Kelias į abi puses

XXIV skyrius

Daktaro Sevardo fonografo dienoraštis, įkalbėtas Van Helsingo

Tai Džonatanui Harkeriui.

Jūs turite likti su savo mieląja ponia Mina. Mes eisime ieškoti, jei galiu taip vadinti, nes tai ne paieška, o žinojimas, ir ieškome tik patvirtinimo. Bet jūs likite ir šiandien ja rūpinkitės. Tai jūsų geriausia ir švenčiausia pareiga. Šiandien niekas jo čia neras. Leiskite pasakyti, kad žinotumėte tai, ką mes keturi jau žinome, nes jiems pasakiau. Jis, mūsų priešas, išvyko; jis grįžo į savo pilį Transilvanijoje. Tai žinau taip gerai, lyg didelė ugnies ranka būtų parašiusi ant sienos. Jis tam kažkaip pasiruošė, ir ta paskutinė žemės dėžė buvo paruošta kur nors išsiųsti. Dėl to jis paėmė pinigus; dėl to skubėjo pabaigoje, kad nesugautume prieš saulės laidą. Tai buvo jo paskutinė viltis, išskyrus tai, kad galėjo pasislėpti kape, kurį, kaip jis mano, vargšė panelė Liusė, būdama, jo manymu, tokia kaip jis, laiko jam atvirą. Bet nebuvo laiko. Kai tai nepavyko, jis nuėjo tiesiai prie paskutinės priemonės, savo paskutinio žemės darbo, galėčiau sakyti, jei norėčiau dvigubos reikšmės. Jis gudrus, o, toks gudrus! Jis žino, kad jo žaidimas čia baigtas; ir taip nusprendžia grįžti namo. Randa laivą, plaukiantį tuo keliu, kuriuo atvyko, ir į jį įlipa. Dabar einame išsiaiškinti, kuris laivas ir kur plaukia; kai tai sužinosime, grįšime ir viską jums papasakosime. Tada paguosime jus ir vargšę mielą ponią Miną nauja viltimi. Nes pagalvojus tai bus viltis: ne viskas prarasta. Pati ta būtybė, kurią persekiojame, šimtus metų užtruko, kad pasiektų Londoną; o per vieną dieną, kai žinome jo išdėstymą, jį išvarome. Jis ribotas, nors galingas daryti daug žalos ir nekenčia taip kaip mes. Bet mes stiprūs, kiekvienas savo tikslu; ir visi kartu stipresni. Vėl įgaukite drąsos, mielas ponios Minos vyre. Ši kova tik prasidėjo, ir galiausiai laimėsime, taip tikrai, kaip Dievas sėdi aukštybėse saugoti savo vaikų. Todėl būkite paguostas, kol grįšime.

VAN HELSINGAS

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 4 d. Kai perskaičiau Minai Van Helsingo žinią fonografe, vargšė mergina gerokai pralinksmėjo. Jau tikrumas, kad grafas išvyko iš šalies, ją paguodė; o paguoda jai yra stiprybė. O man pačiam, dabar, kai jo baisus pavojus nėra akis į akį su mumis, beveik neįmanoma juo patikėti. Net mano paties baisi patirtis Drakulos pilyje atrodo kaip seniai užmirštas sapnas. Čia, gaiviame rudens ore, ryškioje saulėje…

Deja! Kaip galiu netikėti! Mano minčių viduryje akys krito ant raudono rando ant baltos mano vargšės mylimosios kaktos. Kol jis yra, negali būti netikėjimo. O vėliau pats jo prisiminimas išlaikys tikėjimą krištolo skaidrumo. Mudu su Mina bijome dykinėti, tad vėl ir vėl peržiūrėjome visus dienoraščius. Kažkaip, nors tikrovė kaskart atrodo didesnė, skausmas ir baimė atrodo mažesni. Visur matomas kažkoks vedantis tikslas, ir tai guodžia. Mina sako, kad galbūt esame galutinio gėrio įrankiai. Gali būti! Stengsiuosi galvoti kaip ji. Dar nekalbėjome vienas su kitu apie ateitį. Geriau palaukti, kol pamatysime profesorių ir kitus po jų tyrimų.

Diena bėga greičiau, nei maniau, kad diena man dar galės bėgti. Dabar trečia valanda.

Minos Harker dienoraštis

Spalio 5 d., 17 val. Ataskaitos susitikimas. Dalyvauja: profesorius Van Helsingas, lordas Godalmingas, daktaras Sevardas, ponas Kvinsis Morisas, Džonatanas Harkeris, Mina Harker.

Daktaras Van Helsingas aprašė, kokių žingsnių imtasi per dieną, kad būtų išsiaiškinta, kokiu laivu ir kur pabėgo grafas Drakula:

– Kadangi žinojau, kad jis nori grįžti į Transilvaniją, buvau tikras, kad jis turi vykti per Dunojaus žiotis; arba kur nors per Juodąją jūrą, nes tuo keliu atvyko. Prieš mus buvo niūri tuštuma. Omne ignotum pro magnifico; ir taip sunkiomis širdimis pradėjome ieškoti, kokie laivai praėjusį vakarą išplaukė į Juodąją jūrą. Jis buvo burlaivyje, nes ponia Mina pasakojo apie keliamas bures. Jie ne tokie svarbūs, kad patektų į jūsų laivybos sąrašą „Times“, tad lordo Godalmingo patarimu nuėjome į jūsų „Lloyd's“, kur užrašyti visi išplaukiantys laivai, kad ir kokie maži. Ten radome, kad su potvyniu išplaukė tik vienas į Juodąją jūrą plaukiantis laivas. Tai „Czarina Catherine“, ir jis išplaukė nuo Dulitlio krantinės į Varną, o iš ten į kitas vietas ir Dunojumi aukštyn. „Štai! – tariau. – Tai laivas, kuriame grafas.“ Tad nuėjome prie Dulitlio krantinės ir ten radome vyrą tokiame mažame mediniame biure, kad vyras atrodė didesnis už biurą. Iš jo paklausėme apie „Czarina Catherine“ judėjimą. Jis daug keikiasi, raudono veido ir garsaus balso, bet vis tiek geras žmogus; o kai Kvinsis davė jam kažką iš kišenės, kas traškėjo susukant, ir jis įdėjo tai į tokį mažą maišelį, paslėptą giliai drabužiuose, tapo dar geresnis žmogus ir nuolankus mūsų tarnas. Ėjo su mumis ir klausinėjo daug šiurkščių ir karštų vyrų; jie irgi tapo geresni, kai nebebuvo ištroškę. Jie daug kalba apie prakeiktą ir kruviną ir kitus dalykus, kurių nesuprantu, nors spėju, ką reiškia; bet vis dėlto pasakė viską, ką norėjome žinoti.

Jie mums pranešė, kaip vakar apie penktą atėjo žmogus, taip skubantis. Aukštas vyras, liesas ir blyškus, aukšta nosimi, tokiais baltais dantimis ir akimis, kurios, regis, degė. Kad jis visas juodas, išskyrus šiaudinę skrybėlę, kuri netiko nei jam, nei laikui. Kad jis barstė pinigus, greitai klausinėdamas, koks laivas plaukia į Juodąją jūrą ir į kur. Kai kurie nuvedė jį į biurą, paskui prie laivo, į kurį jis nelipo, o sustojo prie trapo galo krante ir paprašė, kad kapitonas ateitų pas jį. Kapitonas atėjo, kai pasakė, kad jam gerai sumokės; ir nors iš pradžių daug keikėsi, sutiko su sąlygomis. Tada liesas vyras nuėjo, ir kažkas jam pasakė, kur galima išsinuomoti arklį ir vežimą. Nuėjo ten ir greit grįžo, pats vairuodamas vežimą, ant kurio didelė dėžė; ją pats nukėlė, nors keliems reikėjo uždėti ją ant vežimėlio į laivą. Daug kalbėjo su kapitonu, kaip ir kur turi būti padėta dėžė; bet kapitonui tai nepatiko, jis keikė jį daugeliu kalbų ir pasakė, kad jei nori, gali ateiti pažiūrėti, kur ji bus. Bet jis sakė „ne“; kad dar neateis, nes turi daug darbo. Tada kapitonas pasakė, kad geriau paskubėtų, su prakeiksmu, nes jo laivas paliks vietą, prakeiktą, prieš potvynio apsisukimą, su prakeiksmu. Tada liesas vyras nusišypsojo ir pasakė, kad, žinoma, jis turi išplaukti, kai mano tinkama; bet jis nustebs, jei išplauks taip greit. Kapitonas vėl keikėsi, daugiakalbiškai, o liesas vyras nusilenkė, padėkojo ir pasakė, kad tiek pasinaudos jo gerumu, kad ateis į laivą prieš išplaukimą. Galiausiai kapitonas, raudonesnis nei bet kada, ir daugiau kalbų pasakė, kad nenori jokių prancūzų, prakeiktų ir kruvinų, savo laive, irgi kruvinam. Ir taip, paklausęs, kur netoliese būtų vieta, kur galėtų nusipirkti laivo blankų, išvyko.

