir Teisininkų draugija gali tau pasakyti, kad turėjai žinoti geriau.

Prieštaravau, kad nesidalinu jokiu pavojumi, net paniekos, bet jis kalbėjo toliau:

– Be to, mažiau traukiame dėmesio, jei mūsų nėra per daug. Mano titulas viską sutvarkys su šaltkalviu ir bet kuriuo policininku, kuris ateis. Geriau eik su Džeku ir profesoriumi ir pasilikite Žaliajame parke, kur nors matant namą; o kai pamatysite atidarytas duris ir šaltkalvį išėjus, visi ateikite. Stebėsime jus ir įleisime.

– Patarimas geras! – tarė Van Helsingas, tad daugiau nieko nesakėme. Godalmingas ir Morisas skubiai nuvažiavo vežimu, mes paskui kitu. Arlingtono gatvės kampe mūsų būrys išlipo ir nuėjo į Žaliąjį parką. Širdis daužėsi, kai pamačiau namą, ant kurio sutelkta tiek mūsų vilties, niūriai ir tyliai stūksantį savo apleistumu tarp gyvesnių ir dailesnių kaimynų. Atsisėdome ant suolo, iš kur gerai matėsi, ir ėmėme rūkyti cigarus, kad kuo mažiau trauktume dėmesį. Minutės, regis, slinko švino kojomis, laukiant kitų.

Galiausiai pamatėme privažiuojantį keturratį. Iš jo neskubėdami išlipo lordas Godalmingas ir Morisas; o nuo sėdynės nusileido stambus darbininkas su nendriniu įrankių krepšiu. Morisas sumokėjo vežikui, kuris palietė skrybėlę ir nuvažiavo. Abu kartu užlipo laiptais, ir lordas Godalmingas parodė, ko nori. Darbininkas neskubėdamas nusivilko švarką, pakabino ant vieno turėklo smaigalio, kažką pasakydamas tuo metu pro šalį einančiam policininkui. Policininkas sutikdamas linktelėjo, o vyras atsiklaupė ir pasidėjo krepšį šalia. Parausęs išėmė įrankių rinkinį ir tvarkingai sudėjo šalia. Tada atsistojo, pažvelgė į rakto skylutę, papūtė į ją ir, atsisukęs į darbdavius, kažką pastebėjo. Lordas Godalmingas nusišypsojo, o vyras pakėlė gana didelį raktų ryšulį; išsirinkęs vieną, ėmė tirti spyną, lyg čiupinėdamas. Kiek pakrapštęs pabandė antrą, paskui trečią. Staiga durys atsidarė nuo lengvo jo stumtelėjimo, ir jis su kitais dviem įėjo į salę. Sėdėjome tyliai; mano cigaras įnirtingai degė, o Van Helsingo visai atšalo. Kantriai laukėme, kol pamatėme darbininką išeinant ir įnešant krepšį. Tada jis laikė duris pravertas, remdamas keliais, o pats derino raktą prie spynos. Galiausiai jį įteikė lordui Godalmingui, kuris išsitraukė piniginę ir kažką jam davė. Vyras palietė skrybėlę, paėmė krepšį, apsivilko švarką ir išėjo; niekas nekreipė nė menkiausio dėmesio į visą sandorį.

Kai vyras visiškai nuėjo, mes trise perėjome gatvę ir pasibeldėme į duris. Tuoj atidarė Kvinsis Morisas, šalia kurio stovėjo lordas Godalmingas, užsidegdamas cigarą.

– Vieta taip bjauriai dvokia, – tarė pastarasis, mums įeinant.

Ji iš tiesų bjauriai dvokė, kaip senoji koplyčia Karfakse, ir iš ankstesnės patirties buvo aišku, kad grafas čia gana laisvai naudojosi. Ėmėme apžiūrėti namą, visi laikydamiesi kartu, jei būtų puolimas; nes žinojome, kad turime reikalą su stipriu ir klastingu priešu, ir dar nežinojome, ar grafo nėra name. Valgomajame, esančiame salės gale, radome aštuonias dėžes žemės. Tik aštuonias iš devynių, kurių ieškojome! Mūsų darbas nebaigtas ir nebus baigtas, kol nerasime trūkstamos dėžės. Pirmiausia atvėrėme langines lango, žvelgiančio per siaurą akmenimis grįstą kiemą į akliną arklidės sieną, išdailintą kaip miniatiūrinio namo fasadas. Joje nebuvo langų, tad nebijojome būti pastebėti. Negaišome laiko apžiūrinėdami dėžes. Atsineštais įrankiais atvėrėme vieną po kitos ir apdorojome taip, kaip tas kitas senojoje koplyčioje. Mums buvo aišku, kad grafo dabar name nėra, ir ėmėme ieškoti jo daiktų.

