Prieš saulėlydį

XXVI skyrius

Daktaro Sevardo dienoraštis

Spalio 29 d. Rašau traukinyje iš Varnos į Galacą. Praėjusį vakarą visi susirinkome kiek prieš saulėlydį. Kiekvienas atlikome savo darbą kaip galėdami; kiek leidžia mintis, pastangos ir galimybės, esame pasiruošę visai kelionei ir darbui, kai pasieksime Galacą. Atėjus įprastam laikui, ponia Harker pasiruošė hipnotinei pastangai; ir po ilgesnės ir rimtesnės Van Helsingo pastangos nei paprastai jos reikėjo, ji paniro į transą. Paprastai ji prabyla nuo užuominos; bet šįkart profesorius turėjo klausinėti, ir gana ryžtingai, kol ką nors sužinojome; galiausiai atėjo jos atsakymas:

– Nieko nematau; stovime vietoje; nėra tekšenančių bangų, tik pastovus vandens sūkurys, švelniai tekantis prie lyno. Girdžiu vyrų balsus, šaukiančius arti ir toli, ir irklų ritimą bei girgždėjimą įkabose. Kažkur iššauna pabūklas; jo aidas, regis, toli. Virš galvos trepsi kojos, tampomos virvės ir grandinės. Kas tai? Blyksteli šviesa; jaučiu, kaip į mane pučia oras.

Čia ji nutilo. Tarsi impulsyviai pakilo iš vietos ant sofos ir pakėlė abi rankas delnais aukštyn, lyg keldama svorį. Mudu su Van Helsingu supratingai susižvalgėme. Kvinsis šiek tiek pakėlė antakius ir atidžiai į ją žiūrėjo, o Harkerio ranka instinktyviai užsivėrė ant kukri rankenos. Stojo ilga pauzė. Visi žinojome, kad laikas, kai ji gali kalbėti, praeina; bet jautėme, kad sakyti ką nors beprasmiška. Staiga ji atsisėdo ir, atmerkdama akis, mielai tarė:

– Ar kas nors norėtų arbatos? Turbūt visi taip pavargote!

Tegalėjome ją pradžiuginti, tad sutikome. Ji nuskubėjo paruošti arbatos; jai išėjus, Van Helsingas tarė:

– Matote, mano draugai. Jis arti žemės: paliko savo žemės dėžę. Bet dar turi išlipti į krantą. Naktį gali kur nors slėptis; bet jei jo neišneš į krantą arba jei laivas neprisiliečia, jis negali pasiekti žemės. Tokiu atveju jis gali, jei naktis, pakeisti pavidalą ir šokti ar skristi į krantą, kaip padarė Vitbyje. Bet jei ateis diena, kol jis nepasieks kranto, jis, jei nebus neštas, negali pabėgti. O jei bus neštas, muitininkai gali aptikti, kas dėžėje. Taigi, trumpai, jei šiąnakt ar prieš aušrą nepabėgs į krantą, jam bus prarasta visa diena. Tada galime atvykti laiku; nes jei naktį nepabėgs, užklupsime jį dieną, uždarytą dėžėje ir mūsų valioje; nes jis neišdrįs būti tikras savimi, budrus ir matomas, kad nebūtų aptiktas.

Daugiau nebuvo ko sakyti, tad kantriai laukėme aušros; tada galėjome daugiau sužinoti iš ponios Harker.

Anksti šį rytą sulaikę kvapą klausėmės jos atsakymo transe. Hipnozės būsena ėjo dar ilgiau nei anksčiau; o kai atėjo, iki visiško saulėtekio liko taip mažai laiko, kad ėmėme nusiminti. Van Helsingas, regis, įdėjo į pastangą visą sielą; galiausiai, paklusdama jo valiai, ji atsakė:

– Viskas tamsu. Girdžiu tekšenantį vandenį, mano lygyje, ir šiek tiek girgždėjimo, kaip medžio į medį.

Ji nutilo, ir šovė raudona saulė. Turime laukti iki šio vakaro.

Ir taip keliaujame į Galacą kankinančiame laukime. Turime atvykti tarp antros ir trečios nakties; bet jau Bukarešte vėluojame tris valandas, tad negalime atvykti anksčiau nei gerokai po saulėtekio. Taigi gausime dar dvi hipnotines žinias iš ponios Harker; viena ar abi gali nušviesti, kas vyksta.

Vėliau. Saulėlydis atėjo ir praėjo. Laimei, jis atėjo tada, kai niekas netrukdė; nes jei būtų įvykęs stotyje, gal nebūtume gavę reikiamos ramybės ir atskirties. Ponia Harker pasidavė hipnozei dar sunkiau nei šį rytą. Bijau, kad jos galia skaityti grafo pojūčius gali išnykti kaip tik tada, kai jos labiausiai reikia. Man atrodo, kad ima veikti jos vaizduotė. Transe iki šiol ji apsiribodavo paprasčiausiais faktais. Jei tai tęsis, galiausiai gali mus suklaidinti. Jei manyčiau, kad grafo galia jai išnyks kartu su jos žinojimo galia, tai būtų laiminga mintis; bet bijau, kad gali būti ne taip. Kai ji prabilo, žodžiai buvo mįslingi:

– Kažkas išeina; jaučiu, kaip praeina pro mane kaip šaltas vėjas. Girdžiu toli sumišusius garsus, kaip vyrų, kalbančių svetimomis kalbomis, smarkiai krintantį vandenį ir vilkų kauksmą.

Ji nutilo, ją perbėgo šiurpas, kelias sekundes stiprėdamas, kol galiausiai drebėjo kaip paralyžiuota. Daugiau nieko nesakė, net atsakydama į reiklius profesoriaus klausimus. Pabudusi iš transo buvo šalta, išsekusi ir glebi; bet protas visiškai budrus. Nieko negalėjo prisiminti, bet paklausė, ką sakė; kai pasakė, ilgai giliai ir tylėdama svarstė.

Spalio 30 d., 7 val. ryto. Dabar esame arti Galaco, ir vėliau gal neturėsiu laiko rašyti. Šio ryto saulėtekio visi nerimastingai laukėme. Žinodamas apie didėjantį sunkumą sukelti hipnotinį transą, Van Helsingas pradėjo mostus anksčiau nei paprastai. Tačiau jie neturėjo poveikio iki įprasto laiko, kai ji pasidavė dar sunkiau, tik minutę prieš saulei patekant. Profesorius negaišo klausinėdamas; jos atsakymas atėjo taip pat greitai:

– Viskas tamsu. Girdžiu vandenį, sukantį pro šalį, mano ausų lygyje, ir medžio girgždėjimą į medį. Toli baubia galvijai. Yra kitas garsas, keistas, kaip…

Ji nutilo ir išbalo, vis labiau.

– Tęskite; tęskite! Kalbėkite, įsakau jums! – kankinamu balsu tarė Van Helsingas.

Kartu jo akyse buvo neviltis, nes patekėjusi saulė rausvino net išblyškusį ponios Harker veidą. Ji atmerkė akis, ir visi krūptelėjome, kai ji mielai ir, regis, visiškai abejingai tarė:

– O, profesoriau, kam prašote daryti tai, ko, žinote, negaliu? Nieko neprisimenu.

Tada, pamačiusi nuostabą mūsų veiduose, atsisuko į vieną ir kitą sunerimusiu žvilgsniu ir tarė:

– Ką pasakiau? Ką padariau? Nieko nežinau, tik kad gulėjau čia, pusiau miegodama, ir girdėjau jus sakant „tęskite! Kalbėkite, įsakau jums!“ Taip juokinga buvo girdėti, kaip man įsakinėjate, lyg būčiau blogas vaikas!

– O, ponia Mina, – liūdnai tarė jis, – tai įrodymas, jei reikia įrodymo, kaip jus myliu ir gerbiu, kai žodis jūsų labui, ištartas rimčiau nei bet kada, gali atrodyti toks keistas, nes jis įsako tai, kuriai didžiuojuosi paklusdamas!

Švilpukai skamba; artėjame prie Galaco. Degame nerimu ir nekantrumu.

Minos Harker dienoraštis

Spalio 30 d. Ponas Morisas nuvedė mane į viešbutį, kur telegrafu buvo užsakyti kambariai, nes jis geriausiai galėjo būti atleistas, kadangi nemoka nė vienos užsienio kalbos. Jėgos buvo paskirstytos panašiai kaip Varnoje, tik lordas Godalmingas nuėjo pas vicekonsulą, nes jo rangas galėjo būti tam tikra skubi garantija pareigūnui, mums labai skubant. Džonatanas ir du gydytojai nuėjo pas laivybos agentą sužinoti smulkmenų apie „Czarina Catherine“ atvykimą.

Vėliau. Lordas Godalmingas grįžo. Konsulas išvykęs, vicekonsulas serga; tad kasdieniu darbu rūpinasi raštininkas. Jis buvo labai paslaugus ir pasisiūlė padaryti viską, ką gali.

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 30 d. Devintą daktaras Van Helsingas, daktaras Sevardas ir aš aplankėme ponus Mackenzie & Steinkoff, Londono firmos „Hapgood“ agentus. Jie buvo gavę telegramą iš Londono, atsakant į telegrafuotą lordo Godalmingo prašymą, kad parodytų mums bet kokį įmanomą mandagumą. Jie buvo daugiau nei malonūs ir mandagūs ir tuoj nuvedė mus į „Czarina Catherine“, stovinčią ant inkaro upės uoste. Ten pasimatėme su kapitonu vardu Donelsonas, kuris papasakojo apie kelionę. Sakė, kad per visą gyvenimą nėra turėjęs tokio palankaus plaukimo.

– Žmogau! – tarė jis. – Mums net baisu pasidarė, nes tikėjomės, kad už tai teks sumokėt kokia reta nesėkme, kad vidurkis išsilaikytų. Negerai plaukt iš Londono į Juodąją jūrą su vėju užpakaly, lyg pats Velnias savo reikalui pūstų į tavo bures. O visą laiką nieko negalėjom matyt. Jei būdavom prie laivo, uosto ar kyšulio, nukrisdavo ant mūsų rūkas ir keliaudavo su mumis, kol jam pakilus pažiūrėdavom, ir velnio nieko nematydavom. Praplaukėm Gibraltarą negalėdami signalizuot; ir kol pasiekėm Dardanelus ir turėjom palaukt leidimo praeit, niekada nebuvom niekam pasiekiami. Iš pradžių norėjau nuleist bures ir laviruot, kol rūkas pakils; bet paskui pagalvojau, kad jei Velnias nori greit mus nuvest į Juodąją jūrą, jis tai padarys, norim mes ar ne. Jei kelionė greita, savininkai mums to neprikiš ir mūsų prekybai nepakenks; o Senis, pasiekęs savo tikslą, bus padoriai dėkingas, kad jam netrukdėm.