Niekas nežinojo, kur jis nuėjo, „ir prakeiktai nerūpėjo“, kaip sakė, nes turėjo apie ką kita galvoti, vėl su prakeiksmu; nes greit visiems tapo aišku, kad „Czarina Catherine“ neišplauks, kaip tikėtasi. Nuo upės ėmė kilti plonas rūkas, jis augo ir augo; kol greit tirštas rūkas apgaubė laivą ir viską aplink. Kapitonas keikėsi daugiakalbiškai, labai daugiakalbiškai, su prakeiksmais ir krauju; bet nieko negalėjo padaryti. Vanduo kilo ir kilo; ir jis ėmė bijoti, kad visai praras potvynį. Nebuvo draugiškos nuotaikos, kai kaip tik per pilną potvynį liesas vyras vėl užlipo trapu ir paprašė pamatyti, kur padėta dėžė. Tada kapitonas atsakė, kad norėtų, jog jis ir jo dėžė, sena ir daug prakeikta ir kruvina, būtų pragare. Bet liesas vyras neįsižeidė, nusileido su padėjėju, pamatė, kur ji padėta, užlipo ir kurį laiką stovėjo ant denio rūke. Turbūt pats išlipo, nes niekas jo nepastebėjo. Iš tiesų apie jį negalvojo; nes greit rūkas ėmė tirpti, ir viskas vėl buvo aišku. Mano draugai troškulio ir prakeiksmų bei kraujo kalbos juokėsi, pasakodami, kaip kapitono keiksmai pranoko net jo įprastą daugiakalbiškumą ir buvo labiau nei bet kada pilni vaizdingumo, kai, paklausęs kitų jūreivių, tuo metu judėjusių upe aukštyn ir žemyn, sužinojo, kad mažai kas apskritai matė rūką, išskyrus aplink krantinę. Tačiau laivas išplaukė su atoslūgiu; ir, be abejo, iki ryto buvo toli žemyn upės žiotyse. Tuo metu, kai mums pasakė, jau buvo gerokai jūroje.

Ir taip, mano mieloji ponia Mina, turime kurį laiką pailsėti, nes mūsų priešas jūroje, su rūku savo žinioje, pakeliui į Dunojaus žiotis. Plaukti laivu užtrunka, kad ir kaip greitai; o kai pradėsime, sausuma keliausime greičiau ir ten jį sutiksime. Geriausia mūsų viltis yra užklupti jį dėžėje tarp saulėtekio ir saulėlydžio; nes tada jis negali kovoti, ir galime su juo elgtis, kaip reikia. Turime dienų, per kurias galime paruošti planą. Žinome viską apie tai, kur jis vyksta; nes matėme laivo savininką, kuris parodė sąskaitas ir visus įmanomus dokumentus. Dėžė, kurios ieškome, turi būti išlaipinta Varnoje ir atiduota agentui, vienam Rističiui, kuris ten pateiks įgaliojimus; ir taip mūsų draugas pirklys atliks savo dalį. Kai jis paklausė, ar kas negerai, nes tada gali telegrafuoti ir paprašyti tyrimo Varnoje, atsakėme „ne“; nes tai, ką reikia padaryti, ne policijai ar muitinei. Tai turime padaryti tik mes ir savo būdu.

Kai daktaras Van Helsingas baigė kalbėti, paklausiau, ar jis tikras, kad grafas liko laive. Jis atsakė:

– Turime geriausią įrodymą: jūsų pačios liudijimą hipnotiniame transe šį rytą.

Vėl paklausiau, ar tikrai būtina persekioti grafą, nes, o, kaip bijau, kad Džonatanas mane paliks, ir žinau, kad jis tikrai išvyks, jei išvyks kiti. Jis atsakė vis aistringiau, iš pradžių tyliai. Tačiau tęsdamas vis labiau pyko ir stiprėjo, kol galiausiai negalėjome nematyti bent dalies to asmeninio valdingumo, kuris taip ilgai padarė jį vadovu tarp vyrų:

– Taip, būtina, būtina, būtina! Pirmiausia dėl jūsų, o paskui dėl žmonijos. Ši pabaisa jau padarė daug žalos, siauroje erdvėje, kurioje atsidūrė, ir per trumpą laiką, kai dar buvo tik kaip kūnas, tamsoje čiupinėjantis savo tokį mažą matą ir nežinantis. Visa tai pasakiau šiems kitiems; jūs, mano mieloji ponia Mina, sužinosite tai mano draugo Džono fonografe ar jūsų vyro. Pasakiau jiems, kaip žingsnis palikti savo nederlingą žemę, tuščią žmonių, ir ateiti į naują žemę, kur žmonių gyvybės knibžda kaip nesuskaičiuojami stovintys javai, buvo šimtmečių darbas. Jei kitas Nemirusysis, kaip jis, bandytų padaryti tai, ką padarė jis, gal visi buvę ar būsimi pasaulio šimtmečiai negalėtų jam padėti. Šiam visos paslėptos, gilios ir stiprios gamtos jėgos turėjo kažkaip stebuklingai dirbti kartu. Pati vieta, kur jis gyveno, Nemirusysis per visus tuos šimtmečius, pilna geologinio ir cheminio pasaulio keistenybių. Yra gilių urvų ir plyšių, kurie siekia niekas nežino kur. Buvo ugnikalnių, kurių kai kurios angos dar skleidžia keistų savybių vandenis ir dujas, kurios žudo ar gaivina. Be abejo, kai kuriuose šių paslėptų jėgų deriniuose yra kažkas magnetinio ar elektrinio, kas keistai veikia fizinę gyvybę; o jame pačiame nuo pradžių buvo didžių savybių. Kietu ir karingu laiku jis buvo garsus tuo, kad turėjo geležinesnius nervus, subtilesnį protą, drąsesnę širdį už bet kurį žmogų. Jame kažkoks gyvybinis principas keistai pasiekė aukščiausią laipsnį; ir kaip jo kūnas išliko stiprus, augo ir klestėjo, taip augo ir protas. Visa tai be tos velniškos pagalbos, kuri jam tikrai yra; nes ji turi nusileisti galioms, kurios ateina iš gėrio ir yra jo simboliai. O dabar štai kas jis mums. Jis jus užkrėtė; o, atleiskite, mano brangioji, kad turiu tai sakyti; bet kalbu jūsų labui. Jis jus taip užkrėtė, kad net jei daugiau nieko nedarytų, jums tereikia gyventi, gyventi savo senu, mielu būdu; ir taip laikui bėgant mirtis, kuri yra bendra žmogaus dalia ir su Dievo pritarimu, padarys jus panašią į jį. Taip neturi būti! Kartu prisiekėme, kad neturi. Taip esame paties Dievo noro tarnai: kad pasaulis ir žmonės, už kuriuos mirė Jo Sūnus, nebūtų atiduoti pabaisoms, kurių pats egzistavimas Jį šmeižtų. Jis leido mums jau išpirkti vieną sielą, ir išeiname kaip senovės Kryžiaus riteriai išpirkti daugiau. Kaip jie keliausime į saulėtekį; ir kaip jie, jei krisime, krisime dėl gero reikalo.

Jis nutilo, ir tariau:

– Bet ar grafas nepriims atmetimo išmintingai? Kadangi jis išvarytas iš Anglijos, ar nevengs jos, kaip tigras kaimo, iš kurio buvo išvytas?

– Aha! – tarė jis. – Jūsų palyginimas su tigru man geras, ir jį priimu. Jūsų žmogėdra, kaip Indijoje vadina tigrą, kuris kartą paragavo žmogaus kraujo, nebesirūpina kitu grobiu, o nesiliaudamas sėlina, kol jį gauna. Tas, kurį varome iš savo kaimo, irgi tigras, žmogėdra, ir jis niekada nesiliauja sėlinti. Ne, pats jis ne toks, kuris trauktųsi ir liktų toli. Gyvenime, gyvame gyvenime, jis ėjo per turkų sieną ir puolė priešą jo paties žemėje; buvo atmuštas, bet ar pasiliko? Ne! Atėjo vėl, ir vėl, ir vėl. Pažiūrėkite į jo atkaklumą ir ištvermę. Su jam buvusiomis vaiko smegenimis jis seniai sumanė atvykti į didelį miestą. Ką jis daro? Suranda pasaulyje jam žadantį daugiausia vietą. Tada sąmoningai ruošiasi užduočiai. Kantriai išsiaiškina, kokia jo stiprybė ir kokios galios. Mokosi naujų kalbų. Mokosi naujo socialinio gyvenimo; naujos senų būdų aplinkos, politikos, teisės, finansų, mokslo, naujos žemės ir naujų žmonių, atsiradusių nuo tada, kai jis buvo, įpročių. Jo gautas žvilgsnis tik sužadino apetitą ir paaštrino troškimą. Ne, jis padėjo jam augti protu; nes viskas jam įrodė, kaip teisus buvo iš pradžių savo spėjimuose. Jis tai padarė vienas; visiškai vienas! Iš griuvėsių kapo užmirštoje šalyje. Ko dar jis negali padaryti, kai jam atviras didesnis minties pasaulis? Jis, kuris gali šypsotis mirčiai, kaip jį žinome; kuris gali klestėti tarp ligų, nušluojančių ištisas tautas. O, jei toks būtų atėjęs iš Dievo, o ne iš Velnio, kokia gėrio jėga jis galėtų būti šiame mūsų sename pasaulyje. Bet esame įsipareigoję išlaisvinti pasaulį. Mūsų triūsas turi būti tylus, o pastangos slaptos; nes šiame apšviestame amžiuje, kai žmonės netiki net tuo, ką mato, išmintingųjų abejojimas būtų didžiausia jo stiprybė. Tai būtų iškart jo makštis ir šarvai, ir ginklai sunaikinti mus, jo priešus, kurie pasirengę rizikuoti net savo sielomis dėl mylimos saugumo, dėl žmonijos gero ir Dievo garbės ir šlovės.

Po bendro aptarimo nuspręsta šį vakarą nieko galutinai nespręsti; visi turime permiegoti faktus ir pabandyti apgalvoti tinkamas išvadas. Rytoj per pusryčius vėl susitiksime ir, pranešę vienas kitam išvadas, nuspręsime dėl konkrečių veiksmų.