Paviršutiniškai apžvelgę kitus kambarius, nuo rūsio iki palėpės, priėjome išvadą, kad valgomajame yra visi daiktai, kurie gali priklausyti grafui; tad ėmėme juos smulkiai apžiūrėti. Jie gulėjo kažkokioje tvarkingoje netvarkoje ant didelio valgomojo stalo. Buvo didelis Pikadilio namo nuosavybės dokumentų ryšulys; namų Mail Ende ir Bermondsyje pirkimo aktai; laiškų popierius, vokai, plunksnos ir rašalas. Visa tai uždengta plonu vyniojamuoju popieriumi nuo dulkių. Buvo ir drabužių šepetys, plaukų šepetys, šukos, ąsotis ir dubuo, pastarajame nešvarus vanduo, paraudęs lyg nuo kraujo. Galiausiai buvo maža įvairių rūšių ir dydžių raktų krūvelė, tikriausiai priklausančių kitiems namams. Apžiūrėję šį paskutinį radinį, lordas Godalmingas ir Kvinsis Morisas tiksliai užsirašė įvairius namų adresus Rytuose ir Pietuose, pasiėmė raktus dideliu ryšuliu ir išvyko sunaikinti dėžių tose vietose. Kiti kiek galėdami kantriai laukiame jų grįžimo arba grafo atėjimo.

XXIII skyrius

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 3 d. Laikas atrodė baisiai ilgas, kol laukėme Godalmingo ir Kvinsio Moriso. Profesorius stengėsi išlaikyti mūsų protus aktyvius, nuolat juos naudodamas. Mačiau jo gerą tikslą iš šoninių žvilgsnių, kuriuos kartkartėmis mesdavo į Harkerį. Vargšas žmogus skendi kančioje, kurią baisu matyti. Praėjusį vakarą jis buvo atviras, laimingai atrodantis vyras, stipriu, jaunatvišku veidu, pilnas energijos, tamsiai rudais plaukais. Šiandien jis įtemptas, išsekęs senis, kurio balti plaukai gerai dera su įdubusiomis degančiomis akimis ir sielvarto įrašytomis veido linijomis. Jo energija tebėra nepaliesta; iš tiesų, jis kaip gyva liepsna. Tai dar gali būti jo išgelbėjimas, nes jei viskas gerai, tai padės jam įveikti nevilties laikotarpį; tada jis kažkaip vėl pabus į gyvenimo tikrovę. Vargšas žmogus, maniau, kad mano bėda pakankamai bloga, bet jo!.. Profesorius tai gerai žino ir stengiasi išlaikyti jo protą aktyvų. Tai, ką jis kalbėjo, tokiomis aplinkybėmis buvo labai įdomu. Kiek pamenu, štai:

– Vėl ir vėl studijavau, nuo tada, kai pateko į mano rankas, visus popierius apie šią pabaisą; ir kuo daugiau studijavau, tuo didesnė atrodo būtinybė visiškai ją sunaikinti. Visur yra jo pažangos ženklų; ne tik galios, bet ir jos žinojimo. Kaip sužinojau iš mano draugo Arminijaus iš Budapešto tyrimų, gyvas jis buvo nuostabiausias žmogus. Karys, valstybininkas ir alchemikas, kas buvo aukščiausias savo laikų mokslo žinių išsivystymas. Jis turėjo galingą protą, neprilygstamą išmanymą ir širdį, kuri nežinojo nei baimės, nei gailesčio. Jis drįso net lankyti Scholomancę, ir nebuvo jo laikų žinių šakos, kurios nebūtų bandęs. Na, jame protinės galios išgyveno fizinę mirtį; nors, regis, atmintis nebuvo visiškai išlikusi. Kai kuriais protiniais gebėjimais jis buvo ir yra tik vaikas; bet jis auga, ir kai kurie dalykai, iš pradžių buvę vaikiški, dabar vyro ūgio. Jis eksperimentuoja, ir daro tai gerai; ir jei nebūtume pastoję jam kelio, jis dar būtų, ir gali būti, jei pralaimėsime, naujos būtybių rūšies tėvas ar puoselėtojas, kurios kelias turi eiti per Mirtį, ne Gyvenimą.

Harkeris sudejavo ir tarė:

– Ir visa tai išrikiuota prieš mano mylimąją! Bet kaip jis eksperimentuoja? Žinojimas gali padėti jį įveikti!

– Visą laiką nuo atvykimo jis bandė savo galią, lėtai, bet tikrai; jo didelės vaiko smegenys dirba. Mums gerai, kad jos kol kas vaiko smegenys; nes jei būtų iš pradžių išdrįsęs bandyti tam tikrus dalykus, seniai būtų anapus mūsų galios. Tačiau jis ketina pasiekti tikslą, o žmogus, prieš kurį šimtmečiai, gali sau leisti laukti ir eiti lėtai. Festina lente galėtų būti jo šūkis.

– Nesuprantu, – pavargęs tarė Harkeris. – O, kalbėkite man aiškiau! Gal sielvartas ir bėda bukina mano protą.