Šis paprastumo ir gudrumo, prietaro ir prekybinio samprotavimo mišinys sužadino Van Helsingą, ir jis tarė:

– Mano drauge, tas Velnias protingesnis, nei kai kas mano; ir jis žino, kada sutinka sau lygų!

Kapitonui nebuvo nemalonus šis komplimentas, ir jis tęsė:

– Praplaukus Bosforą, vyrai ėmė murmėt; kai kurie, rumunai, atėjo ir paprašė išmest per bortą didelę dėžę, kurią į laivą atnešė keistas senis prieš pat išplaukiant iš Londono. Mačiau, kaip jie žiūrėjo į tą vyruką ir atkišo du pirštus, pamatę jį, apsaugai nuo pikto žvilgsnio. Žmogau! Užsieniečių prietarai visiškai juokingi! Greit pasiunčiau juos prie darbo; bet kai netrukus rūkas mus apgaubė, pajutau truputį panašiai kaip jie dėl kažko, nors nesakyčiau, kad dėl didelės dėžės. Na, plaukėm toliau, ir kai rūkas penkias dienas nesiliovė, tiesiog leidau vėjui mus nešt; nes jei Velnias norėjo kur nors nuvykt, jis ten nuves. O jei ne, bet kokiu atveju žiūrėsim atidžiai. Tikrai, visą laiką buvo geras kelias ir gilus vanduo; o prieš dvi dienas, kai ryto saulė prasiskverbė pro rūką, atsidūrėm upėje priešais Galacą. Rumunai pašėlo ir norėjo, kad teisingai ar ne išneščiau dėžę ir įmesčiau į upę. Teko su jais ginčytis svirtimi; ir kai paskutinis pakilo nuo denio, laikydamasis už galvos, juos įtikinau, kad, piktas žvilgsnis ar ne, mano savininkų turtas ir pasitikėjimas geriau mano rankose nei Dunojaus upėje. Jie, atmink, buvo išnešę dėžę ant denio, pasiruošę mest, o kadangi ant jos buvo užrašyta Galacas per Varną, pagalvojau, tegu guli, kol iškrausim uoste, ir visai jos atsikratysim. Tą dieną nedaug iškrovėm ir turėjom likt naktį ant inkaro; bet rytą, gražiai ir anksti, valandą prieš saulėtekį, į laivą užlipo žmogus su jam iš Anglijos parašytu nurodymu priimt dėžę, adresuotą vienam grafui Drakulai. Tikrai, viskas buvo paruošta. Jo dokumentai buvo tvarkingi, ir džiaugiausi atsikratęs to prakeikto daikto, nes pats ėmiau dėl jo nerimaut. Jei Velnias turėjo kokio bagažo laive, manau, tai buvo ne kas kita, kaip ta dėžė!

– Koks buvo jį paėmusio žmogaus vardas? – santūriai nekantraudamas paklausė daktaras Van Helsingas.

– Tuoj pasakysiu! – atsakė jis ir, nusileidęs į kajutę, atnešė kvitą, pasirašytą „Imanuelis Hildesheimas“. Adresas buvo Burgeno gatvė 16. Išsiaiškinome, kad tai viskas, ką kapitonas žino; tad padėkoję išėjome.

Hildesheimą radome jo biure; tai buvo žydas, gana panašus į „Adelphi“ teatro tipažą, su avies nosimi ir fesu. Jo argumentus aštrino monetos, mes dėjome skyrybos ženklus, ir šiek tiek pasiderėjęs jis pasakė, ką žinojo. Tai pasirodė paprasta, bet svarbu. Jis gavo laišką nuo pono de Vilio iš Londono, kuriame liepta priimti, jei įmanoma prieš saulėtekį, kad būtų išvengta muitinės, dėžę, kuri atvyks į Galacą „Czarina Catherine“ laivu. Ją turėjo atiduoti vienam Petrofui Skinskiui, kuris turėjo reikalų su slovakais, prekiaujančiais upe žemyn iki uosto. Už darbą jam sumokėjo anglišku banknotu, kuris buvo tvarkingai iškeistas į auksą Dunojaus tarptautiniame banke. Kai Skinskis atėjo pas jį, nuvedė jį į laivą ir perdavė dėžę, kad sutaupytų nešimo išlaidas. Tai viskas, ką jis žinojo.

Tada ieškojome Skinskio, bet negalėjome rasti. Vienas kaimynas, regis, nejaučiantis jam jokios meilės, pasakė, kad jis išvyko prieš dvi dienas, niekas nežino kur. Tai patvirtino jo šeimininkas, kuris per pasiuntinį gavo namo raktą kartu su skolinga nuoma angliškais pinigais. Tai buvo tarp dešimtos ir vienuoliktos praėjusį vakarą. Vėl atsidūrėme aklavietėje.

Mums kalbantis, atbėgo žmogus ir uždusęs pranešė, kad Skinskio kūnas rastas prie Šv. Petro kapinių sienos vidinės pusės ir kad gerklė išplėšta, lyg kokio laukinio žvėries. Tie, su kuriais kalbėjomės, nubėgo pažiūrėti siaubo, moterys šaukė: „Tai slovako darbas!“ Skubiai pasišalinome, kad nebūtume kaip nors įtraukti į reikalą ir sulaikyti.

Grįžę negalėjome prieiti jokios aiškios išvados. Visi buvome įsitikinę, kad dėžė keliauja vandeniu kažkur; bet kur, turėjome išsiaiškinti. Sunkiomis širdimis grįžome į viešbutį pas Miną.

Susirinkę pirmiausia aptarėme, ar vėl patikėti Minai. Dalykai darosi beviltiški, ir tai bent proga, nors rizikinga. Kaip pirmas žingsnis, buvau atleistas nuo savo pažado jai.

Minos Harker dienoraštis

Spalio 30 d., vakaras. Jie buvo tokie pavargę, išsekę ir prislėgti, kad nieko negalima buvo daryti, kol pailsės; tad paprašiau visų pusvalandį prigulti, o aš užrašysiu viską iki šios akimirkos. Esu tokia dėkinga žmogui, kuris sugalvojo „Traveller's“ rašomąją mašinėlę, ir ponui Morisui, kad gavo man šią. Jausčiausi visai pasimetusi dirbdama, jei turėčiau rašyti plunksna…

Viskas padaryta; vargšas, mielas, mielas Džonatanas, ką jis turėjo iškentėti, ką turi kentėti dabar. Jis guli ant sofos, vos, regis, kvėpuodamas, visas kūnas tarsi griūtyje. Antakiai suraukti; veidas iškreiptas skausmo. Vargšas, gal galvoja, ir matau veidą visą raukšlėtą nuo minčių susitelkimo. O! Jei tik galėčiau bent kiek padėti… Darysiu, ką galiu.

Paprašiau daktaro Van Helsingo, ir jis man atnešė visus popierius, kurių dar nemačiau… Kol jie ilsisi, viską atidžiai peržiūrėsiu ir gal prieisiu kokią išvadą. Stengsiuosi sekti profesoriaus pavyzdžiu ir be išankstinio nusistatymo galvoti apie turimus faktus…

Tikiu, kad Dievo apvaizdos dėka padariau atradimą. Paimsiu žemėlapius ir juos peržiūrėsiu…

Labiau nei bet kada esu tikra, kad esu teisi. Mano nauja išvada paruošta, tad surinksiu būrį ir perskaitysiu. Jie gali spręsti; gerai būti tiksliai, ir kiekviena minutė brangi.

Minos Harker pažyma

(Įrašyta jos dienoraštyje.)

Tyrimo pagrindas. Grafo Drakulos problema yra grįžti į savo vietą.

a) Jį kas nors turi parvežti. Tai akivaizdu; nes jei turėtų galią judėti kaip nori, galėtų eiti kaip žmogus, vilkas, šikšnosparnis ar kitaip. Jis aiškiai bijo aptikimo ar įsikišimo, bejėgystės būsenoje, kurioje turi būti, uždarytas nuo aušros iki saulėlydžio savo medinėje dėžėje.

b) Kaip jis turi būti gabenamas? Čia gali padėti pašalinimo procesas. Keliu, geležinkeliu, vandeniu?

1. Keliu. Begalė sunkumų, ypač išvažiuojant iš miesto.

x) Yra žmonių; o žmonės smalsūs ir tiria. Užuomina, spėjimas, abejonė dėl to, kas gali būti dėžėje, jį sunaikintų.

y) Yra ar gali būti muitininkų ir mokesčių rinkėjų.

z) Jį gali sekti persekiotojai. Tai didžiausia jo baimė; ir kad nebūtų išduotas, jis atstūmė, kiek galėjo, net savo auką: mane!

2. Geležinkeliu. Nėra nieko, kas būtų atsakingas už dėžę. Ji turėtų rizikuoti vėluoti; o vėlavimas būtų mirtinas, kai priešai ant pėdsako. Tiesa, jis galėtų pabėgti naktį; bet kas jis būtų, palikus svetimoje vietoje be prieglaudos, į kurią galėtų pabėgti? Jis to neketina; ir nenori rizikuoti.

3. Vandeniu. Vienu požiūriu saugiausias kelias, bet kitu pavojingiausias. Vandenyje jis bejėgis, išskyrus naktį; net tada gali tik šaukti rūką, audrą, sniegą ir savo vilkus. Bet jei suduštų, gyvas vanduo jį prarytų, bejėgį; ir jis tikrai pražūtų. Jis galėtų priversti laivą plaukti į krantą; bet jei tai būtų nedraugiška žemė, kur negalėtų laisvai judėti, padėtis vis tiek būtų beviltiška.

Iš įrašo žinome, kad jis buvo vandenyje; tad turime išsiaiškinti, kokiame vandenyje.