Šiąnakt jaučiu nuostabią ramybę ir poilsį. Tarsi nuo manęs būtų pašalintas koks persekiojantis buvimas. Galbūt…

Mano spėjimas nebuvo baigtas, negalėjo būti; nes veidrodyje pamačiau raudoną žymę ant kaktos; ir žinojau, kad vis dar esu nešvari.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 5 d. Visi anksti atsikėlėme, ir manau, miegas kiekvienam daug padėjo. Kai susitikome per ankstyvus pusryčius, buvo daugiau bendro linksmumo, nei kuris nors tikėjomės dar patirti.

Tikrai nuostabu, kiek žmogaus prigimtyje yra atsparumo. Tegu bet kokia kliūtis, nesvarbu kokia, kaip nors pašalinama, net mirtimi, ir mes lekiame atgal prie pirminių vilties ir džiaugsmo principų. Ne kartą sėdint prie stalo, akys plačiai atsimerkė svarstant, ar visos praėjusios dienos nebuvo sapnas. Tik pamačius raudoną dėmę ant ponios Harker kaktos, grįždavau į tikrovę. Net dabar, rimtai svarstydamas, beveik neįmanoma suvokti, kad visos mūsų bėdos priežastis tebėra. Net ponia Harker, regis, ištisus laikotarpius pamiršta savo bėdą; tik kartkartėmis, kai kas nors primena, pagalvoja apie baisų randą. Po pusvalandžio susitiksime čia, mano kabinete, ir nuspręsime dėl veiksmų. Matau tik vieną betarpišką sunkumą, žinau tai labiau instinktu nei protu: visiems teks kalbėti atvirai; ir vis dėlto bijau, kad kažkaip paslaptingai vargšės ponios Harker liežuvis surištas. Žinau, kad ji daro savo išvadas, ir iš visko, kas buvo, galiu spėti, kokios puikios ir teisingos jos turi būti; bet ji nenori arba negali jų išsakyti. Užsiminiau apie tai Van Helsingui, ir aptarsime, kai būsime vieni. Spėju, tai į jos gyslas patekę baisūs nuodai ima veikti. Grafas turėjo savo tikslų, kai davė jai tai, ką Van Helsingas pavadino „vampyro kraujo krikštu“. Na, gali būti nuodų, kurie distiliuojasi iš gerų dalykų; amžiuje, kai ptomainų egzistavimas yra paslaptis, neturėtume stebėtis niekuo! Vieną dalyką žinau: jei mano instinktas dėl vargšės ponios Harker tylėjimo teisingas, tai mūsų laukiančiame darbe yra baisus sunkumas, nežinomas pavojus. Ta pati galia, kuri verčia ją tylėti, gali versti kalbėti. Neišdrįstu galvoti toliau; nes taip mintyse žeminčiau kilnią moterį!

Van Helsingas ateis į mano kabinetą kiek anksčiau už kitus. Pabandysiu su juo apie tai užsiminti.

Vėliau. Kai atėjo profesorius, aptarėme padėtį. Mačiau, kad jis turi kažką pasakyti, bet dvejoja pradėti. Šiek tiek pasukęs aplinkui, staiga tarė:

– Drauge Džonai, yra kažkas, apie ką mes su jumis turime kalbėti vieni, bent iš pradžių. Vėliau galbūt turėsime patikėti kitiems.

Tada nutilo, tad laukiau; jis tęsė:

– Ponia Mina, mūsų vargšė, mieloji ponia Mina keičiasi.

Mane nukrėtė šaltas šiurpas, kai taip pasitvirtino blogiausios baimės. Van Helsingas tęsė:

– Su liūdna panelės Liusės patirtimi šįkart turime būti perspėti, kol dalykai nenuėjo per toli. Mūsų užduotis dabar iš tiesų sunkesnė nei bet kada, o ši nauja bėda daro kiekvieną valandą ypač svarbią. Matau jos veide atsirandančias vampyro savybes. Dabar labai labai nežymiai; bet galima matyti, jei turime akis pastebėti be išankstinio sprendimo. Jos dantys kiek aštresni, o kartais akys kietesnės. Bet tai ne viskas, dabar dažnai ją apima tyla; kaip buvo su panele Liuse. Ji nekalbėjo, net kai rašė tai, ką norėjo, kad būtų žinoma vėliau. Dabar mano baimė tokia. Jei ji per mūsų hipnotinį transą gali pasakyti, ką grafas mato ir girdi, argi nėra dar teisingiau, kad tas, kuris pirmas ją užhipnotizavo, kuris gėrė jos kraują ir privertė ją gerti savąjį, gali, jei norės, priversti jos protą atskleisti jam tai, ką ji žino?

Pritardamas linktelėjau; jis tęsė:

– Tada turime tam sutrukdyti; turime laikyti ją nežinančią mūsų ketinimų, ir taip ji negali pasakyti to, ko nežino. Tai skaudi užduotis! O, tokia skaudi, kad širdis plyšta apie tai galvojant; bet taip turi būti. Kai šiandien susitiksime, turiu jai pasakyti, kad dėl priežasties, kurios nenorime sakyti, ji daugiau neturi būti mūsų taryboje, o tik mūsų saugoma.

Jis nusišluostė kaktą, kurią išpylė gausus prakaitas nuo minties apie skausmą, kurį gali tekti sukelti jau taip kankinamai sielai. Žinojau, kad jam bus šiokia tokia paguoda, jei pasakysiu, kad ir aš priėjau tą pačią išvadą; nes bent jau tai pašalins abejonės skausmą. Pasakiau, ir poveikis buvo toks, kokio tikėjausi.

Dabar artėja bendro susirinkimo laikas. Van Helsingas išėjo ruoštis susitikimui ir savo skaudžiai jo daliai. Tikrai tikiu, kad jo tikslas yra pasimelsti vienam.

Vėliau. Pačioje susitikimo pradžioje mudu su Van Helsingu patyrėme didelį asmeninį palengvėjimą. Ponia Harker per vyrą pranešė, kad kol kas neprisijungs, nes mano, kad geriau mums būti laisviems aptarti savo judėjimą, be jos buvimo mus varžyti. Mudu su profesoriumi akimirką susižvalgėme, ir kažkaip abu, regis, palengvėjome. O aš pagalvojau, kad jei ponia Harker pati suprato pavojų, išvengta daug skausmo ir daug pavojaus. Tokiomis aplinkybėmis klausiamu žvilgsniu ir atsakymu, pirštu ant lūpų, sutarėme tylėti apie įtarimus, kol vėl galėsime pasitarti vieni. Tuoj ėmėmės savo Kampanijos plano. Van Helsingas pirmiausia apytiksliai pateikė faktus:

– „Czarina Catherine“ vakar rytą išplaukė iš Temzės. Ji, plaukdama greičiausiai, kaip kada plaukė, užtruks bent tris savaites pasiekti Varną; o mes sausuma į tą pačią vietą galime nukeliauti per tris dienas. Dabar, jei atimsime dvi dienas nuo laivo kelionės dėl oro poveikio, kurį, kaip žinome, grafas gali sukelti; ir jei skirsime visą dieną ir naktį bet kokiam mūsų vėlavimui, turime beveik dviejų savaičių rezervą. Taigi, kad būtume visiškai saugūs, turime išvykti vėliausiai 17-ą. Tada bet kuriuo atveju būsime Varnoje dieną prieš atvykstant laivui ir galėsime atlikti reikiamus pasiruošimus. Žinoma, visi vyksime ginkluoti, ginkluoti prieš piktus dalykus, dvasinius ir fizinius.

Čia Kvinsis Morisas pridūrė:

– Suprantu, kad grafas kilęs iš vilkų krašto, ir gali būti, kad jis ten pateks pirma mūsų. Siūlau prie ginkluotės pridėti vinčesterius. Turiu tam tikrą tikėjimą vinčesteriu, kai aplink tokios bėdos. Prisimeni, Artai, kai prie Tobolsko mus vijosi gauja? Ko tada nebūtume davę už kartotuvą kiekvienam!

– Gerai! – tarė Van Helsingas. – Tebūnie vinčesteriai. Kvinsio galva visada blaivi, bet labiausiai, kai reikia medžioti, nors metafora labiau gėdija mokslą, nei vilkai yra pavojus žmogui. Tuo metu čia nieko negalime padaryti; o kadangi manau, kad Varna nė vienam iš mūsų nepažįstama, kodėl neišvykus anksčiau? Laukti čia taip pat ilgai kaip ten. Šiąnakt ir rytoj galime pasiruošti, o tada, jei viskas gerai, mes keturi galime leistis į kelionę.

– Mes keturi? – klausiamai tarė Harkeris, žvelgdamas į mus.

– Žinoma! – greitai atsakė profesorius. – Jūs turite likti rūpintis savo tokia mielai žmona!

Harkeris kurį laiką tylėjo, o paskui tuščiaviduriu balsu tarė:

– Apie šią dalį pakalbėkime rytą. Noriu pasitarti su Mina.

Pagalvojau, kad dabar laikas Van Helsingui įspėti jį neatskleisti jai mūsų planų; bet jis nekreipė dėmesio. Reikšmingai į jį pažvelgiau ir sukosėjau. Atsakydamas jis pridėjo pirštą prie lūpų ir nusisuko.

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 5 d., popietė. Kurį laiką po šio ryto susitikimo negalėjau galvoti. Nauji reikalų posūkiai palieka protą nuostaboje, kuri nepalieka vietos aktyviai minčiai. Minos ryžtas nedalyvauti aptarime privertė mane susimąstyti; o kadangi negalėjau su ja to aptarti, galėjau tik spėti. Dabar esu taip pat toli nuo sprendimo kaip ir anksčiau. Kaip tai priėmė kiti, mane taip pat glumino; paskutinį kartą kalbėdami šia tema sutarėme, kad tarp mūsų daugiau nebus jokio slėpimo. Mina dabar miega, ramiai ir mielai kaip mažas vaikas. Lūpos išlenktos, veidas švyti laime. Ačiū Dievui, jai dar yra tokių akimirkų.