Profesorius švelniai uždėjo ranką jam ant peties kalbėdamas:

– Ak, mano vaike, kalbėsiu aiškiai. Ar nematote, kaip pastaruoju metu ši pabaisa eksperimentuodama slinko į žinojimą? Kaip naudojosi zoofagu pacientu, kad patektų į draugo Džono namus; nes jūsų vampyras, nors vėliau gali ateiti kada ir kaip nori, iš pradžių gali įeiti tik gyventojo kviečiamas. Bet tai ne svarbiausi jo eksperimentai. Argi nematome, kaip iš pradžių visas tas tokias dideles dėžes kilnojo kiti? Tada jis nežinojo kitaip. Bet visą laiką tos tokios didelės jo vaiko smegenys augo, ir jis ėmė svarstyti, ar negalėtų pats kilnoti dėžės. Tad pradėjo padėti; o paskui, kai pamatė, kad viskas gerai, bandė jas kilnoti vienas. Ir taip jis tobulėja, ir išbarsto šiuos savo kapus; ir niekas, tik jis, nežino, kur jie paslėpti. Jis galėjo ketinti giliai užkasti juos žemėje. Kad juos naudotų tik naktį ar tuo metu, kai gali pakeisti pavidalą, jie jam vienodai tinka; ir niekas negali žinoti, kad tai jo slėptuvė! Bet, mano vaike, nenusiminkite; šis žinojimas jam atėjo per vėlai! Jau visi jo guoliai, išskyrus vieną, jam sterilizuoti; ir iki saulėlydžio taip bus ir su šiuo. Tada jis neturės vietos, kur galėtų judėti ir slėptis. Šį rytą delsiau, kad būtume tikri. Argi mums ant kortos ne daugiau nei jam? Tad kodėl neturėtume būti dar atsargesni už jį? Pagal mano laikrodį pirma valanda, ir jau, jei viskas gerai, draugas Artūras ir Kvinsis pakeliui pas mus. Šiandien mūsų diena, ir turime eiti tikrai, nors lėtai, ir neprarasti progos. Žiūrėkite! Mūsų bus penki, kai tie nesantys grįš.

Jam kalbant, mus išgąsdino beldimas į salės duris, dvigubas telegrafo berniuko beldimas. Visi vienu impulsu išėjome į salę, o Van Helsingas, pakėlęs ranką, kad tylėtume, priėjo prie durų ir atidarė. Berniukas įteikė telegramą. Profesorius vėl uždarė duris ir, pažvelgęs į adresą, atplėšė ir garsiai perskaitė:

„Saugokitės D. Jis ką tik, 12.45, skubiai išvyko iš Karfakso ir nuskubėjo į pietus. Atrodo, apeina ratą ir gali norėti jus pamatyti. Mina.“

Stojo pauzė, kurią nutraukė Džonatano Harkerio balsas:

– Dabar, ačiū Dievui, netrukus susitiksime!

Van Helsingas greitai atsisuko į jį ir tarė:

– Dievas veiks savo būdu ir laiku. Nebijokite ir dar nesidžiaukite; nes tai, ko šią akimirką norime, gali būti mūsų pražūtis.

– Man dabar niekas nerūpi, – karštai atsakė jis, – tik ištrinti šį žvėrį nuo kūrinijos veido. Parduočiau už tai sielą!

– O, tylos, tylos, mano vaike! – tarė Van Helsingas. – Dievas taip sielų neperka; o Velnias, nors gali pirkti, nesilaiko žodžio. Bet Dievas gailestingas ir teisingas ir žino jūsų skausmą ir atsidavimą tai mielai poniai Minai. Pagalvokite, kaip jos skausmas padvigubėtų, jei tik išgirstų jūsų laukinius žodžius. Nebijokite nė vieno iš mūsų, visi atsidavę šiam reikalui, ir šiandien pamatysime pabaigą. Ateina veiksmo laikas; šiandien šis vampyras apribotas žmogaus galiomis ir iki saulėlydžio negali pasikeisti. Užtruks, kol jis čia ateis, žiūrėkite, pirma dvidešimt, ir dar kiek laiko, kol jis gali čia ateiti, kad ir kaip greitai. Turime tikėtis, kad lordas Artūras ir Kvinsis atvyks pirma.

Praėjus maždaug pusvalandžiui po ponios Harker telegramos, į salės duris pasigirdo tylus, ryžtingas beldimas. Tai buvo tik paprastas beldimas, kokį kas valandą beldžia tūkstančiai ponų, bet nuo jo garsiai suplakė profesoriaus ir mano širdys. Susižvalgėme ir kartu išėjome į salę; kiekvienas laikėme paruoštus įvairius ginklus: dvasinius kairėje, mirtinguosius dešinėje. Van Helsingas atitraukė skląstį ir, pravėręs duris, atsitraukė, abi rankas paruošęs veiksmui. Mūsų širdžių džiaugsmas turbūt atsispindėjo veiduose, kai ant laiptelio, prie pat durų, pamatėme lordą Godalmingą ir Kvinsį Morisą. Jie greitai įėjo ir uždarė duris už savęs, ir pirmasis, einant per salę, tarė:

– Viskas gerai. Radome abi vietas; kiekvienoje po šešias dėžes, ir visas sunaikinome!

– Sunaikinote? – paklausė profesorius.

– Jam!

Minutę tylėjome, o paskui Kvinsis tarė:

– Nėra ką daryti, tik laukti čia. Tačiau jei iki penktos jis nepasirodys, turime išvykti; nes negalima palikti ponios Harker vienos po saulėlydžio.