Pirmiausia reikia tiksliai suprasti, ką jis iki šiol padarė; tada galime sužinoti, kokia bus vėlesnė jo užduotis.

Pirma. Turime atskirti tai, ką jis darė Londone pagal bendrą veiksmų planą, nuo to, kai jam buvo skubu ir turėjo tvarkytis kaip galėdamas.

Antra. Turime pamatyti, kiek galime spėti iš žinomų faktų, ką jis padarė čia.

Dėl pirmo, jis aiškiai ketino atvykti į Galacą, o sąskaitą siuntė į Varną, kad mus apgautų, jei išsiaiškintume, kaip jis išvyko iš Anglijos; tada jo betarpiškas ir vienintelis tikslas buvo pabėgti. To įrodymas yra nurodymų laiškas Imanueliui Hildesheimui, kad muitinėje įformintų ir išneštų dėžę prieš saulėtekį. Yra ir nurodymas Petrofui Skinskiui. Apie tai galime tik spėti; bet turėjo būti koks laiškas ar žinia, nes Skinskis atėjo pas Hildesheimą.

Kad iki šiol jo planai buvo sėkmingi, žinome. „Czarina Catherine“ keliavo nepaprastai greitai, tiek, kad sukėlė kapitono Donelsono įtarimą; bet jo prietaringumas kartu su gudrumu žaidė grafo naudai, ir jis su palankiu vėju lėkė per rūkus, kol aklai atsidūrė Galace. Kad grafo susitarimai buvo geri, įrodyta. Hildesheimas įformino dėžę, ją paėmė ir atidavė Skinskiui. Skinskis ją paėmė, ir čia prarandame pėdsaką. Žinome tik tiek, kad dėžė kažkur vandenyje, juda. Muitinės ir mokesčių, jei jų yra, išvengta.

Dabar prieiname prie to, ką grafas turėjo daryti po atvykimo, sausumoje, Galace.

Dėžė buvo atiduota Skinskiui prieš saulėtekį. Saulei tekant grafas galėjo pasirodyti savo pavidalu. Čia klausiame, kodėl apskritai Skinskis buvo pasirinktas padėti? Mano vyro dienoraštyje Skinskis minimas kaip turintis reikalų su slovakais, prekiaujančiais upe žemyn iki uosto; o vyro pastaba, kad žmogžudystė slovako darbas, parodė bendrą jausmą prieš jų luomą. Grafas norėjo atskirties.

Mano spėjimas toks: Londone grafas nusprendė grįžti į pilį vandeniu, kaip saugiausiu ir slapčiausiu keliu. Iš pilies jį atvežė sganai, ir tikriausiai jie krovinį perdavė slovakams, kurie nugabeno dėžes į Varną, nes ten jos buvo pakrautos į laivą į Londoną. Taigi grafas žinojo žmones, kurie galėjo atlikti šią paslaugą. Kai dėžė buvo sausumoje, prieš saulėtekį ar po saulėlydžio, jis išlindo iš dėžės, susitiko su Skinskiu ir nurodė, kaip sutvarkyti dėžės gabenimą kokia upe aukštyn. Kai tai buvo padaryta ir jis žinojo, kad viskas vyksta, ištrynė savo pėdsakus, kaip manė, nužudydamas savo agentą.

Išnagrinėjau žemėlapį ir radau, kad slovakams kilti aukštyn tinkamiausia upė yra arba Prutas, arba Seretas. Mašinraštyje skaitau, kad transe girdėjau baubiant karves, vandenį sukantis mano ausų lygyje ir girgždant medį. Tad grafas savo dėžėje buvo upėje, atviroje valtyje, tikriausiai varomoje irklais ar kartimis, nes krantai arti, ir ji plaukia prieš srovę. Plaukiant pasroviui tokio garso nebūtų.

Žinoma, tai gali būti nei Seretas, nei Prutas, bet galime toliau tirti. Iš šių dviejų Prutu lengviau plaukti, bet į Seretą prie Fundu įteka Bistrica, kuri kyla aplink Borgo perėją. Jos daroma kilpa akivaizdžiai yra taip arti Drakulos pilies, kaip tik galima prieiti vandeniu.

Minos Harker dienoraštis (tęsinys)

Kai baigiau skaityti, Džonatanas paėmė mane į glėbį ir pabučiavo. Kiti vis spaudė man abi rankas, ir daktaras Van Helsingas tarė:

– Mūsų mieloji ponia Mina vėl mūsų mokytoja. Jos akys buvo ten, kur mes buvome akli. Dabar vėl esame ant pėdsako, ir šįkart galime pasisekti. Mūsų priešas bejėgiškiausias; ir jei užklupsime jį dieną, vandenyje, mūsų užduotis baigsis. Jis turi pradžią, bet negali paskubėti, nes negali palikti dėžės, kad jį nešantieji neįtartų; jiems įtarti reikštų paskatinti įmesti jį į srovę, kur jis pražūtų. Tai jis žino ir nedarys. Dabar, vyrai, į mūsų Karo tarybą; nes čia ir dabar turime suplanuoti, ką kiekvienas darys.

– Gausiu garlaivį ir jį seksiu, – tarė lordas Godalmingas.

– O aš žirgus sekti krantu, jei atsitiktinai išliptų, – tarė ponas Morisas.

– Gerai! – tarė profesorius. – Abu gerai. Bet nė vienas neturi eiti vienas. Turi būti jėga įveikti jėgą, jei reikės; slovakas stiprus ir šiurkštus, nešioja grubius ginklus.

Visi vyrai nusišypsojo, nes kartu turėjo mažą arsenalą. Ponas Morisas tarė:

– Atsivežiau kelis vinčesterius; jie gana patogūs minioje, ir gali būti vilkų. Grafas, jei prisimenate, ėmėsi kitų atsargumo priemonių; padarė kai kurių užsakymų kitiems, kurių ponia Harker negalėjo aiškiai išgirsti ar suprasti. Turime būti pasiruošę visur.

Daktaras Sevardas tarė:

– Manau, geriau eisiu su Kvinsiu. Esame pratę medžioti kartu, ir mudu, gerai ginkluoti, atsilaikysime prieš bet ką. Neturi būti vienas, Artai. Gali tekti kovoti su slovakais, ir atsitiktinis dūris, nes nemanau, kad tie vyrukai nešioja šautuvus, sugriautų visus mūsų planus. Šįkart neturi būti rizikos; nesiilsėsime, kol grafo galva ir kūnas nebus atskirti ir būsime tikri, kad jis negali vėl įsikūnyti.

Kalbėdamas jis pažvelgė į Džonataną, o Džonatanas pažvelgė į mane. Mačiau, kad vargšas buvo blaškomas mintyse. Žinoma, jis norėjo būti su manimi; bet valtis greičiausiai būtų ta, kuri sunaikins… tą… tą… vampyrą. (Kodėl dvejojau rašyti šį žodį?) Jis kurį laiką tylėjo, ir per tylą daktaras Van Helsingas tarė:

– Drauge Džonatanai, tai jums dėl dviejų priežasčių. Pirma, nes esate jaunas, drąsus ir galite kovoti, o pabaigoje gali prireikti visos energijos; ir dar, kad turite teisę sunaikinti jį, tą, kuris padarė tiek sielvarto jums ir jūsiškiams. Nebijokite dėl ponios Minos; ja rūpinsiuosi, jei galiu. Esu senas. Kojos jau ne tokios greitos bėgti kaip kadaise; nesu pratęs joti taip ilgai ar persekioti, kaip reikia, ar kovoti mirtinais ginklais. Bet galiu būti naudingas kitaip; galiu kovoti kitu būdu. Ir galiu mirti, jei reikės, taip pat kaip jaunesni. Dabar leiskite pasakyti, ko noriu: kol jūs, lorde Godalmingai, ir draugas Džonatanas eisite savo tokiu greitu mažu garlaiviu upe aukštyn, ir kol Džonas ir Kvinsis saugos krantą, kur galbūt jis gali būti išlaipintas, aš nuvesiu ponią Miną tiesiai į priešo šalies širdį. Kol senoji lapė surišta savo dėžėje, plaukianti tekančia srove, iš kurios negali pabėgti į krantą, kur neišdrįsta pakelti karsto dėžės dangčio, kad jo nešėjai slovakai iš baimės nepaliktų jo pražūti, eisime keliu, kuriuo ėjo Džonatanas, iš Bistricos per Borgo, ir rasime kelią į Drakulos pilį. Čia ponios Minos hipnotinė galia tikrai padės, ir rasime kelią, kitaip visiškai tamsų ir nežinomą, po pirmo saulėtekio, kai būsime arti tos lemtingos vietos. Daug ką reikia padaryti, ir kitas vietas pašventinti, kad tas angių lizdas būtų sunaikintas.

Čia Džonatanas karštai jį pertraukė:

– Ar norite pasakyti, profesoriau Van Helsingai, kad nuvestumėte Miną, tokios liūdnos būklės ir suterštą to velnio liga, tiesiai į jo mirties spąstų nasrus? Už nieką pasaulyje! Nei už Dangų, nei už Pragarą!

Minutę jis beveik neteko kalbos, o paskui tęsė:

– Ar žinote, kokia ta vieta? Ar matėte tą baisų pragariškos gėdos guolį, kur pati mėnesiena gyva šiurpiais pavidalais, o kiekviena vėjyje besisukanti dulkelė yra ryjanti pabaisa užuomazgoje? Ar jautėte vampyro lūpas ant savo gerklės?

Čia jis atsisuko į mane, ir kai akys krito ant mano kaktos, iškėlė rankas su šauksmu:

– O, Dieve mano, ką padarėme, kad mus ištiko šis siaubas!