Vėliau. Kaip viskas keista. Sėdėjau stebėdamas laimingą Minos miegą ir buvau taip arti laimės pats, kaip, spėju, kada nors būsiu. Vakarui artėjant, žemei imant šešėlius nuo vis žemiau besileidžiančios saulės, kambario tyla man darėsi vis iškilmingesnė. Staiga Mina atmerkė akis ir, švelniai žvelgdama į mane, tarė:

– Džonatanai, noriu, kad man kai ką pažadėtum garbės žodžiu. Pažadas, duotas man, bet šventai Dievo girdint, ir negalimas sulaužyti, net jei puolčiau ant kelių ir maldaučiau karčiomis ašaromis. Greitai, turi man jį duoti tuoj pat.

– Mina, – tariau, – tokio pažado negaliu duoti iš karto. Galiu neturėti teisės jį duoti.

– Bet, brangusis, – tarė ji su tokia dvasine įtampa, kad akys buvo kaip Šiaurinės žvaigždės, – to noriu aš; ir ne dėl savęs. Gali paklausti daktaro Van Helsingo, ar nesu teisi; jei jis nesutiks, gali daryti, kaip nori. Ne, dar daugiau, jei vėliau visi sutiksite, būsi atleistas nuo pažado.

– Pažadu! – tariau, ir akimirką ji atrodė be galo laiminga; nors man visą jos laimę neigė raudonas randas ant kaktos. Ji tarė:

– Pažadėk, kad nieko man nesakysi apie planus, sudarytus kampanijai prieš grafą. Nei žodžiu, nei išvada, nei užuomina; niekada, kol tai man lieka!

Ir iškilmingai parodė į randą. Mačiau, kad ji kalba rimtai, ir iškilmingai tariau:

– Pažadu!

Ir tai sakydamas pajutau, kad nuo tos akimirkos tarp mūsų užsivėrė durys.

Vėliau, vidurnaktis. Mina visą vakarą buvo šviesi ir linksma. Tiek, kad visi kiti, regis, įgavo drąsos, lyg šiek tiek užsikrėtę jos linksmumu; todėl net pats jaučiausi, lyg mus slegianti niūrumo uždanga būtų šiek tiek pakilusi. Visi anksti nuėjome gulti. Mina dabar miega kaip mažas vaikas; nuostabu, kad miego gebėjimas jai liko baisios bėdos viduryje. Ačiū už tai Dievui, nes tada bent gali pamiršti rūpestį. Gal jos pavyzdys paveiks mane, kaip šįvakar jos linksmumas. Pabandysiu. O, kad miegočiau be sapnų!

Spalio 6 d., rytas. Dar viena staigmena. Mina pažadino mane anksti, apie tą patį laiką kaip vakar, ir paprašė atvesti daktarą Van Helsingą. Pagalvojau, kad vėl hipnozė, ir neklausdamas nuėjau pas profesorių. Jis aiškiai tikėjosi tokio kvietimo, nes radau jį apsirengusį kambaryje. Jo durys buvo praviros, kad girdėtų atsidarant mūsų kambario duris. Tuoj atėjo; įeidamas paklausė Minos, ar gali ateiti ir kiti.

– Ne, – visai paprastai tarė ji, – nereikės. Galite jiems pasakyti. Turiu vykti su jumis į kelionę.

Daktaras Van Helsingas buvo toks pat nustebęs kaip ir aš. Akimirką patylėjęs paklausė:

– Bet kodėl?

– Turite mane pasiimti. Su jumis man saugiau, ir jums bus saugiau.

– Bet kodėl, mieloji ponia Mina? Žinote, kad jūsų saugumas yra mūsų iškilmingiausia pareiga. Einame į pavojų, kuriam jūs esate ar galite būti labiau pažeidžiama už bet kurį iš mūsų dėl… dėl aplinkybių, dalykų, kurie buvo.

Jis sumišęs nutilo.

Atsakydama ji pakėlė pirštą ir parodė į kaktą:

– Žinau. Todėl turiu vykti. Galiu jums pasakyti dabar, kol teka saulė; vėliau galiu nebegalėti. Žinau, kad kai grafas man lieps, turiu eiti. Žinau, kad jei lieps ateiti slapta, turiu ateiti gudrumu; bet kokia gudrybe apgauti net Džonataną.

Dievas matė žvilgsnį, kuriuo ji pažvelgė į mane kalbėdama, ir jei iš tiesų yra Rašantis Angelas, tas žvilgsnis užrašytas jos amžinai garbei. Tegalėjau suspausti jos ranką. Negalėjau kalbėti; jausmas buvo per didelis net ašarų palengvėjimui. Ji tęsė:

– Jūs, vyrai, drąsūs ir stiprūs. Stiprūs savo skaičiumi, nes galite atsispirti tam, kas palaužtų žmogaus ištvermę to, kuris turi saugoti vienas. Be to, galiu būti naudinga, nes galite mane hipnotizuoti ir taip sužinoti tai, ko net pati nežinau.

Daktaras Van Helsingas labai rimtai tarė:

– Ponia Mina, jūs, kaip visada, labai išmintinga. Vyksite su mumis; ir kartu padarysime tai, ką einame pasiekti.

Jam baigus kalbėti, ilga Minos tyla privertė mane į ją pažvelgti. Ji buvo kritusi ant pagalvės ir miegojo; nepabudo net tada, kai pakėliau užuolaidą ir įleidau saulę, užliejusią kambarį. Van Helsingas mostelėjo man tyliai eiti su juo. Nuėjome į jo kambarį, ir per minutę su mumis buvo ir lordas Godalmingas, daktaras Sevardas ir ponas Morisas. Jis pasakė, ką pasakė Mina, ir tęsė:

– Rytą išvyksime į Varną. Dabar turime naują veiksnį: ponią Miną. O, bet jos siela tikra. Jai kančia pasakyti mums tiek, kiek pasakė; bet labai teisinga, ir esame įspėti laiku. Negalima prarasti nė vienos progos, ir Varnoje turime būti pasiruošę veikti tą akimirką, kai atvyks tas laivas.

– Ką tiksliai darysime? – lakoniškai paklausė ponas Morisas.

Profesorius stabtelėjo prieš atsakydamas:

– Pirmiausia užlipsime į tą laivą; o nustatę dėžę, uždėsime ant jos laukinės rožės šaką. Ją pritvirtinsime, nes kai ji ten, niekas negali išlįsti; taip bent sako prietaras. O prietaru iš pradžių turime pasitikėti; jis buvo žmogaus tikėjimas seniau, ir jo šaknys dar tikėjime. Tada, gavę ieškomą progą, kai nieko nebus arti matyti, atidarysime dėžę, ir… ir viskas bus gerai.

– Nelauksiu jokios progos, – tarė Morisas. – Kai pamatysiu dėžę, atidarysiu ją ir sunaikinsiu pabaisą, net jei žiūrėtų tūkstantis žmonių, ir net jei kitą akimirką už tai būčiau sunaikintas!

Instinktyviai sugriebiau jo ranką ir radau ją tvirtą kaip plieno gabalą. Manau, jis suprato mano žvilgsnį; tikiuosi.

– Geras berniukas, – tarė daktaras Van Helsingas. – Drąsus berniukas. Kvinsis visas vyras. Telaimina jį už tai Dievas. Mano vaike, patikėkite, nė vienas neatsiliks ir nesustos iš baimės. Sakau tik tai, ką galime daryti, ką turime daryti. Bet iš tiesų, iš tiesų negalime pasakyti, ką darysime. Tiek daug dalykų gali nutikti, jų keliai ir pabaigos tokios įvairios, kad iki tos akimirkos negalime pasakyti. Visi būsime ginkluoti, visais atžvilgiais; o kai ateis pabaigos laikas, mūsų pastangų netrūks. Dabar šiandien sutvarkykime visus reikalus. Tegu viskas, kas susiję su mums brangiais ir nuo mūsų priklausančiais žmonėmis, būna užbaigta; nes nė vienas negalime pasakyti, kokia, kada ar kaip bus pabaiga. O mano reikalai sutvarkyti; ir kadangi neturiu ko daugiau daryti, eisiu tvarkyti kelionės. Turėsiu visus bilietus ir kita mūsų kelionei.

Daugiau nebuvo ko sakyti, ir išsiskyrėme. Dabar sutvarkysiu visus savo žemiškus reikalus ir būsiu pasiruošęs viskam, kas ateis…

Vėliau. Viskas padaryta; testamentas parašytas, viskas užbaigta. Mina, jei išgyvens, yra vienintelė mano paveldėtoja. Jei ne, likusią dalį gaus kiti, kurie mums buvo tokie geri.

Dabar artėja saulėlydis; Minos nerimas atkreipia į tai mano dėmesį. Esu tikras, kad ji turi kažką galvoje, ką atskleis tikslus saulėlydžio laikas. Šios akimirkos visiems tampa kankinančios, nes kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis atveria naują pavojų, naują skausmą, kuris tačiau Dievo valia gali būti priemonė geram tikslui. Rašau visa tai dienoraštyje, nes mano mylimoji dabar neturi to girdėti; bet jei gali būti, kad vėl tai pamatys, bus paruošta.

Ji mane šaukia.

XXV skyrius

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 11 d., vakaras. Džonatanas Harkeris paprašė mane tai užrašyti, nes sako vargu ar sugebėsiąs, o nori, kad būtų tikslus įrašas.