– Dabar jis netrukus bus čia, – tarė Van Helsingas, žvelgdamas į užrašų knygelę. – Nota bene, ponios telegramoje jis nuėjo į pietus nuo Karfakso, tai reiškia, kad ėjo kirsti upės, o tai galėjo daryti tik atoslūgio metu, kuris turėjo būti kiek prieš pirmą. Kad jis nuėjo į pietus, mums turi reikšmės. Jis kol kas tik įtaria; ir iš Karfakso pirma nuėjo į vietą, kur mažiausiai įtartų įsikišimą. Turėjote būti Bermondsyje tik trumpai prieš jį. Kad jis dar ne čia, rodo, kad paskui nuėjo į Mail Endą. Tai užtruko; nes tada jį reikėjo kaip nors perkelti per upę. Patikėkite, mano draugai, dabar neilgai laukti. Turime turėti paruoštą puolimo planą, kad neprarastume progos. Tylos, dabar nėra laiko. Turėkite visus ginklus! Būkite pasiruošę!

Kalbėdamas jis įspėjamai pakėlė ranką, nes visi girdėjome, kaip į salės durų spyną tyliai įkišamas raktas.

Net tokią akimirką negalėjau nesižavėti, kaip pasireiškia valdinga dvasia. Per visas mūsų medžiokles ir nuotykius įvairiose pasaulio dalyse Kvinsis Morisas visada sudarydavo veiksmų planą, o mudu su Artūru buvome įpratę jam visiškai paklusti. Dabar senas įprotis, regis, instinktyviai atsinaujino. Greitu žvilgsniu aplink kambarį jis tuoj sudarė puolimo planą ir, neištaręs nė žodžio, gestu pastatė kiekvieną į vietą. Van Helsingas, Harkeris ir aš buvome prie pat durų, kad jas atidarius profesorius galėtų jas saugoti, o mudu įstotume tarp įeinančiojo ir durų. Godalmingas užpakalyje ir Kvinsis priekyje stovėjo nematomi, pasiruošę stoti prieš langą. Laukėme įtampoje, nuo kurios sekundės slinko košmariškai lėtai. Lėti, atsargūs žingsniai ėjo per salę; grafas aiškiai buvo pasiruošęs kokiai staigmenai, bent jos bijojo.

Staiga vienu šuoliu jis įšoko į kambarį, prasiskverbdamas pro mus, kol nė vienas nespėjome pakelti rankos jam sustabdyti. Judesyje buvo kažkas taip panašaus į panterą, kažkas taip nežmogiška, kad, regis, tai mus visus atblaivino nuo jo atėjimo smūgio. Pirmas veikė Harkeris, kuris greitu judesiu metėsi prie durų, vedančių į priekinį namo kambarį. Grafui mus pamačius, per veidą perbėgo baisus urzgimas, atidengdamas ilgas smailias iltis; bet pikta šypsena taip pat greitai virto šaltu liūto paniekos žvilgsniu. Jo išraiška vėl pasikeitė, kai vienu impulsu visi ėjome į jį. Gaila, kad neturėjome geriau sutvarkyto puolimo plano, nes net tą akimirką svarsčiau, ką daryti. Pats nežinojau, ar mirtini ginklai mums ką nors duos. Harkeris aiškiai ketino tai išbandyti, nes turėjo paruoštą didelį kukri peilį ir įnirtingai, staiga jam kirto. Smūgis buvo galingas; tik velniškas grafo atšokimo greitis jį išgelbėjo. Sekundę mažiau, ir aštrūs ašmenys būtų perkirtę širdį. O dabar smaigalys tik perpjovė švarko audinį, padarydamas platų plyšį, iš kurio iškrito banknotų ryšulys ir aukso srovė. Grafo veido išraiška buvo tokia pragariška, kad akimirką išsigandau dėl Harkerio, nors mačiau, kad jis vėl pakėlė baisų peilį kitam kirčiui. Instinktyviai žengiau į priekį su apsaugos impulsu, laikydamas Kryželį ir Ostiją kairėje. Pajutau galingą jėgą, lekiančią ranka; ir be nuostabos pamačiau, kaip pabaisa gūžiasi atgal nuo panašaus judesio, kurį spontaniškai padarė kiekvienas iš mūsų. Būtų neįmanoma aprašyti neapykantos ir sutrukdyto piktumo, pykčio ir pragariško įniršio išraiškos, kuri apėmė grafo veidą. Jo vaškinis atspalvis dėl degančių akių kontrasto tapo žalsvai geltonas, o raudonas randas ant kaktos blyškioje odoje atrodė kaip pulsuojanti žaizda. Kitą akimirką, vingiuotu nėrimu, jis pralindo po Harkerio ranka, kol smūgis nespėjo kristi, ir, griebęs saują pinigų nuo grindų, perlėkė kambarį ir metėsi į langą. Krintant ir žėrint stiklams, jis nukrito į grįstą kiemą apačioje. Per byrančio stiklo garsą girdėjau aukso „ting“, kai keli svarai krito ant grindinio.

Pribėgome ir pamatėme jį nesužeistą pašokantį nuo žemės. Užbėgęs laiptais, perėjo grįstą kiemą ir atstūmė arklidės duris. Ten atsisuko ir tarė mums:

– Manote, kad mane sutrukdysite, jūs su savo išblyškusiais veidais eilėje, kaip avys pas mėsininką. Dar gailėsitės, kiekvienas iš jūsų! Manote, kad palikote mane be poilsio vietos; bet turiu daugiau. Mano kerštas tik prasidėjo! Išplėčiu jį per šimtmečius, ir laikas mano pusėje. Jūsų mergaitės, kurias visi mylite, jau mano; ir per jas jūs ir kiti dar būsite mano, mano padarai, vykdysite mano valią ir būsite mano šakalai, kai noriu pasimaitinti. Ba!