Ir kančios griūtyje susmuko ant sofos. Profesoriaus balsas, skaidriais, mielais tonais, kurie, regis, virpėjo ore, mus visus nuramino:

– O, mano drauge, todėl, kad noriu išgelbėti ponią Miną nuo tos baisios vietos, ir einu. Neduok Dieve, kad vesčiau ją į tą vietą. Ten reikia atlikti darbą, laukinį darbą, kurio jos akys negali matyti. Mes, vyrai čia, visi, išskyrus Džonataną, savo akimis matėme, ką reikia padaryti, kol ta vieta bus išvalyta. Atminkite, kad esame baisioje padėtyje. Jei grafas šįkart nuo mūsų pabėgs, o jis stiprus, subtilus ir gudrus, gali pasirinkti miegoti šimtmetį, ir tada laikui bėgant mūsų brangioji, – jis paėmė mano ranką, – ateitų pas jį palaikyti draugiją ir būtų kaip tos kitos, kurias jūs, Džonatanai, matėte. Pasakojote apie jų gardžiuojančias lūpas; girdėjote jų šlykštų juoką, kai jos griebė judantį maišą, kurį joms numetė grafas. Drebate; ir gerai. Atleiskite, kad taip skaudinu, bet tai būtina. Mano drauge, argi tai ne baisus poreikis, dėl kurio duodu, galbūt, savo gyvybę? Jei kas nors eitų į tą vietą pasilikti, tai turėčiau eiti aš palaikyti jiems draugiją.

– Darykite, kaip norite, – tarė Džonatanas, visą jį purtančia rauda, – esame Dievo rankose!

Vėliau. O, kaip gera buvo matyti, kaip dirba šie drąsūs vyrai. Kaip moterys gali nemylėti vyrų, kai jie tokie rimti, tokie tikri ir tokie drąsūs! Be to, tai privertė mane pagalvoti apie nuostabią pinigų galią! Ko jie negali padaryti, kai tinkamai naudojami; ir ko galėtų, kai naudojami niekšiškai. Jaučiausi tokia dėkinga, kad lordas Godalmingas turtingas ir kad ir jis, ir ponas Morisas, kuris taip pat turi daug pinigų, nori juos taip laisvai leisti. Nes jei ne, mūsų maža ekspedicija negalėtų pradėti nei taip greitai, nei taip gerai aprūpinta, kaip pradės po valandos. Nepraėjo nė trys valandos, kai susitarėme, ką kiekvienas darys; o dabar lordas Godalmingas ir Džonatanas turi puikų garlaivį, su garais, pasiruošusį išplaukti bet kurią akimirką. Daktaras Sevardas ir ponas Morisas turi pustuzinį gerų, gerai pakinkytų žirgų. Turime visus žemėlapius ir įvairius prietaisus, kokius galima gauti. Profesorius Van Helsingas ir aš išvykstame šįvakar 23.40 traukiniu į Vereštį, kur gausime karietą važiuoti į Borgo perėją. Vežamės nemažai grynųjų, nes pirksime karietą ir žirgus. Važiuosime patys, nes neturime kuo pasitikėti. Profesorius šiek tiek moka daug kalbų, tad susitvarkysime. Visi turime ginklų, net man didelio kalibro revolveris; Džonatanas nebūtų laimingas, jei nebūčiau ginkluota kaip kiti. Deja! Negaliu nešioti vieno ginklo, kurį nešioja kiti; randas ant kaktos draudžia. Mielas daktaras Van Helsingas guodžia mane sakydamas, kad esu visiškai ginkluota, nes gali būti vilkų; oras kas valandą šaltėja, ir ateina bei praeina sniego gūsiai kaip įspėjimai.

Vėliau. Prireikė visos drąsos atsisveikinti su mylimuoju. Galime daugiau niekada nesusitikti. Drąsos, Mina! Profesorius aštriai į tave žiūri; jo žvilgsnis yra įspėjimas. Dabar neturi būti ašarų, nebent Dievas leis joms kristi iš džiaugsmo.

Džonatano Harkerio dienoraštis

Spalio 30 d. Naktis. Rašau garlaivio pakuros durų šviesoje: lordas Godalmingas kūrena. Jis patyręs šiame darbe, nes jau daug metų turi savo garlaivį Temzėje ir kitą Norfolko Brodsuose. Dėl planų galiausiai nusprendėme, kad Minos spėjimas teisingas ir kad jei grafo pabėgimui į pilį pasirinktas koks vandens kelias, tai Seretas ir paskui Bistrica jų santakoje. Manėme, kad kažkur apie 47-ą šiaurės platumos laipsnį bus pasirinkta vieta kirsti kraštą tarp upės ir Karpatų. Nebijome naktį greitai plaukti upe aukštyn; vandens daug, krantai pakankamai toli, tad plaukti garu net tamsoje gana lengva. Lordas Godalmingas liepia man kurį laiką pamiegoti, nes kol kas užtenka vieno budinčio. Bet negaliu miegoti; kaip galiu, kai virš mano mylimosios kabo baisus pavojus, ir ji vyksta į tą baisią vietą… Vienintelė paguoda, kad esame Dievo rankose. Jei ne šis tikėjimas, lengviau būtų mirti nei gyventi ir taip atsikratyti visos bėdos. Ponas Morisas ir daktaras Sevardas išjojo į ilgą kelionę prieš mums išplaukiant; jie laikysis dešiniojo kranto, pakankamai toli, kad pasiektų aukštumas, iš kur matytų gerą upės ruožą ir išvengtų jos vingių. Pirmiems etapams turi du vyrus joti ir vesti atsarginius žirgus, iš viso keturis, kad nesukeltų smalsumo. Kai atleis vyrus, o tai bus netrukus, patys rūpinsis žirgais. Gali prireikti suvienyti jėgas; tada galės pasodinti visą mūsų būrį. Vienas iš balnų turi nuimamą ragą, ir jį lengva pritaikyti Minai, jei reikės.

Esame laukiniame nuotykyje. Čia, lekiant per tamsą, kai šaltis nuo upės, regis, kyla ir smogia mums; kai aplink visi paslaptingi nakties balsai, viskas suvokiama. Regis, dreifuojame į nežinomas vietas ir nežinomus kelius; į visą tamsių ir baisių dalykų pasaulį. Godalmingas uždaro pakuros duris…

Spalio 31 d. Vis skubame. Atėjo diena, ir Godalmingas miega. Aš budžiu. Rytas žvarbiai šaltas; pakuros šiluma maloni, nors vilkime sunkius kailinius. Kol kas aplenkėme tik kelias atviras valtis, bet nė vienoje nebuvo jokios dėžės ar pakuotės, panašaus dydžio į ieškomą. Vyrai kaskart išsigąsdavo, kai nukreipdavome į juos elektrinę lempą, puldavo ant kelių ir melsdavosi.

Lapkričio 1 d., vakaras. Visą dieną jokių žinių; neradome nieko panašaus į tai, ko ieškome. Dabar įplaukėme į Bistricą; ir jei klystame spėjime, proga prarasta. Patikrinome kiekvieną valtį, didelę ir mažą. Anksti šį rytą viena įgula palaikė mus valdžios laivu ir atitinkamai elgėsi. Tame pamatėme būdą palengvinti reikalus, tad Fundu, kur Bistrica įteka į Seretą, gavome rumunų vėliavą, kuria dabar plevėsuojame gerai matomai. Su kiekviena nuo tada patikrinta valtimi ši gudrybė pasisekė; mums rodoma visa pagarba ir nė karto neprieštarauta, ko klausėme ar ką darėme. Kai kurie slovakai sako, kad pro juos praplaukė didelė valtis, greičiau nei paprastai, nes joje buvo dviguba įgula. Tai buvo prieš jiems pasiekiant Fundu, tad negalėjo pasakyti, ar valtis pasuko į Bistricą, ar plaukė toliau Seretu. Fundu negalėjome išgirsti apie tokią valtį, tad ji turbūt praplaukė naktį. Labai noriu miego; gal šaltis ima veikti, ir gamta turi kada nors pailsėti. Godalmingas primygtinai nori pirmas budėti. Telaimina jį Dievas už visą gerumą vargšei mielai Minai ir man.

Lapkričio 2 d., rytas. Visiškai šviesu. Tas geras žmogus nenorėjo manęs pažadinti. Sako, kad būtų nuodėmė, nes miegojau ramiai ir pamiršau bėdą. Man atrodo žiauriai savanaudiška taip ilgai miegoti ir leisti jam budėti visą naktį; bet jis buvo visiškai teisus. Šį rytą esu naujas žmogus; ir sėdėdamas čia, žiūrėdamas į jį miegantį, galiu daryti viską, ko reikia: prižiūrėti variklį, vairuoti ir budėti. Jaučiu, kaip grįžta jėgos ir energija. Įdomu, kur dabar Mina ir Van Helsingas. Jie turėjo pasiekti Vereštį apie trečiadienio vidurdienį. Užtruktų gauti karietą ir žirgus; tad jei išvyko ir važiavo sparčiai, dabar būtų maždaug Borgo perėjoje. Dieve, vesk ir padėk jiems! Bijau galvoti, kas gali nutikti. Jei tik galėtume greičiau! Bet negalime; varikliai pulsuoja ir daro viską, ką gali. Įdomu, kaip sekasi daktarui Sevardui ir ponui Morisui. Iš kalnų į šią upę, regis, teka begalė upelių, bet kadangi nė vienas nėra labai didelis, bent dabar, nors žiemą ir tirpstant sniegui, be abejo, baisūs, raiteliai gal nesutiko didelių kliūčių. Tikiuosi, kad prieš pasiekiant Strasbą juos pamatysime; nes jei iki tol nepavysime grafo, gali prireikti pasitarti, ką daryti toliau.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Lapkričio 2 d. Tris dienas kelyje. Jokių žinių ir nėra laiko rašyti, net jei būtų, nes kiekviena akimirka brangi. Ilsėjomės tik tiek, kiek reikėjo žirgams; bet abu nuostabiai laikomės. Tos mūsų nuotykių dienos praverčia. Turime skubėti toliau; niekada nesijausime laimingi, kol vėl nepamatysime garlaivio.

Lapkričio 3 d. Fundu girdėjome, kad garlaivis nuplaukė Bistrica aukštyn. Kad nebūtų taip šalta. Yra ateinančio sniego ženklų; ir jei daug pasnigs, mus sustabdys. Tokiu atveju turime gauti roges ir važiuoti toliau rusiškai.

Lapkričio 4 d. Šiandien girdėjome, kad garlaivį sulaikė nelaimė, bandant prasiskverbti per slenksčius. Slovakų valtys užkyla gerai, virvės pagalba ir išmaniai vairuojant. Kai kurios užkilo vos prieš kelias valandas. Godalmingas pats mėgėjas mechanikas, ir akivaizdu, kad būtent jis vėl sutaisė garlaivį. Galiausiai jie su vietine pagalba gerai užkilo per slenksčius ir vėl leidosi į vijimąsi. Bijau, kad nuo nelaimės valtis ne geresnė; valstiečiai sako, kad vėl pasiekusi lygų vandenį, kol buvo matoma, vis sustodavo. Turime spausti labiau nei bet kada; mūsų pagalba gali greit prireikti.