Manau, nė vienas nenustebome, kai mus paprašė aplankyti ponią Harker kiek prieš saulėlydį. Pastaruoju metu supratome, kad saulėtekis ir saulėlydis jai yra ypatingos laisvės laikas; kai gali pasireikšti jos senasis aš, be jokios valdančios jėgos, kuri ją slopintų, varžytų ar skatintų veikti. Ši nuotaika ar būsena prasideda maždaug pusvalandį ar daugiau prieš tikrą saulėtekį ar saulėlydį ir trunka, kol saulė pakyla aukštai arba kol debesys dar švyti nuo spindulių virš horizonto. Iš pradžių yra tam tikra neigiama būsena, lyg atsilaisvintų koks ryšys, o paskui greitai seka visiška laisvė; tačiau kai laisvė baigiasi, grįžimas ar atkrytis ateina greitai, prieš tai tik įspėjanti tyla.

Šį vakarą susitikus ji buvo kiek suvaržyta ir rodė visus vidinės kovos ženklus. Pats tai aiškinau tuo, kad ji darė smarkią pastangą pačią ankstyviausią įmanomą akimirką. Tačiau po labai kelių minučių visiškai susivaldė; tada, mostelėjusi vyrui atsisėsti šalia ant sofos, kur ji pusiau gulėjo, paprašė kitų prisitraukti kėdes arčiau. Paėmusi vyro ranką, pradėjo:

– Visi čia kartu laisvėje, galbūt paskutinį kartą! Žinau, brangusis; žinau, kad visada būsi su manimi iki galo.

Tai buvo vyrui, kurio ranka, kaip matėme, stipriau suspaudė jos ranką.

– Rytą išvykstame į savo užduotį, ir tik Dievas žino, kas gali laukti kiekvieno iš mūsų. Būsite tokie geri, kad pasiimsite mane su savimi. Žinau, kad padarysite viską, ką drąsūs rimti vyrai gali padaryti vargšei silpnai moteriai, kurios siela gal pražuvusi; ne, ne, dar ne, bet bet kuriuo atveju ant kortos. Bet turite atsiminti, kad nesu tokia kaip jūs. Mano kraujyje, mano sieloje yra nuodų, kurie gali mane sunaikinti; kurie turi mane sunaikinti, nebent ateis koks palengvinimas. O, mano draugai, žinote taip pat gerai kaip aš, kad mano siela ant kortos; ir nors žinau, kad yra man viena išeitis, nei jūs, nei aš neturime ja pasinaudoti!

Ji maldaujamai pažvelgė į mus visus iš eilės, pradėdama ir baigdama vyru.

– Kokia ta išeitis? – užkimusiu balsu paklausė Van Helsingas. – Kokia išeitis, kuria neturime, negalime pasinaudoti?

– Kad galėčiau mirti dabar, nuo savo ar kito rankos, kol didesnis blogis dar nepadarytas iki galo. Žinau, ir jūs žinote, kad kai būčiau mirusi, galėtumėte ir išlaisvintumėte mano nemirtingą dvasią, kaip padarėte su mano vargše Liuse. Jei mirtis ar mirties baimė būtų vienintelė kliūtis, nesitraukčiau mirti čia, dabar, tarp mane mylinčių draugų. Bet mirtis nėra viskas. Negaliu tikėti, kad mirti tokiu atveju, kai prieš mus viltis ir kartus darbas, yra Dievo valia. Todėl aš čia atsisakau amžino poilsio tikrumo ir einu į tamsą, kur gali būti juodžiausi dalykai, kokius turi pasaulis ar požemis!

Visi tylėjome, nes instinktyviai žinojome, kad tai tik preliudas. Kitų veidai buvo sustingę, o Harkerio tapo pelenų pilkumo; gal jis geriau už visus spėjo, kas ateina. Ji tęsė:

– Štai ką galiu įdėti į bendrą katilą.

Negalėjau nepastebėti keisto teisinio posakio, kurį ji pavartojo tokioje vietoje ir visu rimtumu.

– Ką duosite kiekvienas iš jūsų? Žinau, kad gyvybes, – greitai tęsė ji, – tai lengva drąsiems vyrams. Jūsų gyvybės yra Dievo, ir galite jas Jam grąžinti; bet ką duosite man?

Ji vėl klausiamai pažvelgė, bet šįkart vengė vyro veido. Kvinsis, regis, suprato; linktelėjo, ir jos veidas nušvito.

– Tada aiškiai pasakysiu, ko noriu, nes šiuo klausimu tarp mūsų neturi būti jokios abejonės. Turite man pažadėti, visi kaip vienas, net tu, mano mylimas vyre, kad atėjus laikui mane nužudysite.

– Koks tas laikas?

Balsas buvo Kvinsio, bet žemas ir įtemptas.

– Kai būsite įsitikinę, kad taip pasikeičiau, jog man geriau mirti nei gyventi. Kai taip būsiu mirusi kūnu, tada nė akimirkos nedelsdami perdursite mane kuolu ir nukirsite galvą; arba padarysite dar ką, ko reikės, kad man duotumėte poilsį!

Po pauzės pirmas atsistojo Kvinsis. Jis atsiklaupė prieš ją, paėmė jos ranką ir iškilmingai tarė:

– Esu tik šiurkštus vyrukas, kuris gal negyveno taip, kaip vyras turėtų, kad pelnytų tokią garbę, bet prisiekiu jums viskuo, kas man šventa ir brangu, kad, jei tas laikas kada ateis, nesitrauksiu nuo jūsų paskirtos pareigos. Ir pažadu, kad viskuo įsitikinsiu, nes jei tik abejosiu, laikysiu, kad laikas atėjo!

– Mano tikras drauge! – tepasakė ji per greitai krintančias ašaras, pasilenkdama ir bučiuodama jo ranką.

– Prisiekiu tą patį, mano mieloji ponia Mina! – tarė Van Helsingas.

– Ir aš! – tarė lordas Godalmingas, kiekvienas iš eilės klaupdamiesi prieš ją duoti priesaikos. Aš nusekiau. Tada vyras atsisuko į ją, išblyškusiomis akimis ir žalsvu išblyškimu, kuris slopino sniego baltumo plaukus, ir paklausė:

– Ir aš turiu duoti tokį pažadą, o mano žmona?

– Ir tu, mano brangiausias, – tarė ji, balse ir akyse begalinis gailesčio ilgesys. – Neturi trauktis. Esi man artimiausias, brangiausias ir visas pasaulis; mūsų sielos supintos į vieną, visam gyvenimui ir visiems laikams. Pagalvok, brangusis, kad būta laikų, kai drąsūs vyrai žudė savo žmonas ir moteris, kad jos nepatektų į priešo rankas. Jų rankos nedrebėjo nė kiek labiau dėl to, kad mylimosios maldavo jas nužudyti. Tai vyrų pareiga mylimoms tokiais sunkaus išbandymo laikais! Ir, o, brangusis, jei turiu sutikti mirtį nuo kokios rankos, tegu tai būna ranka to, kuris mane labiausiai myli. Daktare Van Helsingai, nepamiršau jūsų gailestingumo vargšės Liusės atveju tam, kuris mylėjo…

Ji sustojo, greitai paraudusi, ir pakeitė žodžius:

– Tam, kuris turėjo didžiausią teisę duoti jai ramybę. Jei tas laikas vėl ateis, tikiuosi, kad padarysite laimingu mano vyro gyvenimo prisiminimu tai, kad jo mylinti ranka išlaisvino mane iš baisios vergijos.

– Vėl prisiekiu! – nuaidėjo skambus profesoriaus balsas.

Ponia Harker nusišypsojo, tikrai nusišypsojo, palengvėjusi atsidususi atsilošė ir tarė:

– O dabar vienas įspėjimo žodis, įspėjimas, kurio niekada neturite pamiršti: šis laikas, jei kada ateis, gali ateiti greitai ir netikėtai, ir tokiu atveju neturite prarasti laiko, pasinaudodami proga. Tokiu metu aš pati galiu būti, ne! Jei tas laikas kada ateis, būsiu susidėjusi su jūsų priešu prieš jus.

– Dar vienas prašymas, – ji tapo labai iškilminga tai sakydama, – jis nėra gyvybiškai svarbus ir būtinas kaip kitas, bet noriu, kad vieną dalyką dėl manęs padarytumėte, jei norite.

Visi sutikome, bet niekas neprabilo; nereikėjo kalbėti.

– Noriu, kad perskaitytumėte laidojimo apeigas.

Ją pertraukė gili vyro dejonė; paėmusi jo ranką, prispaudė prie širdies ir tęsė:

– Kada nors turėsite jas perskaityti virš manęs. Kad ir kuo baigtųsi visa ši baisi padėtis, tai bus miela mintis visiems ar kai kuriems iš mūsų. Tu, mano brangiausias, tikiuosi, perskaitysi, nes tada tai bus tavo balsas mano atmintyje amžinai, kad ir kas nutiktų!

– Bet, o, mano mylimoji, – maldavo jis, – mirtis nuo tavęs toli.

– Ne, – tarė ji, įspėjamai pakeldama ranką. – Šią akimirką esu giliau mirtyje, nei jei ant manęs sunkiai gulėtų žemiško kapo svoris!

– O, mano žmona, ar turiu skaityti? – paklausė jis prieš pradėdamas.

– Tai mane paguostų, mano vyre! – tepasakė ji; ir jis pradėjo skaityti, kai ji paruošė knygą.

Kaip galiu, kaip galėtų kas nors papasakoti apie tą keistą sceną, jos iškilmingumą, niūrumą, liūdesį, siaubą ir kartu saldumą? Net skeptikas, kuris visame, kas šventa ar jausminga, mato tik karčios tiesos parodiją, būtų ištirpęs širdimi, pamatęs tą mažą mylinčių ir atsidavusių draugų būrelį, klūpantį aplink nukentėjusią ir sielvartaujančią ponią; arba išgirdęs švelnią vyro balso aistrą, kai tonais, taip laužomais jausmo, kad dažnai turėjo stabtelėti, jis skaitė paprastas ir gražias laidojimo apeigas. Aš… Negaliu tęsti… žodžiai… ir b-balsas… m-man ap-pleidžia!