Paniekinamai šypsodamasis, jis greitai perėjo pro duris, ir girdėjome girgždant surūdijusį skląstį, kai jis užsklendė už savęs. Toliau atsidarė ir užsidarė durys. Pirmas prabilo profesorius, kai, supratę, kaip sunku jį sekti per arklidę, ėjome į salę.

– Šio to išmokome, daug! Nepaisant drąsių žodžių, jis mūsų bijo; bijo laiko, bijo stokos! Nes jei ne, kodėl taip skuba? Pats jo tonas jį išduoda, arba ausys apgauna. Kodėl paėmė tuos pinigus? Sekite greitai. Esate laukinių žvėrių medžiotojai ir tai suprantate. O aš pasirūpinsiu, kad niekas čia jam nebūtų naudinga, jei jis grįžtų.

Kalbėdamas įsidėjo likusius pinigus į kišenę; paėmė nuosavybės dokumentus ryšulyje, kaip juos paliko Harkeris, ir likusius daiktus sušlavė į atvirą židinį, kur juos uždegė degtuku.

Godalmingas ir Morisas išbėgo į kiemą, o Harkeris nusileido pro langą sekti grafo. Tačiau jis buvo užsklendęs arklidės duris; ir kol jas išlaužė, nebebuvo nė ženklo. Mudu su Van Helsingu bandėme paklausinėti namo užpakalyje; bet arklidžių gatvelė buvo apleista, ir niekas nematė jo išeinant.

Dabar buvo vėlyva popietė, ir saulėlydis netoli. Turėjome pripažinti, kad žaidimas baigtas; sunkiomis širdimis sutikome su profesoriumi, kai jis tarė:

– Grįžkime pas ponią Miną, vargšę, vargšę mielą ponią Miną. Viskas, ką dabar galime padaryti, padaryta; ir ten galime bent ją saugoti. Bet neturime nusiminti. Liko tik viena žemės dėžė, ir turime stengtis ją rasti; kai tai bus padaryta, viskas dar gali būti gerai.

Mačiau, kad jis kalba kiek galėdamas drąsiau, kad paguostų Harkerį. Vargšas žmogus buvo visiškai palūžęs; kartkartėmis išleisdavo žemą dejonę, kurios negalėjo sulaikyti; galvojo apie žmoną.

Liūdnomis širdimis grįžome į mano namus, kur radome ponią Harker laukiančią, su linksma išvaizda, kuri darė garbę jos drąsai ir nesavanaudiškumui. Pamačiusi mūsų veidus, jos pačios tapo išblyškęs kaip mirtis: sekundę ar dvi akys buvo užmerktos, lyg slaptai melstųsi; ir tada linksmai tarė:

– Niekada negalėsiu jums visiems pakankamai padėkoti. O, mano vargšas mylimasis!

Kalbėdama paėmė vyro pražilusią galvą į rankas ir pabučiavo.

– Padėk čia savo vargšę galvą ir pailsėk. Viskas dar bus gerai, brangusis! Dievas mus apsaugos, jei taip norės savo geru ketinimu.

Vargšas žmogus sudejavo. Jo didingoje kančioje nebuvo vietos žodžiams.

Kartu kažkaip pavakarieniavome, ir manau, tai mus visus šiek tiek pralinksmino. Galbūt tai buvo tik gyvuliška maisto šiluma alkaniems, nes niekas nieko nevalgėme nuo pusryčių, ar draugijos jausmas galėjo padėti; bet kuriuo atveju visi buvome mažiau nelaimingi ir rytojų matėme ne visai be vilties. Laikydamiesi pažado, papasakojome poniai Harker viską, kas nutiko; ir nors ji kartais tapo sniego baltumo, kai vyrui, regis, grėsė pavojus, kartais raudona, kai pasireiškė jo atsidavimas jai, klausėsi drąsiai ir ramiai. Kai priėjome vietą, kur Harkeris taip neatsargiai puolė grafą, ji įsikibo vyro rankos ir laikė stipriai, lyg jos kibimas galėtų apsaugoti jį nuo bet kokios žalos. Tačiau nieko nesakė, kol pasakojimas baigėsi ir reikalai buvo papasakoti iki dabar. Tada, nepaleisdama vyro rankos, atsistojo tarp mūsų ir prabilo. O, kad galėčiau perteikti nors kokią to vaizdo mintį; tos mielos, mielos, geros, geros moters visu spindinčiu jaunystės ir gyvumo grožiu, su raudonu randu ant kaktos, kurį ji žinojo ir kurį matėme griežę dantimis, prisimindami, iš kur ir kaip jis atsirado; jos meilus gerumas prieš mūsų niūrią neapykantą; jos švelnus tikėjimas prieš visas mūsų baimes ir abejones; ir mes, žinodami, kad kiek simboliai rodo, ji su visu savo gerumu, tyrumu ir tikėjimu buvo Dievo atstumta.