Minos Harker dienoraštis

Spalio 31 d. Vidurdienį atvykome į Vereštį. Profesorius sako, kad šį rytą auštant vos galėjo mane užhipnotizuoti ir kad tegalėjau pasakyti: „tamsu ir tylu“. Dabar jis išėjo pirkti karietos ir žirgų. Sako, kad vėliau pabandys nupirkti papildomų žirgų, kad galėtume juos keisti pakeliui. Prieš mus daugiau nei 70 mylių. Kraštas nuostabus ir labai įdomus; jei tik būtume kitokiomis sąlygomis, kaip malonu būtų visa tai matyti. Jei mudu su Džonatanu važiuotume čia vieni, koks tai būtų malonumas. Sustoti, matyti žmones, sužinoti šį tą apie jų gyvenimą, pripildyti protus ir atmintis visomis spalvomis ir vaizdingumu viso laukinio, gražaus krašto ir savotiškų žmonių! Bet deja!..

Vėliau. Daktaras Van Helsingas grįžo. Gavo karietą ir žirgus; pavakarieniausime ir po valandos išvyksime. Šeimininkė ruošia mums didžiulį maisto krepšį; regis, užtektų kareivių kuopai. Profesorius ją skatina ir šnabžda man, kad gali praeiti savaitė, kol vėl gausime gero maisto. Jis irgi apsipirko ir atsiuntė tokią nuostabią krūvą kailinių, apklotų ir visokių šiltų daiktų. Nebus progos sušalti.

Netrukus išvyksime. Bijau galvoti, kas mums gali nutikti. Iš tiesų esame Dievo rankose. Tik Jis žino, kas gali būti, ir meldžiu Jį visomis savo liūdnos ir nuolankios sielos jėgomis, kad saugotų mano mylimą vyrą; kad ir kas nutiktų, Džonatanas žinotų, jog mylėjau ir gerbiau jį labiau, nei galiu pasakyti, ir kad paskutinė ir tikriausia mano mintis visada bus apie jį.

XXVII skyrius

Minos Harker dienoraštis

Lapkričio 1 d. Visą dieną keliavome, ir geru greičiu. Žirgai, regis, žino, kad su jais gerai elgiamasi, nes noriai įveikia visą etapą geriausiu greičiu. Jau tiek kartų keitėme ir visada randame tą patį, tad drąsu manyti, kad kelionė bus lengva. Daktaras Van Helsingas lakoniškas; sako ūkininkams, kad skuba į Bistricą, ir gerai moka už žirgų keitimą. Gauname karštos sriubos, kavos ar arbatos; ir važiuojame toliau. Tai nuostabus kraštas, pilnas visokių įsivaizduojamų grožybių, o žmonės drąsūs, stiprūs ir paprasti ir, regis, pilni gerų savybių. Jie labai labai prietaringi. Pirmuose namuose, kur sustojome, mus aptarnaujanti moteris, pamačiusi randą ant mano kaktos, persižegnojo ir atkišo į mane du pirštus, kad atbaidytų piktą žvilgsnį. Manau, jie net pasivargino įdėti į mūsų maistą papildomai česnako; o aš negaliu pakęsti česnako. Nuo tada stengiuosi nenusiimti skrybėlės ar šydo ir taip išvengiu jų įtarimų. Keliaujame greitai, o kadangi neturime vežėjo, kuris nešiotų paskalas, lenkiame gandus; bet spėju, piktos akies baimė visą kelią seks mums įkandin. Profesorius, regis, nepavargsta; visą dieną nesiilsėjo, nors privertė mane ilgai miegoti. Saulėlydžio metu mane užhipnotizavo, ir sako, kad atsakiau kaip paprastai: „tamsa, tekšenantis vanduo ir girgždantis medis“; tad mūsų priešas tebėra upėje. Bijau galvoti apie Džonataną, bet kažkodėl dabar nebijau nei dėl jo, nei dėl savęs. Rašau tai, kol ūkyje laukiame, kol paruoš žirgus. Daktaras Van Helsingas miega. Vargšelis, atrodo labai pavargęs, senas ir pilkas, bet burna sučiaupta tvirtai kaip užkariautojo; net miegodamas jis persmelktas ryžto. Kai gerai pajudėsime, turiu priversti jį ilsėtis, kol pati vairuosiu. Pasakysiu, kad prieš mus dienos ir kad jis neturi palūžti tada, kai labiausiai reikės jo jėgų… Viskas paruošta; netrukus išvykstame.

Lapkričio 2 d., rytas. Man pavyko, ir visą naktį vairavome pakaitomis; dabar diena, šviesi, nors šalta. Ore keistas sunkumas; sakau sunkumas, nes nėra geresnio žodžio; turiu galvoje, kad mus abu slegia. Labai šalta, ir tik šilti kailiniai mus saugo. Auštant Van Helsingas mane užhipnotizavo; sako, kad atsakiau: „tamsa, girgždantis medis ir riaumojantis vanduo“, tad upė jiems kylant keičiasi. Labai tikiuosi, kad mano mylimasis neatsidurs didesniame pavojuje, nei būtina; bet esame Dievo rankose.

Lapkričio 2 d., naktis. Visą dieną važiavome. Kraštas darosi vis laukiniškesnis, o didžiulės Karpatų atšakos, kurios Vereštyje atrodė taip toli ir taip žemai horizonte, dabar, regis, renkasi aplink mus ir stūkso priešais. Abu, regis, geros nuotaikos; manau, kiekvienas stengiamės pradžiuginti kitą, ir tai darydami džiuginame save. Daktaras Van Helsingas sako, kad iki ryto pasieksime Borgo perėją. Namų dabar labai mažai, ir profesorius sako, kad paskutinis gautas žirgas turės keliauti su mumis, nes gali nepavykti pakeisti. Jis gavo du papildomai prie dviejų pakeistų, tad dabar turime šiurkštų keturkinkį. Mieli žirgai kantrūs ir geri ir nekelia jokių bėdų. Mūsų netrikdo kiti keliautojai, tad net aš galiu vairuoti. Į perėją atvyksime dienos šviesoje; anksčiau nenorime. Tad nesiskubiname ir kiekvienas iš eilės ilgai ilsimės. O, ką atneš rytojus? Einame ieškoti vietos, kur mano vargšas mylimasis tiek kentėjo. Duok Dieve, kad būtume teisingai vedami ir kad Jis teiktųsi saugoti mano vyrą ir tuos, kurie brangūs mums abiem ir kurie tokiame mirtiname pavojuje. O aš nesu verta Jo akyse. Deja! Esu nešvari Jo akims ir būsiu, kol Jis teiksis leisti man stoti prieš Jį kaip vienai iš tų, kurie neužsitraukė Jo rūstybės.

Abrahamo Van Helsingo pažyma

Lapkričio 4 d. Tai mano senam ir tikram draugui medicinos daktarui Džonui Sevardui, Perflitas, Londonas, jei jo nepamatyčiau. Tai gali paaiškinti. Rytas, ir rašau prie ugnies, kurią visą naktį palaikiau, padedamas ponios Minos. Šalta, šalta; taip šalta, kad pilkas sunkus dangus pilnas sniego, kuris nukritęs liks visą žiemą, nes žemė kietėja jam priimti. Regis, tai paveikė ponią Miną; visą dieną jos galva buvo tokia sunki, kad ji nebuvo panaši į save. Ji miega, ir miega, ir miega! Ji, paprastai tokia budri, visą dieną tiesiog nieko neveikė; net prarado apetitą. Neįrašo nieko į savo mažą dienoraštį, ji, kuri taip ištikimai rašo per kiekvieną pertrauką. Kažkas man šnabžda, kad ne viskas gerai. Tačiau šįvakar ji gyvesnė. Ilgas miegas visą dieną ją atgaivino ir atkūrė, nes dabar ji tokia pat miela ir šviesi kaip visada. Saulėlydžio metu bandau ją užhipnotizuoti, bet deja! Be poveikio; galia kasdien mažėjo, ir šįvakar visiškai man nepavyko. Na, tebūna Dievo valia, kad ir kokia ji būtų, ir kad ir kur vestų!

Dabar prie istorijos, nes kadangi ponia Mina nerašo stenografija, turiu rašyti aš, savo nerangiu senu būdu, kad nė viena mūsų diena neliktų neužrašyta.

Borgo perėją pasiekėme vakar rytą, kiek po saulėtekio. Pamatęs aušros ženklus, pasiruošiau hipnozei. Sustabdėme karietą ir išlipome, kad nebūtų trukdymo. Padariau guolį iš kailių, ir ponia Mina, atsigulusi, kaip paprastai pasidavė hipnotiniam miegui, bet lėčiau ir trumpiau nei bet kada. Kaip anksčiau, atėjo atsakymas: „tamsa ir vandens sūkurys“. Paskui ji pabudo, šviesi ir spindinti, ir tęsėme kelią ir netrukus pasiekėme perėją. Šiuo metu ir šioje vietoje ji visa užsidegė uolumu; joje pasireiškė kažkokia nauja vedanti galia, nes ji parodė į kelią ir tarė:

– Štai kelias.

– Iš kur tai žinote? – klausiu.

– Žinoma, žinau, – atsako ji ir, stabtelėjusi, prideda: – Argi mano Džonatanas juo nekeliavo ir neaprašė kelionės?

Iš pradžių pagalvoju, kad šiek tiek keista, bet netrukus matau, kad yra tik vienas toks šalutinis kelias. Jis naudojamas mažai ir labai skiriasi nuo pašto karietų kelio iš Bukovinos į Bistricą, kuris platesnis, kietesnis ir labiau naudojamas.