Ji buvo teisi savo instinktu. Kad ir kaip viskas keista, kad ir kaip keistai vėliau gali atrodyti net mums, tada jutusiems stiprų poveikį, tai mus labai paguodė; ir tyla, rodžiusi artėjantį ponios Harker atkrytį iš sielos laisvės, nė vienam neatrodė tokia nevilties pilna, kaip bijojome.

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 15 d., Varna. Iš Čaring Kroso išvykome 12-osios rytą, tą pačią naktį pasiekėme Paryžių ir užėmėme mums rezervuotas vietas Rytų eksprese. Keliavome dieną ir naktį ir atvykome čia apie penktą. Lordas Godalmingas nuėjo į konsulatą pažiūrėti, ar jam yra telegramų, o kiti atėjome į šį viešbutį, „Odessus“. Kelionėje galėjo būti įvykių; tačiau per daug troškau greičiau, kad jais rūpinčiausi. Kol „Czarina Catherine“ neįplauks į uostą, man niekas plačiame pasaulyje nebus įdomu. Ačiū Dievui! Minai gerai, atrodo stiprėjanti; grįžta spalva. Ji daug miega; per visą kelionę miegojo beveik visą laiką. Tačiau prieš saulėtekį ir saulėlydį ji labai budri ir žvali; ir Van Helsingui tapo įpročiu tuo metu ją hipnotizuoti. Iš pradžių reikėjo pastangų, jis turėjo daryti daug mostų; bet dabar ji, regis, iškart pasiduoda, lyg iš įpročio, ir vargu ar reikia veiksmų. Regis, šiomis akimirkomis jis turi galią tiesiog panorėti, ir jos mintys jam paklūsta. Visada klausia, ką ji mato ir girdi. Į pirmą ji atsako:

– Nieko; viskas tamsu.

O į antrą:

– Girdžiu bangas, tekšenančias į laivą, ir lekiantį vandenį. Burės ir virvės įsitempę, stiebai ir skersiniai girgžda. Vėjas stiprus; girdžiu jį vantuose, ir pirmagalis meta atgal putas.

Akivaizdu, kad „Czarina Catherine“ dar jūroje, skuba į Varną. Lordas Godalmingas ką tik grįžo. Jis turėjo keturias telegramas, po vieną kiekvieną dieną nuo išvykimo, ir visos tos pačios: kad apie „Czarina Catherine“ niekur nepranešta „Lloyd's“. Prieš išvykdamas iš Londono susitarė, kad jo agentas kasdien siųs telegramą, ar apie laivą pranešta. Žinią turėjo gauti, net jei apie jį nepranešta, kad būtų tikras, jog kitame laido gale budima.

Pavakarieniavome ir anksti nuėjome gulti. Rytoj pasimatysime su vicekonsulu ir, jei galėsime, susitarsime dėl patekimo į laivą, kai tik jis atvyks. Van Helsingas sako, kad mūsų proga bus patekti į laivą tarp saulėtekio ir saulėlydžio. Grafas, net jei įgaus šikšnosparnio pavidalą, savo valia negali kirsti tekančio vandens, tad negali palikti laivo. Kadangi jis neišdrįsta pereiti į žmogaus pavidalą be įtarimo, ko jis aiškiai nori išvengti, turi likti dėžėje. Tad jei galėsime užlipti po saulėtekio, jis mūsų valioje; nes galime atidaryti dėžę ir juo įsitikinti, kaip vargše Liuse, prieš jam pabundant. Kokio gailestingumo jis iš mūsų sulauks, nedaug reikš. Manome, kad nebus daug vargo su valdininkais ar jūreiviais. Ačiū Dievui! Tai šalis, kur kyšiu galima viską, o pinigų turime pakankamai. Tereikia pasirūpinti, kad laivas negalėtų įplaukti į uostą tarp saulėlydžio ir saulėtekio be įspėjimo, ir būsime saugūs. Manau, teisėjas Pinigų Maišas šią bylą išspręs!

Spalio 16 d. Minos pranešimas tas pats: tekšenančios bangos ir lekiantis vanduo, tamsa ir palankūs vėjai. Akivaizdžiai esame laiku, ir kai išgirsime apie „Czarina Catherine“, būsime pasiruošę. Kadangi ji turi praplaukti Dardanelus, tikrai gausime pranešimą.

Spalio 17 d. Manau, dabar viskas gana gerai paruošta pasitikti grafą, grįžtantį iš savo kelionės. Godalmingas pasakė siuntėjams, kad jam atrodo, jog į laivą nusiųstoje dėžėje gali būti kas nors, pavogta iš jo draugo, ir gavo pusiau sutikimą, kad gali ją atidaryti savo rizika. Savininkas davė raštą, kuriame liepė kapitonui suteikti visas galimybes daryti laive, ką jis nori, ir panašų įgaliojimą savo agentui Varnoje. Pasimatėme su agentu, kurį labai paveikė malonus Godalmingo elgesys, ir visi esame patenkinti, kad bus padaryta viskas, ką jis gali padėti. Jau susitarėme, ką daryti, jei atidarysime dėžę. Jei grafas ten, Van Helsingas ir Sevardas tuoj nukirs jam galvą ir perdurs širdį kuolu. Morisas, Godalmingas ir aš sulaikysime įsikišimą, net jei tektų naudoti ginklus, kuriuos turėsime paruoštus. Profesorius sako, kad jei taip apdorosime grafo kūną, netrukus jis virs dulkėmis. Tokiu atveju nebūtų įrodymų prieš mus, jei kiltų įtarimas dėl žmogžudystės. Bet net jei ne, stovėsime ar kritsime su savo veiksmu, ir gal kada šis raštas bus įrodymas, stojantis tarp kai kurių iš mūsų ir virvės. Aš pats per daug dėkingai pasinaudočiau proga, jei ji ateitų. Ketiname padaryti viską, kad įvykdytume savo ketinimą. Susitarėme su tam tikrais pareigūnais, kad tą akimirką, kai pasirodys „Czarina Catherine“, mums praneš specialus pasiuntinys.

Spalio 24 d. Visa savaitė laukimo. Kasdienės telegramos Godalmingui, bet ta pati istorija: „Dar nepranešta.“ Minos rytinis ir vakarinis hipnotinis atsakymas nepakitęs: tekšenančios bangos, lekiantis vanduo ir girgždantys stiebai.

Telegrama, spalio 24 d.

Rufus Smitas, „Lloyd's“, Londonas, lordui Godalmingui, per Jos Britiškosios Didenybės vicekonsulą, Varna.

„Czarina Catherine“ šį rytą pranešta iš Dardanelų.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 25 d. Kaip pasiilgstu savo fonografo! Rašyti dienoraštį plunksna man nuobodu; bet Van Helsingas sako, kad turiu. Vakar visi buvome laukiniai iš susijaudinimo, kai Godalmingas gavo telegramą iš „Lloyd's“. Dabar žinau, ką vyrai jaučia mūšyje, išgirdę šauksmą veikti. Ponia Harker vienintelė iš mūsų nerodė jokių jausmų. Galų gale nekeista, nes ypač rūpinomės, kad ji nieko nežinotų, ir visi stengėmės nerodyti susijaudinimo jos akivaizdoje. Senais laikais ji, esu tikras, būtų pastebėjusi, kad ir kaip stengtumėmės slėpti; bet šiuo atžvilgiu per pastarąsias tris savaites labai pasikeitė. Letargija ją vis labiau apima, ir nors ji atrodo stipri ir sveika ir atgauna dalį spalvos, mudu su Van Helsingu nesame patenkinti. Dažnai apie ją kalbame; tačiau kitiems nepasakėme nė žodžio. Tai sudaužytų vargšo Harkerio širdį, tikrai nervus, jei jis žinotų, kad net įtariame. Van Helsingas, kaip man sako, labai atidžiai apžiūri jos dantis, kol ji hipnozės būsenoje, nes sako, kad kol jie nepradeda aštrėti, nėra aktyvaus pokyčio pavojaus. Jei šis pokytis ateitų, reikėtų imtis žingsnių!.. Abu žinome, kokie tie žingsniai turėtų būti, nors nesakome vienas kitam savo minčių. Nė vienas nesitrauktume nuo užduoties, kad ir kaip baisu apie ją galvoti. „Eutanazija“ yra puikus ir paguodžiantis žodis! Esu dėkingas tam, kas jį sugalvojo.

Iš Dardanelų čia tik apie 24 valandos plaukimo, tokiu greičiu, kokiu „Czarina Catherine“ plaukė iš Londono. Tad ji turėtų atvykti rytą; bet kadangi anksčiau negali atvykti, visi ruošiamės anksti gulti. Atsikelsime pirmą, kad būtume pasiruošę.

Spalio 25 d., vidurdienis. Dar jokių žinių apie laivo atvykimą. Ponios Harker hipnotinis pranešimas šį rytą toks pat kaip paprastai, tad gali būti, kad bet kurią akimirką gausime žinių. Mes, vyrai, visi karštligiškai susijaudinę, išskyrus Harkerį, kuris ramus; jo rankos šaltos kaip ledas, ir prieš valandą radau jį galandantį didelį gurkų peilį, kurį dabar visada nešiojasi. Blogai bus grafui, jei to „kukri“ ašmenys kada palies jo gerklę, varomi tos griežtos, lediškai šaltos rankos!