– Džonatanai, – tarė ji, ir žodis skambėjo kaip muzika jos lūpose, toks pilnas meilės ir švelnumo, – mielas Džonatanai, ir jūs visi, mano tikri, tikri draugai, noriu, kad per visą šį baisų laiką ką nors atmintumėte. Žinau, kad turite kovoti, kad turite naikinti, kaip sunaikinote netikrą Liusę, kad tikroji Liusė gyventų ateityje; bet tai ne neapykantos darbas. Ta vargšė siela, kuri sukėlė visą šią kančią, yra liūdniausias atvejis iš visų. Tik pagalvokite, koks bus jos džiaugsmas, kai ir ji bus sunaikinta savo blogesne dalimi, kad geresnioji turėtų dvasinį nemirtingumą. Turite jo gailėtis, nors tai nesulaikys jūsų rankų nuo jo sunaikinimo.

Jai kalbant, mačiau, kaip vyro veidas apniūko ir susitraukė, lyg aistra jame išdžiovintų jo būtį iki šerdies. Instinktyviai žmonos rankos gniaužtas stiprėjo, kol krumpliai pabalo. Ji nesusiraukė nuo skausmo, kurį, žinojau, turėjo kentėti, bet žiūrėjo į jį akimis, maldaujančiomis labiau nei bet kada. Jai nutilus, jis pašoko, beveik išplėšdamas ranką iš jos, ir tarė:

– Tegu Dievas atiduoda jį į mano rankas tik tiek laiko, kad sunaikinčiau tą jo žemišką gyvenimą, į kurį taikome. Jei anapus jo galėčiau pasiųsti jo sielą amžiams į degantį pragarą, tai padaryčiau!

– O, tylos! O, tylos! Gerojo Dievo vardu. Nesakyk tokių dalykų, Džonatanai, mano vyre; kitaip sutraiškysi mane baime ir siaubu. Tik pagalvok, brangusis, visą šią ilgą, ilgą dieną apie tai galvojau, kad… galbūt… kada nors… ir man gali prireikti tokio gailesčio; ir kad kitas toks kaip tu, turintis tokią pat priežastį pykti, gali man jo neduoti! O, mano vyre! Mano vyre, iš tiesų būčiau apsaugojusi tave nuo tokios minties, jei būtų kitas kelias; bet meldžiu, kad Dievas nebus išsaugojęs tavo laukinių žodžių, nebent kaip sudaužytos širdies aimaną labai mylinčio ir skaudžiai nukentėjusio žmogaus. O Dieve, tegu šie vargšai balti plaukai liudija, ką iškentėjo tas, kuris visą gyvenimą nepadarė blogo ir ant kurio krito tiek sielvartų.

Dabar visi vyrai buvome ašarose. Nebuvo įmanoma joms atsispirti, ir verkėme atvirai. Ji irgi verkė, matydama, kad jos mielesni patarimai nugalėjo. Vyras puolė ant kelių šalia jos, apkabino ją ir paslėpė veidą jos suknelės klostėse. Van Helsingas mostelėjo mums, ir išslinkome iš kambario, palikdami dvi mylinčias širdis vienas su savo Dievu.

Prieš jiems einant gulti, profesorius paruošė kambarį bet kokiam vampyro atėjimui ir patikino ponią Harker, kad ji gali ramiai ilsėtis. Ji stengėsi priversti save tikėti ir, akivaizdžiai dėl vyro, stengėsi atrodyti patenkinta. Tai buvo drąsi kova; ir, manau ir tikiu, ne be atlygio. Van Helsingas padėjo po ranka varpelį, kuriuo kuris nors turėjo skambinti bet kokiu atveju. Jiems nuėjus, Kvinsis, Godalmingas ir aš susitarėme budėti, dalijantis naktį, ir saugoti vargšę nukentėjusią ponią. Pirma sargyba tenka Kvinsiui, tad kiti kuo greičiau einame į lovą. Godalmingas jau atsigulė, nes jo antra sargyba. Dabar, kai darbas baigtas, ir aš eisiu gulti.

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 3–4 d., beveik vidurnaktis. Maniau, kad vakar niekada nesibaigs. Mane apėmė miego ilgesys, kažkoks aklas tikėjimas, kad pabudus viskas bus pasikeitę ir kad bet koks pokytis dabar turi būti į gera. Prieš išsiskirdami aptarėme, koks bus kitas žingsnis, bet nepriėjome jokio rezultato. Žinojome tik tiek, kad liko viena žemės dėžė ir kad tik grafas žino, kur ji. Jei jis nuspręs slėptis, gali mus trukdyti metų metus; o tuo metu!.. Mintis per baisi, neišdrįstu apie ją galvoti net dabar. Tai žinau: jei kada buvo visiškai tobula moteris, tai mano vargšė nuskriausta mylimoji. Myliu ją tūkstantį kartų labiau už jos mielą vakarykštį gailestį, gailestį, kuris mano neapykantą pabaisai parodė niekingą. Tikrai Dievas neleis pasauliui nuskursti, praradus tokią būtybę. Tai man viltis. Visi dabar dreifuojame į rifus, ir tikėjimas yra vienintelis mūsų inkaras. Ačiū Dievui! Mina miega, ir miega be sapnų. Bijau, kokie galėtų būti jos sapnai, su tokiais baisiais prisiminimais. Mano akimis ji nebuvo tokia rami nuo saulėlydžio. Tada kurį laiką jos veidą apėmė poilsis, panašus į pavasarį po kovo vėjų. Tuo metu maniau, kad tai raudono saulėlydžio švelnumas ant jos veido, bet dabar kažkaip manau, kad tai turi gilesnę reikšmę. Pats nenoriu miego, nors esu pavargęs, mirtinai pavargęs. Tačiau turiu pabandyti miegoti; nes reikia galvoti apie rytojų, ir man nebus poilsio, kol…

Vėliau. Turbūt užmigau, nes mane pažadino Mina, sėdinti lovoje, išsigandusiu veidu. Lengvai mačiau, nes nepalikome kambario tamsoje; ji įspėjamai uždėjo ranką man ant burnos ir dabar sušnibždėjo į ausį:

– Tylos! Koridoriuje kažkas yra!