Tad nusileidome šiuo keliu; kai sutinkame kitus kelius, ne visada būdavome tikri, kad tai apskritai keliai, nes jie apleisti, ir buvo pasnigę, žirgai žino, ir tik jie. Atleidžiu jiems vadeles, ir jie eina taip kantriai. Netrukus randame visus dalykus, kuriuos Džonatanas pažymėjo tame nuostabiame savo dienoraštyje. Tada einame ilgas, ilgas valandas ir valandas. Iš pradžių liepiu poniai Minai miegoti; ji bando, ir jai pavyksta. Ji miega visą laiką; kol galiausiai imu įtarti ir bandau ją pažadinti. Bet ji miega toliau, ir negaliu jos pažadinti, nors bandau. Nenoriu bandyti per stipriai, kad nepakenkčiau; nes žinau, kad ji daug kentėjo, ir miegas kartais jai yra viskas. Manau, pats snūduriuoju, nes staiga jaučiu kaltę, lyg būčiau ką nors padaręs; randu save tiesiai sėdintį, su vadelėmis rankoje, o geri žirgai kaip visada bidzena. Žvelgiu žemyn ir randu ponią Miną tebemiegančią. Dabar netoli saulėlydis, ir per sniegą saulės šviesa teka didžiuliu geltonu potvyniu, tad metame didelį ilgą šešėlį ten, kur kalnas kyla taip stačiai. Nes einame aukštyn ir aukštyn; ir viskas, o, taip laukiška ir uolėta, lyg būtų pasaulio pabaiga.

Tada pažadinu ponią Miną. Šįkart ji pabunda be didelio vargo, ir tada bandau ją įvesti į hipnotinį miegą. Bet ji neužmiega, lyg manęs nebūtų. Vis bandau ir bandau, kol staiga randu ją ir save tamsoje; apsižvalgau ir matau, kad saulė nusileido. Ponia Mina juokiasi, ir atsisuku pažiūrėti į ją. Dabar ji visiškai budri ir atrodo taip gerai, kaip niekada nemačiau nuo tos nakties Karfakse, kai pirmą kartą įėjome į grafo namą. Esu nustebęs ir tada neramus; bet ji tokia šviesi, švelni ir rūpestinga, kad pamirštu visą baimę. Uždegu ugnį, nes atsivežėme malkų, ir ji ruošia maistą, kol iškinkau žirgus ir pririšu juos užuovėjoje ėsti. Kai grįžtu prie ugnies, ji turi paruošusi man vakarienę. Einu jai padėti; bet ji šypsosi ir sako, kad jau pavalgė, kad buvo tokia alkana, jog nenorėjo laukti. Man tai nepatinka, ir turiu rimtų abejonių; bet bijau ją išgąsdinti, tad tyliu. Ji man padeda, ir valgau vienas; tada susivyniojame į kailius ir gulime prie ugnies, ir liepiu jai miegoti, kol budžiu. Bet netrukus pamirštu budėjimą; o kai staiga prisimenu, kad budžiu, randu ją gulinčią tyliai, bet budrią, žiūrinčią į mane tokiomis šviesiomis akimis. Vieną, du kartus tai pasikartoja, ir iki ryto daug miegu. Pabudęs bandau ją hipnotizuoti; bet deja! Nors ji paklusniai užmerkia akis, negali užmigti. Saulė kyla ir kyla; ir tada miegas ateina per vėlu, bet toks sunkus, kad ji nepabunda. Turiu ją pakelti ir miegančią įdėti į karietą, pakinkęs žirgus ir viską paruošęs. Ponia tebemiega, ir miegodama atrodo sveikesnė ir raudonesnė nei anksčiau. Ir man tai nepatinka. Ir bijau, bijau, bijau! Bijau visko, net galvoti, bet turiu eiti savo keliu. Mūsų statymas yra gyvybė ir mirtis, ar daugiau, ir neturime trauktis.

Lapkričio 5 d., rytas. Būsiu tikslus visame, nes nors jūs ir aš kartu matėme keistų dalykų, iš pradžių galite pagalvoti, kad aš, Van Helsingas, išprotėjau, kad daugybė siaubų ir tokia ilga nervų įtampa galiausiai apvertė mano protą.

Visą vakar keliavome, vis artėdami prie kalnų ir judėdami į vis laukiniškesnį ir dykesnį kraštą. Yra didžiulių niūrių prarajų ir daug krintančio vandens, ir Gamta, regis, kažkada surengė čia savo karnavalą. Ponia Mina vis miega ir miega; ir nors aš buvau alkanas ir numalšinau alkį, negalėjau jos pažadinti, net valgyti. Ėmiau bijoti, kad ją veikia lemtingi vietos kerai, sutepta, kaip ji yra, tuo vampyro krikštu. „Na, – pasakiau sau, – jei taip yra, kad ji miega visą dieną, tai bus ir taip, kad aš nemiegosiu naktį.“ Keliaujant šiurkščiu keliu, nes buvo senovinis ir netobulas kelias, nuleidau galvą ir užmigau. Vėl pabudau su kaltės ir praėjusio laiko jausmu ir radau ponią Miną tebemiegančią, o saulę žemai. Bet viskas iš tiesų pasikeitė; niūrūs kalnai, regis, nutolo, ir buvome arti stačios kalvos viršaus, kurios viršūnėje stovėjo tokia pilis, apie kokią Džonatanas pasakoja dienoraštyje. Iškart džiūgavau ir bijojau; nes dabar, gerai ar blogai, pabaiga buvo arti.

Pažadinau ponią Miną ir vėl bandžiau hipnotizuoti; bet deja! Nesėkmingai, kol buvo per vėlu. Tada, prieš užeinant didelei tamsai, nes net saulei nusileidus dangus atspindėjo išėjusią saulę ant sniego, ir kurį laiką viskas buvo didelėje prieblandoje, iškinkiau žirgus ir kaip galėjau užuovėjoje pašėriau. Tada uždegiau ugnį; ir prie jos patogiai pasodinau ponią Miną, dabar budrią ir žavesnę nei bet kada, tarp jos apklotų. Paruošiau maistą, bet ji nevalgė, tepasakė, kad nealkana. Nespaudžiau, žinodamas, kad neverta. Bet pats valgiau, nes dabar turiu būti stiprus už visus. Tada, bijodamas to, kas gali būti, nubrėžiau ratą, tokio dydžio, kad jai būtų patogu, aplink vietą, kur sėdėjo ponia Mina; ir per ratą išbarsčiau dalį ostijos, smulkiai ją sutrupinęs, kad viskas būtų gerai apsaugota. Ji visą laiką sėdėjo tyliai, tokia nejudri kaip mirusi; ir vis baltėjo, kol sniegas nebuvo blyškesnis; ir neištarė nė žodžio. Bet kai priėjau, įsikibo į mane, ir galėjau žinoti, kad vargšė siela nuo galvos iki kojų drebėjo, ir tą drebulį buvo skaudu jausti. Netrukus, jai nurimus, tariau:

– Ar neateisite prie ugnies?

Nes norėjau patikrinti, ką ji gali. Ji paklusniai atsistojo, bet žengusi žingsnį sustojo ir stovėjo kaip ištikta.

– Kodėl neinate? – paklausiau.

Ji papurtė galvą ir, grįžusi, atsisėdo į savo vietą. Paskui, žvelgdama į mane atviromis akimis, kaip pažadinta iš miego, paprastai tarė:

– Negaliu!

Ir liko tylėdama. Džiaugiausi, nes žinojau, kad to, ko ji negali, negali niekas iš tų, kurių bijome. Nors jos kūnui gali būti pavojus, siela saugi!

Netrukus žirgai ėmė klykti ir plėšė pavadžius, kol priėjau ir juos nuraminau. Pajutę mano rankas, tyliai sužvengė lyg iš džiaugsmo, laižė man rankas ir kurį laiką buvo tylūs. Daug kartų per naktį prie jų ėjau, kol atėjo šalta valanda, kai visa gamta žemiausiai; ir kaskart mano atėjimas juos nuramindavo. Šaltą valandą ugnis ėmė gesti, ir ketinau išeiti jos papildyti, nes dabar sniegas lėkė gūsiais, o su juo šaltas rūkas. Net tamsoje buvo kažkokia šviesa, kaip visada virš sniego; ir atrodė, kad sniego gūsiai ir rūko kamuoliai įgyja pavidalą moterų su besidriekiančiais drabužiais. Viskas buvo mirtinoje, niūrioje tyloje, tik žirgai žvengė ir gūžėsi, lyg baisėtųsi blogiausiu. Ėmiau bijoti, baisių baimių; bet tada atėjo saugumo jausmas tame rate, kuriame stovėjau. Taip pat ėmiau manyti, kad mano vaizdiniai kyla iš nakties, tamsos ir patirto neramumo ir viso baisaus nerimo. Tarsi prisiminimai apie visą baisią Džonatano patirtį mane kvailintų; nes snaigės ir rūkas ėmė suktis ratu, kol tarsi šešėliškai pamačiau tas moteris, kurios būtų jį pabučiavusios. Ir tada žirgai gūžėsi vis žemiau ir dejavo iš siaubo, kaip žmonės iš skausmo. Net išgąsčio beprotybės jiems nebuvo, kad galėtų ištrūkti. Bijojau dėl savo mielosios ponios Minos, kai šios keistos figūros priartėjo ir sukosi ratu. Pažvelgiau į ją, bet ji sėdėjo rami ir man šypsojosi; kai norėjau žengti prie ugnies jos papildyti, ji sugriebė ir sulaikė mane ir sušnibždėjo, kaip balsas, girdimas sapne, toks tylus jis buvo:

– Ne! Ne! Neik laukan. Čia esi saugus!

Atsisukau į ją ir, žvelgdamas į akis, tariau:

– O jūs? Bijau dėl jūsų!

Į tai ji nusijuokė, žemu ir netikru juoku, ir tarė:

– Bijoti dėl manęs! Kodėl bijoti dėl manęs? Visame pasaulyje nėra saugesnio nuo jų už mane.

Ir kol svarsčiau jos žodžių reikšmę, vėjo gūsis pakėlė liepsną, ir pamačiau raudoną randą ant jos kaktos. Tada, deja! Supratau. Jei nebūčiau supratęs, netrukus būčiau sužinojęs, nes besisukančios rūko ir sniego figūros priartėjo, bet visada likdamos už Šventojo rato. Tada ėmė materializuotis, kol, jei Dievas neatėmė man proto, nes mačiau tai savo akimis, prieš mane buvo tikru kūnu tos pačios trys moterys, kurias Džonatanas matė kambaryje, kai norėjo pabučiuoti jo gerklę. Pažinau siūbuojančius apvalius kūnus, šviesias kietas akis, baltus dantis, skaisčią spalvą, gašlias lūpas. Jos vis šypsojosi vargšei mielai poniai Minai; ir kai jų juokas sklido per nakties tylą, jos susipynė rankas, rodė į ją ir tarė tais tokiais saldžiais, dilginančiais tonais, kurie, kaip sakė Džonatanas, buvo nepakeliamo vandens taurių saldumo:

– Ateik, sese. Ateik pas mus. Ateik! Ateik!