Šiandien mudu su Van Helsingu buvome šiek tiek sunerimę dėl ponios Harker. Apie vidurdienį ją apėmė kažkokia letargija, kuri mums nepatiko; nors kitiems tylėjome, nė vienas nebuvome tuo patenkinti. Visą rytą ji buvo nerami, tad iš pradžių džiaugėmės, kad miega. Tačiau kai vyras tarsi tarp kitko paminėjo, kad ji miega taip kietai, jog negali jos pažadinti, nuėjome į jos kambarį patys pažiūrėti. Ji kvėpavo natūraliai ir atrodė tokia sveika ir rami, kad sutarėme, jog miegas jai geriau už viską. Vargšė mergina, ji turi tiek daug ką pamiršti, kad nenuostabu, jog miegas, jei atneša užmarštį, jai padeda.

Vėliau. Mūsų nuomonė pasitvirtino, nes po gaivaus kelių valandų miego ji pabudo šviesesnė ir geresnė nei per pastarąsias dienas. Saulėlydžio metu pateikė įprastą hipnotinį pranešimą. Kad ir kur Juodojoje jūroje jis būtų, grafas skuba į savo tikslą. Tikiuosi, į savo pražūtį!

Spalio 26 d. Dar viena diena ir jokių žinių apie „Czarina Catherine“. Ji jau turėtų būti čia. Akivaizdu, kad ji dar kažkur keliauja, nes ponios Harker hipnotinis pranešimas saulėtekio metu tas pats. Gali būti, kad laivas kartais stovi dėl rūko; kai kurie garlaiviai, atplaukę praėjusį vakarą, pranešė apie rūko plotus į šiaurę ir pietus nuo uosto. Turime toliau budėti, nes dabar laivas gali būti pastebėtas bet kurią akimirką.

Spalio 27 d., vidurdienis. Labai keista; dar jokių žinių apie laukiamą laivą. Ponia Harker praėjusią naktį ir šį rytą pranešė kaip paprastai: „tekšenančios bangos ir lekiantis vanduo“, nors pridūrė, kad „bangos labai silpnos“. Telegramos iš Londono tos pačios: „daugiau nepranešta“. Van Helsingas baisiai nerimauja ir ką tik man pasakė bijąs, kad grafas nuo mūsų pabėga. Reikšmingai pridūrė:

– Man nepatiko ta ponios Minos letargija. Sielos ir atmintys transe gali daryti keistus dalykus.

Ketinau daugiau paklausti, bet tuo metu įėjo Harkeris, ir jis įspėjamai pakėlė ranką. Šįvakar saulėlydžio metu turime pabandyti priversti ją kalbėti plačiau hipnozės būsenoje.

Spalio 28 d. Telegrama. Rufus Smitas, Londonas, lordui Godalmingui, per Jos Britiškosios Didenybės vicekonsulą, Varna.

„Czarina Catherine“ pranešta įplaukianti į Galacą šiandien pirmą valandą.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 28 d. Kai atėjo telegrama, pranešanti apie atvykimą į Galacą, manau, tai nė vienam nebuvo toks smūgis, kokio buvo galima tikėtis. Tiesa, nežinojome, iš kur, kaip ar kada ateis smūgis; bet manau, visi tikėjomės, kad nutiks kažkas keista. Vėlavimas atvykti į Varną kiekvieną įtikino, kad viskas nebus taip, kaip tikėjomės; tik laukėme sužinoti, kur įvyks pokytis. Tačiau vis dėlto tai buvo staigmena. Spėju, gamta veikia tokiu viltingu pagrindu, kad prieš save tikime, jog viskas bus taip, kaip turi būti, o ne taip, kaip turėtume žinoti, kad bus. Transcendentalizmas yra švyturys angelams, net jei žmogui klystžvakė. Tai buvo keista patirtis, ir visi priėmėme skirtingai. Van Helsingas akimirkai pakėlė ranką virš galvos, lyg prieštaraudamas Visagaliui; bet neištarė nė žodžio ir po kelių sekundžių atsistojo griežtai sustingusiu veidu. Lordas Godalmingas labai išblyško ir sėdėjo sunkiai kvėpuodamas. Aš pats buvau pusiau apsvaigęs ir nustebęs žiūrėjau į vieną po kito. Kvinsis Morisas greitu judesiu, kurį taip gerai pažinojau, užveržė diržą; mūsų senais klajonių laikais tai reiškė „veikti“. Ponia Harker baisiai išbalo, tad randas ant kaktos, regis, degė, bet ji nuolankiai sudėjo rankas ir pažvelgė aukštyn maldai. Harkeris nusišypsojo, tikrai nusišypsojo, tamsia, karčia beviltiško žmogaus šypsena; bet kartu jo veiksmas prieštaravo žodžiams, nes rankos instinktyviai ieškojo didelio kukri peilio rankenos ir ant jos ilsėjosi.

– Kada išvyksta kitas traukinys į Galacą? – paklausė Van Helsingas visų.

– Rytoj 6.30 ryto!

Visi krūptelėjome, nes atsakymas atėjo iš ponios Harker.

– Iš kur, po galais, žinote? – tarė Artas.

– Pamirštate, o gal nežinote, nors Džonatanas žino, ir daktaras Van Helsingas, kad esu traukinių pamišėlė. Namie Ekseteryje visada sudarydavau tvarkaraščius, kad padėčiau vyrui. Tai man kartais taip pravertė, kad dabar visada studijuoju tvarkaraščius. Žinojau, kad jei kas mus nuvestų į Drakulos pilį, važiuotume per Galacą ar bent per Bukareštą, tad labai atidžiai išmokau laikus. Deja, jų nedaug mokytis, nes vienintelis rytojaus traukinys išvyksta, kaip sakau.

– Nuostabi moteris! – sumurmėjo profesorius.

– Ar negalime gauti specialaus? – paklausė lordas Godalmingas.

Van Helsingas papurtė galvą.

– Bijau, kad ne. Šis kraštas labai skiriasi nuo jūsų ar mano; net jei gautume specialų, jis tikriausiai neatvyktų taip greitai kaip reguliarus traukinys. Be to, turime ką paruošti. Turime galvoti. Dabar organizuokimės. Jūs, drauge Artūrai, eikite į traukinį, gaukite bilietus ir sutvarkykite, kad rytą viskas būtų paruošta. Jūs, drauge Džonatanai, eikite pas laivo agentą ir gaukite iš jo laiškus agentui Galace, su įgaliojimu apieškoti laivą, kaip čia. Morisai Kvinsi, pasimatykite su vicekonsulu ir gaukite jo pagalbą pas kolegą Galace ir visa, ką jis gali padaryti, kad kelias būtų lygus, kad neprarastume laiko anapus Dunojaus. Džonas liks su ponia Mina ir manimi, ir pasitarsime. Nes jei laikas bus ilgas, galite vėluoti; ir nesvarbu, kada saulė leisis, nes esu čia su ponia pranešimui.

– O aš, – šviesiai tarė ponia Harker, labiau panaši į senąją save nei per daugybę dienų, – stengsiuosi būti naudinga visais būdais ir galvosiu bei rašysiu jums kaip anksčiau. Kažkas nuo manęs keistai slenka, ir jaučiuosi laisvesnė nei pastaruoju metu!

Trys jaunesni vyrai tą akimirką atrodė laimingesni, regis, supratę jos žodžių reikšmę; bet mudu su Van Helsingu, atsisukę vienas į kitą, sutikome rimtą ir sunerimusį žvilgsnį. Tačiau tuo metu nieko nesakėme.

Kai trys vyrai išėjo prie savo užduočių, Van Helsingas paprašė ponią Harker surasti dienoraščių kopiją ir jam rasti Harkerio dienoraščio dalį apie pilį. Ji nuėjo atnešti; kai durys už jos užsidarė, jis man tarė:

– Galvojame tą patį! Kalbėkite!

– Yra koks pokytis. Tai viltis, nuo kurios man bloga, nes gali mus apgauti.

– Visiškai taip. Ar žinote, kodėl paprašiau jos atnešti rankraštį?

– Ne! – tariau. – Nebent kad gautumėte progą pabūti su manimi vienas.

– Iš dalies teisus, drauge Džonai, bet tik iš dalies. Noriu jums kai ką pasakyti. Ir, o, mano drauge, labai, baisiai rizikuoju; bet tikiu, kad tai teisinga. Tą akimirką, kai ponia Mina pasakė tuos žodžius, sustabdžiusius mūsų abiejų supratimą, man atėjo įkvėpimas. Prieš tris dienas trance grafas atsiuntė jai savo dvasią skaityti jos mintis; arba labiau tikėtina, nusivedė ją pamatyti savęs žemės dėžėje laive su lekiančiu vandeniu, kaip ji laisvai eina saulei tekant ir leidžiantis. Tada jis sužinojo, kad esame čia; nes ji savo atvirame gyvenime su akimis matyti ir ausimis girdėti turi daugiau ką pasakyti nei jis, uždarytas savo karsto dėžėje. Dabar jis labiausiai stengiasi nuo mūsų pabėgti. Kol kas jos nenori.

Jis tikras dėl savo tokių didelių žinių, kad ji ateis jo šaukiama; bet jis ją atkirto, išvedė, kaip gali, iš savo galios, kad ji pas jį neateitų. Ak! Čia turiu vilties, kad mūsų vyro protai, taip ilgai buvę žmonių ir nepraradę Dievo malonės, pakils aukščiau už jo vaiko protą, šimtmečius gulėjusį kape, dar neužaugusį iki mūsų ūgio ir dirbantį tik savanaudiškai, todėl menkai. Štai ateina ponia Mina; nė žodžio jai apie jos transą! Ji to nežino; ir tai ją užgriūtų ir sukeltų neviltį, kai kaip tik reikia visos jos vilties, visos drąsos; kai labiausiai reikia viso jos didelio proto, kuris išlavintas kaip vyro protas, bet yra mielos moters ir turi ypatingą galią, kurią jai davė grafas ir kurios negali visiškai atimti, nors taip nemano. Tylos! Leiskite kalbėti man, ir sužinosite. O, Džonai, mano drauge, esame baisioje padėtyje. Bijau, kaip niekada nebijojau. Galime pasitikėti tik geruoju Dievu. Tylos! Ji ateina!