Tyliai atsikėliau, perėjau kambarį ir švelniai atidariau duris.

Prie pat durų, ant čiužinio ištiesęs, gulėjo ponas Morisas, visiškai budrus. Įspėjamai pakėlė ranką ir sušnibždėjo:

– Tylos! Grįžk į lovą; viskas gerai. Vienas iš mūsų bus čia visą naktį. Neketiname rizikuoti!

Jo žvilgsnis ir gestas draudė diskusiją, tad grįžau ir pasakiau Minai. Ji atsiduso, ir per jos vargšą, blyškų veidą tikrai perslinko šypsenos šešėlis, kai ji apkabino mane ir tyliai tarė:

– O, ačiū Dievui už gerus drąsius vyrus!

Atsidususi vėl paniro į miegą. Rašau tai dabar, nes nenoriu miego, nors turiu vėl pabandyti.

Spalio 4 d., rytas. Dar kartą naktį mane pažadino Mina. Šįkart visi buvome gerai išsimiegoję, nes ateinančios aušros pilkuma vertė langus aštriais stačiakampiais, o dujų liepsna buvo kaip taškelis, o ne šviesos diskas. Ji skubiai man tarė:

– Eik, pašauk profesorių. Noriu jį tuoj pamatyti.

– Kodėl? – paklausiau.

– Turiu mintį. Spėju, ji turbūt atėjo naktį ir subrendo man nežinant. Jis turi mane užhipnotizuoti prieš aušrą, ir tada galėsiu kalbėti. Eik greitai, brangiausias; laikas artėja.

Nuėjau prie durų. Daktaras Sevardas ilsėjosi ant čiužinio ir, pamatęs mane, pašoko.

– Kas nors negerai? – sunerimęs paklausė jis.

– Ne, – atsakiau, – bet Mina nori tuoj pamatyti daktarą Van Helsingą.

– Eisiu, – tarė jis ir nuskubėjo į profesoriaus kambarį.

Po dviejų ar trijų minučių Van Helsingas buvo kambaryje su chalatu, o ponas Morisas ir lordas Godalmingas su daktaru Sevardu prie durų klausinėjo. Kai profesorius pamatė Miną besišypsančią, tikra šypsena išstūmė nerimą iš jo veido; jis patrynė rankas ir tarė:

– O, mano mieloji ponia Mina, tai iš tiesų pasikeitimas. Žiūrėkite! Drauge Džonatanai, šiandien vėl turime savo mieląją ponią Miną kaip seniau!

Tada atsisukęs į ją linksmai tarė:

– Ir ką turiu dėl jūsų padaryti? Nes šią valandą manęs nekviečiate dėl menkniekio.

– Noriu, kad mane užhipnotizuotumėte! – tarė ji. – Padarykite tai prieš aušrą, nes jaučiu, kad tada galėsiu kalbėti, ir kalbėti laisvai. Greičiau, nes laiko mažai!

Be žodžio jis mostelėjo jai atsisėsti lovoje.

Įdėmiai į ją žiūrėdamas, pradėjo daryti mostus prieš ją, nuo galvos viršaus žemyn, kiekviena ranka pakaitomis. Mina kelias minutes įdėmiai į jį žiūrėjo, ir per tą laiką mano širdis daužėsi kaip kūjis, nes jaučiau, kad artėja kažkokia krizė. Pamažu jos akys užsimerkė, ir ji sėdėjo visiškai nejudėdama; tik iš švelnaus krūtinės kilnojimosi galėjai žinoti, kad ji gyva. Profesorius padarė dar kelis mostus ir sustojo, ir mačiau, kad jo kaktą dengia dideli prakaito lašai. Mina atmerkė akis; bet neatrodė ta pati moteris. Akyse buvo tolimas žvilgsnis, o balse liūdnas svajingumas, man naujas. Pakėlęs ranką tylai, profesorius mostelėjo man įvesti kitus. Jie atėjo ant pirštų galų, uždarė duris už savęs ir stovėjo prie lovos kojūgalio, žiūrėdami. Mina, regis, jų nematė. Tylą nutraukė Van Helsingo balsas, kalbantis žemu lygiu tonu, kuris nenutrauktų jos minčių srauto:

– Kur esate?

Atsakymas atėjo neutraliai:

– Nežinau. Miegas neturi vietos, kurią galėtų vadinti sava.

Kelias minutes tvyrojo tyla. Mina sėdėjo sustingusi, o profesorius stovėjo įdėmiai į ją žiūrėdamas; kiti vos drįsome kvėpuoti. Kambaryje šviesėjo; neatitraukdamas akių nuo Minos veido, daktaras Van Helsingas mostelėjo man pakelti užuolaidą. Taip padariau, ir diena, regis, buvo visai čia. Šovė raudonas ruožas, ir per kambarį, regis, pasklido rausva šviesa. Tą akimirką profesorius vėl prabilo:

– Kur dabar esate?