Išsigandęs atsisukau į savo vargšę ponią Miną, ir širdis iš džiaugsmo šoktelėjo kaip liepsna; nes, o! Siaubas jos mielose akyse, pasibjaurėjimas, baisėjimasis papasakojo mano širdžiai istoriją, kuri buvo visa viltis. Ačiū Dievui, ji dar nebuvo viena iš jų. Sugriebiau šalia gulėjusių malkų ir, atkišęs dalį ostijos, ėjau į jas link ugnies. Jos traukėsi nuo manęs ir juokėsi žemu baisiu juoku. Pakursčiau ugnį ir jų nebijojau; nes žinojau, kad esame saugūs savo apsaugose. Jos negalėjo prieiti nei prie manęs, kol taip ginkluotas, nei prie ponios Minos, kol ji rate, kurio negalėjo palikti, kaip ir jos negalėjo įeiti. Žirgai nustojo dejuoti ir gulėjo nejudėdami ant žemės; sniegas švelniai krito ant jų, ir jie baltėjo. Žinojau, kad vargšams gyvuliams daugiau nėra siaubo.

Ir taip likome, kol aušros raudonis ėmė kristi per sniego tamsą. Buvau apleistas ir išsigandęs, pilnas sielvarto ir siaubo; bet kai ta graži saulė ėmė kilti virš horizonto, man vėl atėjo gyvenimas. Pirmai aušrai atėjus baisios figūros ištirpo besisukančiame rūke ir sniege; skaidrios tamsos kamuoliai nuslinko link pilies ir pasimetė.

Instinktyviai, ateinant aušrai, atsisukau į ponią Miną, ketindamas ją hipnotizuoti; bet ji gulėjo giliame ir staigiame miege, iš kurio negalėjau jos pažadinti. Bandžiau hipnotizuoti per miegą, bet ji neatsakė, visai; ir pradėjo švisti. Dar bijau judėti. Uždegiau ugnį ir apžiūrėjau žirgus; jie visi nugaišę. Šiandien čia turiu daug darbo ir laukiu, kol saulė pakils aukštai; nes gali būti vietų, kur turiu eiti, kur ta saulė, nors sniegas ir rūkas ją temdo, man bus saugumas.

Sustiprinsiu save pusryčiais ir tada eisiu prie savo baisaus darbo. Ponia Mina tebemiega; ir, ačiū Dievui! Ji rami miegodama…

Džonatano Harkerio dienoraštis

Lapkričio 4 d., vakaras. Garlaivio nelaimė mums buvo baisus dalykas. Jei ne ji, seniai būtume pavytę valtį; ir dabar mano mieloji Mina būtų laisva. Bijau apie ją galvoti, plynėse prie tos baisios vietos. Gavome žirgų ir sekame pėdsakais. Rašau tai, kol Godalmingas ruošiasi. Turime ginklus. Sganai tesisaugo, jei ketina kovoti. O, kad Morisas ir Sevardas būtų su mumis. Turime tik tikėtis! Jei daugiau nerašysiu, sudie, Mina! Telaimina ir tesaugo tave Dievas.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Lapkričio 5 d. Auštant pamatėme priešais sganų būrį, lekiantį nuo upės su savo ilgu vežimu. Jie apsupo jį būriu ir skubėjo, lyg būtų užpulti. Sninga nestipriai, ore keistas jaudulys. Gal tai mūsų pačių jausmai, bet prislėgtumas keistas. Toli girdžiu vilkų kauksmą; sniegas gena juos nuo kalnų, ir mums visiems iš visų pusių pavojai. Žirgai beveik paruošti, ir netrukus išjojame. Jojame į kažkieno mirtį. Tik Dievas žino, kieno, kur, kas, kada ar kaip tai bus…

Daktaro Van Helsingo pažyma

Lapkričio 5 d., popietė. Bent jau esu sveikas. Ačiū Dievui bent už šią malonę, nors tai įrodyti buvo baisu. Palikęs ponią Miną miegančią Šventajame rate, patraukiau į pilį. Kalvio kūjis, kurį paėmiau į karietą Vereštyje, pravertė; nors visos durys buvo atviros, išlaužiau jas iš surūdijusių vyrių, kad koks piktas ketinimas ar atsitiktinumas jų neuždarytų ir įėjęs negalėčiau išeiti. Čia man pravertė karti Džonatano patirtis. Iš jo dienoraščio prisimindamas radau kelią į senąją koplyčią, nes žinojau, kad čia mano darbas. Oras buvo slogus; atrodė, kad yra kažkokių sieros garų, nuo kurių kartais svaigo galva. Arba ausyse ūžė, arba toli girdėjau vilkų kauksmą. Tada pagalvojau apie savo mieląją ponią Miną ir atsidūriau baisioje padėtyje. Dilema laikė mane tarp savo ragų.

Jos nedrįsau vesti į šią vietą, o palikau saugią nuo vampyro tame Šventajame rate; bet net ten bus vilkas! Nusprendžiau, kad mano darbas čia, o dėl vilkų turime nusileisti, jei tai Dievo valia. Bet kuriuo atveju tai tik mirtis ir laisvė anapus. Taip pasirinkau už ją. Jei būtų tik dėl manęs, pasirinkimas būtų lengvas, vilko gerklėje geriau ilsėtis nei vampyro kape! Tad pasirinkau tęsti darbą.

Žinojau, kad reikia rasti bent tris kapus, kapus, kurie gyvenami; tad ieškau ir ieškau ir randu vieną. Ji gulėjo vampyro miegu, tokia pilna gyvybės ir geidulingo grožio, kad drebu, lyg būčiau atėjęs žudyti. Ak, neabejoju, kad senais laikais, kai buvo tokių dalykų, ne vienas žmogus, ėmęsis tokios užduoties kaip manoji, galiausiai rado, kad širdis jam pasiduoda, o paskui nervai. Tad jis delsia, delsia ir delsia, kol pats ištvirkusios Nemirusios grožis ir žavesys jį užhipnotizuoja; ir jis lieka ir lieka, kol ateina saulėlydis, ir vampyro miegas baigiasi. Tada gražios moters gražios akys atsiveria ir žvelgia meile, ir geidulinga burna atsiveria bučiniui, o žmogus silpnas. Ir lieka dar viena auka vampyrų būryje; dar vienas papildyti niūrias ir šiurpias Nemirusiųjų gretas!..

Tikrai yra kažkoks žavesys, kai mane jaudina vien tokios būtybės buvimas, net gulinčios kape, amžiaus nugraužtame ir sunkiame nuo šimtmečių dulkių, nors yra tas baisus kvapas, kokį turėjo grafo guoliai. Taip, buvau sujaudintas, aš, Van Helsingas, su visu savo tikslu ir neapykantos motyvu, sujaudintas iki noro delsti, kuris, regis, paralyžiavo gebėjimus ir užkimšo pačią sielą. Gal natūralaus miego poreikis ir keistas oro slogumas ėmė mane įveikti. Tikrai slydau į miegą, atvirų akių miegą to, kuris pasiduoda saldžiam žavesiui, kai per sniego nutildytą orą atsklido ilgas, žemas aimanavimas, toks pilnas sielvarto ir gailesčio, kad pažadino mane kaip trimito garsas. Nes girdėjau savo mieląją ponią Miną.

Tada vėl susiėmiau prie baisios užduoties ir, atlauždamas kapų viršus, radau kitą seserį, kitą tamsiąją. Neišdrįsau stabtelėti žiūrėti į ją kaip į jos seserį, kad vėl nepradėčiau būti užkerėtas; bet ieškau toliau, kol netrukus randu aukštame dideliame kape, lyg padarytame labai mylimai, kitą šviesiąją seserį, kurią, kaip Džonatanas, mačiau susirenkant iš rūko atomų. Ji buvo tokia graži žiūrėti, taip spinduliuojančiai graži, taip nuostabiai geidulinga, kad pats vyro instinktas manyje, kuris šaukia kai kuriuos mano lyties mylėti ir saugoti vieną jos lyties, svaigino galvą nauju jausmu. Bet ačiū Dievui, tas sielos aimanavimas mano mieliosios ponios Minos nebuvo išnykęs iš ausų; ir kol kerai nespėjo toliau manęs veikti, susiėmiau savo laukiniam darbui. Tuo metu buvau apieškojęs visus kapus koplyčioje, kiek galėjau pasakyti; o kadangi naktį aplink mus buvo tik trys šios Nemirusios šmėklos, nusprendžiau, kad daugiau veikliųjų Nemirusiųjų nėra. Buvo vienas didelis kapas, lordiškesnis už visus kitus; didžiulis ir kilniai proporcingas. Ant jo buvo tik vienas žodis:

DRAKULA

Tai tad buvo Nemirusieji namai Karaliaus Vampyro, kuriam tiek daug priklausė. Jo tuštuma iškalbingai patvirtino tai, ką žinojau. Prieš pradėdamas grąžinti šias moteris į mirusias jų pačių savastis savo baisiu darbu, padėjau į Drakulos kapą dalį ostijos ir taip amžiams išvijau iš jo Nemirusįjį.