Maniau, kad profesorius palūš ir ištiks isterija, kaip mirus Liusei, bet su didele pastanga susivaldė ir buvo visiškoje nervų pusiausvyroje, kai ponia Harker lengvai įėjo į kambarį, šviesi ir laiminga, ir, dirbdama, regis, pamiršusi savo kančią. Įeidama įteikė Van Helsingui kelis mašinraščio lapus. Jis rimtai juos peržiūrėjo, skaitant jo veidas nušvito. Tada, laikydamas lapus tarp pirštų, tarė:

– Drauge Džonai, jums su tiek patirties, ir jums, mieloji ponia Mina, kuri jauna, štai pamoka: niekada nebijokite galvoti. Pusiau mintis dažnai zvimbė mano smegenyse, bet bijojau leisti jai išskleisti sparnus. Dabar, turėdamas daugiau žinių, grįžtu ten, iš kur ta pusė minties atėjo, ir randu, kad ji visai ne pusė minties; tai visa mintis, nors tokia jauna, kad dar nepakankamai stipri naudoti mažus sparnus. Ne, kaip mano draugo Hanso Anderseno „Bjaurusis ančiukas“, ji visai ne ančiuko mintis, o didelė gulbės mintis, kuri kilniai plauks dideliais sparnais, kai ateis laikas juos išbandyti. Žiūrėkite, skaitau čia, ką parašė Džonatanas:

„Tas kitas iš jo giminės, kuris vėlesniais laikais vėl ir vėl vedė savo pajėgas per Didžiąją Upę į Turkų Žemę; kuris, atmuštas, ateidavo vėl ir vėl, nors iš kruvino lauko, kur buvo žudomi jo kariai, turėjo grįžti vienas, nes žinojo, kad tik jis vienas galiausiai laimės.“

Ką tai mums sako? Nedaug? Ne! Grafo vaiko mintis nieko nemato; todėl jis kalba taip laisvai. Jūsų vyro mintis nieko nemato; mano vyro mintis nieko nemato, iki dabar. Ne! Bet ateina kitas žodis iš tos, kuri kalba negalvodama, nes ir ji nežino, ką tai reiškia, ką tai galėtų reikšti. Kaip yra elementų, kurie ilsisi, bet kai gamtos eigoje juda savo keliu ir susiliečia, tada pūf! Ir ateina šviesos blyksnis, dangaus platumo, kuris akina, žudo ir naikina kai kuriuos; bet parodo visą žemę apačioje mylių mylias. Ar ne taip? Na, paaiškinsiu. Pirmiausia, ar kada studijavote nusikaltimo filosofiją? „Taip“ ir „Ne“. Jūs, Džonai, taip; nes tai beprotybės studija. Jūs, ne, ponia Mina; nes nusikaltimas jūsų neliečia, tik kartą. Vis dėlto jūsų protas dirba teisingai ir nesamprotauja a particulari ad universale. Nusikaltėliuose yra šis ypatumas. Jis toks pastovus, visose šalyse ir visais laikais, kad net policija, kuri nedaug žino apie filosofiją, empiriškai sužino, kad jis yra. Tai ir yra būti empiriku. Nusikaltėlis visada dirba vieną nusikaltimą; tai tikras nusikaltėlis, kuris, regis, lemtas nusikaltimui ir nieko kito nenori. Šis nusikaltėlis neturi pilno vyro proto. Jis protingas, gudrus ir išradingas; bet protu ne vyro ūgio. Daug kuo jis vaiko proto. Dabar šis mūsų nusikaltėlis irgi lemtas nusikaltimui; jis irgi turi vaiko protą, ir vaikui būdinga daryti tai, ką jis padarė. Mažas paukštis, maža žuvis, mažas gyvūnas mokosi ne principu, o empiriškai; ir kai išmoksta daryti, tai jam pagrindas, nuo kurio pradėti daryti daugiau. „Dos pou sto“, sakė Archimedas. „Duok man atramą, ir pajudinsiu pasaulį!“ Padaryti kartą yra atrama, per kurią vaiko protas tampa vyro protu; ir kol neturės tikslo daryti daugiau, kaskart toliau daro tą patį, kaip darė anksčiau! O, mano brangioji, matau, kad jūsų akys atsivėrė ir kad jums žaibo blyksnis parodo visas mylias.

Nes ponia Harker ėmė ploti rankomis, ir jos akys spindėjo. Jis tęsė:

– Dabar kalbėsite jūs. Pasakykite mums, dviem sausiems mokslo vyrams, ką matote tomis tokiomis šviesiomis akimis.

Jis paėmė jos ranką ir laikė jai kalbant. Jo pirštai užsivėrė ant pulso, kaip man pasirodė, instinktyviai ir nesąmoningai, jai tariant:

– Grafas yra nusikaltėlis ir nusikaltėlio tipo. Nordau ir Lombrozo taip jį klasifikuotų, o kaip nusikaltėlis jis netobulai susiformavusio proto. Taigi sunkumuose turi ieškoti priemonių įprotyje. Jo praeitis yra užuomina, o vienas jos puslapis, kurį žinome, ir tai iš jo paties lūpų, pasakoja, kad kartą anksčiau, atsidūręs, kaip sakytų ponas Morisas, „keblioje vietoje“, jis grįžo į savo šalį iš žemės, kurią bandė užpulti, ir iš ten, nepraradęs tikslo, ruošėsi naujai pastangai. Grįžo geriau pasiruošęs darbui; ir laimėjo. Taip jis atvyko į Londoną užpulti naujos žemės. Buvo sumuštas, ir kai visa sėkmės viltis buvo prarasta, o jo egzistavimas pavojuje, pabėgo atgal per jūrą namo; kaip anksčiau pabėgo atgal per Dunojų iš Turkų Žemės.

– Gerai, gerai! O, jūs tokia protinga ponia! – entuziastingai tarė Van Helsingas, pasilenkęs ir pabučiavęs jos ranką.

Po akimirkos man tarė taip ramiai, lyg būtume tarę prie ligonio lovos:

– Tik septyniasdešimt du; ir per visą šį jaudulį. Turiu vilties.

Vėl atsisukęs į ją, su aštriu laukimu tarė:

– Bet tęskite. Tęskite! Yra ką pasakyti, jei norite. Nebijokite; mudu su Džonu žinome. Aš bent, ir pasakysiu, jei teisi. Kalbėkite be baimės!

– Pabandysiu; bet atleisite, jei atrodysiu egoistiška.

– Ne! Nebijokite, turite būti egoistė, nes apie jus galvojame.

– Tada, kadangi jis nusikaltėlis, jis savanaudis; o kadangi jo protas mažas, o veiksmai remiasi savanaudiškumu, apsiriboja vienu tikslu. Šis tikslas negailestingas. Kaip pabėgo atgal per Dunojų, palikęs savo pajėgas sukapoti, taip dabar siekia būti saugus, niekuo nesirūpindamas. Taip jo savanaudiškumas šiek tiek išlaisvina mano sielą nuo baisios galios, kurią jis įgijo tą baisią naktį. Jaučiau tai! O, jaučiau! Ačiū Dievui už Jo didelį gailestingumą! Mano siela laisvesnė nei nuo tos baisios valandos; ir mane persekioja tik baimė, kad kokiame transe ar sapne jis galėjo panaudoti mano žinias savo tikslams.

Profesorius atsistojo:

– Jis taip panaudojo jūsų protą; ir per jį paliko mus čia, Varnoje, o laivas, kuris jį nešė, lėkė per gaubiantį rūką į Galacą, kur, be abejo, pasiruošė nuo mūsų pabėgti. Bet jo vaiko protas tiek tematė; ir gali būti, kad, kaip visada Dievo Apvaizdoje, pats dalykas, kuriuo piktadarys labiausiai pasitikėjo savo savanaudiškam gerui, pasirodo jam didžiausia žala. Medžiotojas pakliūna į savo spąstus, kaip sako didis Psalmininkas. Nes dabar, kai jis mano esąs laisvas nuo visų mūsų pėdsakų ir pabėgęs nuo mūsų su tiek valandų, jo savanaudiškas vaiko protas šnabždės jam miegoti. Jis taip pat mano, kad kadangi atsikirto nuo jūsų proto žinojimo, jums negali būti žinių apie jį; čia jis ir suklysta! Tas baisus kraujo krikštas, kurį jis jums davė, leidžia jums laisvai eiti pas jį dvasia, kaip iki šiol darėte savo laisvės laiku, saulei tekant ir leidžiantis. Tokiu metu einate mano valia, o ne jo; ir ši galia jums ir kitiems į gera, kurią laimėjote iš kančios nuo jo rankų. Tai dabar dar brangiau, nes jis to nežino ir, kad apsaugotų save, net atsikirto nuo žinojimo, kur esame. Tačiau mes nesame savanaudžiai ir tikime, kad Dievas su mumis per visą šią juodumą ir daug tamsių valandų. Seksime jį; ir nesitrauksime; net jei rizikuosime tapti panašūs į jį. Drauge Džonai, tai buvo didi valanda; ir ji daug padarė, kad pažengtume savo keliu. Turite būti raštininkas ir visa tai užrašyti, kad kiti, grįžę iš darbo, galėtų gauti; tada žinos, kaip mes.

Taigi užrašiau tai, laukdamas jų grįžimo, o ponia Harker rašomąja mašinėle perrašė viską nuo tada, kai atnešė mums rankraštį.