Atsakymas atėjo svajingai, bet tyčia; tarsi ji ką nors aiškintų. Girdėjau ją vartojant tą patį toną, skaitant stenografuotas pastabas.

– Nežinau. Viskas man svetima!

– Ką matote?

– Nieko nematau; viskas tamsu.

– Ką girdite?

Galėjau pajusti įtampą kantriame profesoriaus balse.

– Vandens tekšėjimą. Jis gurgėdamas teka, ir šokinėja mažos bangos. Girdžiu jas iš išorės.

– Tada esate laive?

Visi susižvalgėme, stengdamiesi ką nors išskaityti vienas iš kito. Bijojome galvoti. Atsakymas atėjo greitai:

– O taip!

– Ką dar girdite?

– Virš galvos trepsinčių vyrų garsą, jiems bėgiojant. Girdisi grandinės girgždėjimas ir garsus žvangtelėjimas, kai kabestano pauzė krinta į krumpliaratį.

– Ką jūs darote?

– Esu tyli, o, tokia tyli. Tai kaip mirtis!

Balsas nutilo giliu įkvėpimu, kaip miegančio, ir atmerktos akys vėl užsimerkė.

Tuo metu saulė jau buvo patekėjusi, ir visi buvome pilnoje dienos šviesoje. Daktaras Van Helsingas uždėjo rankas ant Minos pečių ir švelniai paguldė jos galvą ant pagalvės. Kelias akimirkas ji gulėjo kaip miegantis vaikas, o paskui, ilgai atsidususi, pabudo ir nustebusi žiūrėjo į mus visus aplink.

– Ar kalbėjau per miegus? – tepaklausė ji.

Tačiau, regis, suprato padėtį be aiškinimo, nors nekantravo sužinoti, ką pasakė. Profesorius pakartojo pokalbį, ir ji tarė:

– Tada nėra nė akimirkos prarasti: gal dar nevėlu!

Ponas Morisas ir lordas Godalmingas puolė prie durų, bet ramus profesoriaus balsas juos pašaukė atgal:

– Palaukite, mano draugai. Tas laivas, kad ir kur jis būtų, kėlė inkarą, kol ji kalbėjo. Šią akimirką jūsų tokiame dideliame Londono uoste daug laivų kelia inkarą. Kurio ieškote? Ačiū Dievui, kad vėl turime užuominą, nors nežinome, kur ji mus nuves. Buvome kiek akli; akli taip, kaip žmonės, nes kai galime žvelgti atgal, matome, ką galėjome matyti žvelgdami pirmyn, jei būtume galėję matyti, ką galėjome matyti! Deja, bet šis sakinys yra bala, ar ne? Dabar galime žinoti, kas buvo grafo galvoje, kai jis griebė tuos pinigus, nors tas toks įnirtingas Džonatano peilis kėlė pavojų, kurio bijo net jis. Jis ketino bėgti. Girdite, BĖGTI! Jis matė, kad su viena likusia žemės dėže ir vyrų gauja, sekančia kaip šunys lapę, šis Londonas jam ne vieta. Jis paėmė paskutinę žemės dėžę į laivą ir palieka šalį. Jis mano pabėgsiąs, bet ne! Mes jį seksime. Tally Ho! kaip sakytų draugas Artūras, vilkėdamas raudoną švarką! Mūsų sena lapė gudri; o, tokia gudri, ir turime sekti gudriai. Aš irgi gudrus ir netrukus suprasiu jo mintis. Tuo metu galime ilsėtis ramiai, nes tarp mūsų yra vandenys, kurių jis nenori kirsti ir kurių negalėtų, net jei norėtų, nebent laivas priplauktų prie žemės, ir tada tik per potvynį ar atoslūgį. Žiūrėkite, saulė ką tik patekėjo, ir visa diena iki saulėlydžio mums. Išsimaudykime, apsirenkime ir papusryčiaukime, ko visiems reikia ir ką galime valgyti patogiai, nes jo nėra toje pačioje žemėje su mumis.

Mina maldaujamai pažvelgė į jį ir paklausė:

– Bet kodėl turime jo toliau ieškoti, kai jis nuo mūsų išvyko?

Jis paėmė jos ranką ir paglostė:

– Dar nieko neklauskite. Kai papusryčiausime, atsakysiu į visus klausimus.

Daugiau nieko nesakė, ir išsiskirstėme apsirengti.

Po pusryčių Mina pakartojo klausimą. Jis minutę rimtai į ją žiūrėjo ir liūdnai tarė:

– Nes, mano mieloji, mieloji ponia Mina, dabar labiau nei bet kada turime jį rasti, net jei tektų sekti iki pragaro žiočių!

Ji išbalo ir silpnai paklausė:

– Kodėl?

– Nes, – iškilmingai atsakė jis, – jis gali gyventi šimtmečius, o jūs tik mirtinga moteris. Dabar reikia bijoti laiko, nuo tada, kai jis uždėjo tą ženklą ant jūsų gerklės.

Vos spėjau ją sugauti, kai ji apalpusi krito į priekį.