Tada prasidėjo mano baisi užduotis, ir jos bijojau. Jei būtų viena, būtų palyginti lengva. Bet trys! Pradėti dar du kartus, perėjus siaubo darbą; nes jei tai buvo baisu su miela panele Liuse, ko nebus su šiomis svetimomis, išgyvenusiomis šimtmečius ir sustiprėjusiomis nuo metų bėgimo; kurios, jei galėtų, kovotų už savo bjaurius gyvenimus…

O, mano drauge Džonai, bet tai buvo mėsininko darbas; jei manęs nebūtų stiprinusios mintys apie kitus mirusiuosius ir gyvuosius, virš kurių kabo tokia baimės uždanga, nebūčiau galėjęs tęsti. Drebu ir drebu iki šiol, nors kol viskas baigėsi, ačiū Dievui, nervai laikėsi. Jei nebūčiau matęs ramybės pirmoje vietoje ir džiaugsmo, kuris ją apėmė prieš pat galutinį išnykimą, supratus, kad siela laimėta, nebūčiau galėjęs toliau tęsti savo skerdynių. Nebūčiau ištvėręs baisaus klyksmo, kai kuolas smigo; besiraitančio kūno blaškymosi ir kruvinų putų ant lūpų. Būčiau iš siaubo pabėgęs ir palikęs darbą nebaigtą. Bet tai baigta! O vargšės sielos, dabar galiu jų gailėtis ir verkti, galvodamas apie jas, ramias kiekviena savo pilname mirties miege trumpai akimirkai prieš išnykstant. Nes, drauge Džonai, vos mano peilis nukirsdavo kiekvienos galvą, visas kūnas ėmė tirpti ir byrėti į gimtąsias dulkes, lyg mirtis, kuri turėjo ateiti prieš šimtmečius, pagaliau pasireiškė ir iškart garsiai pasakė: „Štai aš!“

Prieš palikdamas pilį taip sutvarkiau jos įėjimus, kad grafas niekada daugiau negalės įeiti ten Nemirusysis.

Kai įžengiau į ratą, kuriame miegojo ponia Mina, ji pabudo ir, pamačiusi mane, skausmingai sušuko, kad per daug iškentėjau.

– Eime! – tarė ji. – Eime iš šios baisios vietos! Eime pasitikti mano vyro, kuris, žinau, ateina pas mus.

Ji atrodė liesa, išblyškusi ir silpna; bet akys buvo tyros ir degė įkarščiu. Džiaugiausi matydamas jos išblyškimą ir ligą, nes protas buvo pilnas šviežio to raudono vampyro miego siaubo.

Taip su pasitikėjimu ir viltimi, bet pilni baimės, einame į rytus pasitikti mūsų draugų ir jo, apie kuriuos ponia Mina man sako žinanti, kad ateina mūsų pasitikti.

Minos Harker dienoraštis

Lapkričio 6 d. Buvo vėlyva popietė, kai mudu su profesoriumi patraukėme į rytus, iš kur, žinojau, ateina Džonatanas. Ėjome negreitai, nors kelias stačiai leidosi žemyn, nes turėjome nešti sunkius apklotus ir apsiaustus; neišdrįsome rizikuoti likti be šilumos šaltyje ir sniege. Turėjome pasiimti ir dalį maisto, nes buvome visiškoje dykumoje, ir, kiek galėjome matyti per sniegą, nebuvo net gyvenamo ženklo. Nuėjusi apie mylią, pavargau nuo sunkaus ėjimo ir atsisėdau pailsėti. Tada pažvelgėme atgal ir pamatėme, kur aiški Drakulos pilies linija kerta dangų; nes buvome taip giliai po kalva, ant kurios ji stovi, kad Karpatų kalnų perspektyvos kampas buvo gerokai žemiau jos. Matėme ją visu didingumu, stūksančią tūkstančio pėdų aukštyje ant stataus uolos viršaus, ir, regis, su didžiuliu tarpu tarp jos ir gretimo kalno šlaito iš visų pusių. Vietoje buvo kažkas laukinio ir nejauku. Girdėjome tolimą vilkų kauksmą. Jie buvo toli, bet garsas, net slopinamas krintančio sniego, buvo pilnas siaubo. Iš to, kaip daktaras Van Helsingas dairėsi, supratau, kad jis stengiasi rasti kokį strateginį tašką, kur būtume mažiau atviri puolimui. Šiurkštus kelias tebėjo žemyn; galėjome jį atsekti per sniego pusnis.

Netrukus profesorius man mostelėjo, tad atsistojau ir prisijungiau. Jis rado nuostabią vietą, kažkokią natūralią įdubą uoloje, su įėjimu kaip durys tarp dviejų riedulių. Paėmė mane už rankos ir įvedė.

– Žiūrėkite! – tarė jis. – Čia būsite užuovėjoje; o jei ateis vilkai, galiu sutikti juos po vieną.

Jis atnešė kailius, padarė man jaukų lizdą, išėmė maisto ir primygtinai siūlė. Bet negalėjau valgyti; net bandyti man buvo atgrasu, ir kad ir kaip norėjau jam įtikti, negalėjau prisiversti. Jis atrodė labai liūdnas, bet nepriekaištavo. Išėmęs iš dėklo žiūronus, atsistojo ant uolos viršaus ir ėmė tyrinėti horizontą. Staiga sušuko:

– Žiūrėkite! Ponia Mina, žiūrėkite! Žiūrėkite!

Pašokau ir atsistojau šalia jo ant uolos; jis padavė man žiūronus ir parodė. Dabar snigo stipriau, ir sniegas įnirtingai sukosi, nes kilo stiprus vėjas. Tačiau buvo laikų, kai tarp sniego gūsių būdavo pertraukos, ir galėjau matyti toli aplink. Iš mūsų aukštumos buvo galima matyti labai toli; ir toli, už baltos sniego dykumos, mačiau upę, gulinčią kaip juodas kaspinas kilpomis ir vingiais. Tiesiai priešais mus ir netoli, tiesą sakant, taip arti, kad stebėjausi, jog nepastebėjome anksčiau, skubėjo raitelių būrys. Jų viduryje buvo vežimas, ilgas vežimas, kuris mėtėsi iš šono į šoną kaip šuns uodega su kiekvienu šiurkščiu kelio nelygumu. Sniego fone iš vyrų drabužių mačiau, kad tai valstiečiai ar kažkokie čigonai.

Ant vežimo buvo didelė kvadratinė dėžė. Širdis šoktelėjo ją pamačius, nes jaučiau, kad artėja pabaiga. Dabar artėjo vakaras, ir gerai žinojau, kad saulėlydžio metu Dalykas, iki tol ten įkalintas, gaus naują laisvę ir bet kuriuo iš daugelio pavidalų galės išvengti persekiojimo. Išsigandusi atsisukau į profesorių; bet, mano sumišimui, jo nebuvo. Po akimirkos pamačiau jį apačioje. Aplink uolą jis nubrėžė ratą, tokį, kokiame radome prieglobstį praėjusią naktį. Baigęs vėl atsistojo šalia manęs:

– Bent jau čia būsite saugi nuo jo!

Jis paėmė iš manęs žiūronus ir per kitą sniego pertrauką apžvelgė visą erdvę apačioje.

– Žiūrėkite, – tarė jis, – jie ateina greitai; plaka žirgus ir šuoliuoja kiek gali.

Jis stabtelėjo ir tęsė tuščiaviduriu balsu:

– Jie lenktyniauja su saulėlydžiu. Galime būti per vėlu. Tebūna Dievo valia!

Užgriuvo dar vienas akinantis sniego gūsis, ir visas kraštovaizdis išnyko. Tačiau jis greit praėjo, ir vėl jo žiūronai buvo nukreipti į lygumą. Tada staiga sušuko:

– Žiūrėkite! Žiūrėkite! Žiūrėkite! Du raiteliai greitai seka, kylantys iš pietų. Turbūt Kvinsis ir Džonas. Paimkite žiūronus. Pažiūrėkite, kol sniegas viską nenušlavė!

Paėmiau ir pažiūrėjau. Tie du vyrai galėjo būti daktaras Sevardas ir ponas Morisas. Bet kuriuo atveju žinojau, kad nė vienas iš jų nėra Džonatanas. Kartu žinojau, kad Džonatanas netoli; apsižvalgiusi pamačiau šiaurinėje artėjančio būrio pusėje dar du vyrus, jojančius sprandą laužančiu greičiu. Vienas, žinojau, buvo Džonatanas, o kitą, žinoma, palaikiau lordu Godalmingu. Jie irgi vijosi būrį su vežimu. Kai pasakiau profesoriui, jis džiugiai sušuko kaip mokinukas ir, atidžiai žiūrėjęs, kol sniegas padarė matymą neįmanomą, padėjo savo vinčesterį, paruoštą naudoti, prie riedulio mūsų prieglaudos angoje.

– Visi suartėja, – tarė jis. – Kai ateis laikas, čigonus turėsime iš visų pusių.

Išsitraukiau revolverį, paruošusi po ranka, nes mums kalbant vilkų kauksmas tapo garsesnis ir artimesnis. Kai sniego audra akimirką atlėgo, vėl pažvelgėme. Keista buvo matyti taip didelėmis snaigėmis krintantį sniegą prie mūsų, o toliau saulę, šviečiančią vis ryškiau, leidžiantis prie tolimų kalnų viršūnių. Braukdama žiūronais aplink, mačiau šen bei ten taškus, judančius po vieną, po du, po tris ir didesniais būriais: vilkai rinkosi prie savo grobio.

Kiekviena akimirka atrodė amžius, kol laukėme. Vėjas dabar pūtė įnirtingais gūsiais, ir sniegas įniršusiai lėkė į mus besisukančiais sūkuriais. Kartais nematėme nė per rankos ilgį; bet kartais, tuščiai skambančiam vėjui lekiant pro mus, jis, regis, išvalydavo oro erdvę aplink, ir galėjome matyti toli. Pastaruoju metu taip pripratome stebėti saulėtekį ir saulėlydį, kad gana tiksliai žinojome, kada jie bus; ir žinojome, kad netrukus saulė nusileis. Sunku buvo patikėti, kad pagal laikrodžius mažiau nei valandą laukėme tame uolėtame prieglobstyje, kol įvairūs būriai ėmė suartėti arti mūsų. Vėjas dabar pūtė įnirtingesniais ir kartesniais gūsiais ir pastoviau iš šiaurės. Regis, jis nuvijo nuo mūsų sniego debesis, nes snigo tik retkarčiais. Aiškiai galėjome atskirti kiekvieno būrio žmones, persekiojamus ir persekiotojus. Keista, bet persekiojamieji, regis, nesuprato arba bent nesirūpino, kad juos persekioja; tačiau, regis, skubėjo dvigubu greičiu, saulei vis žemiau krintant ant kalnų viršūnių.

Jie artėjo vis labiau. Mudu su profesoriumi prigludome už uolos ir laikėme ginklus paruoštus; mačiau, kad jis pasiryžęs jų nepraleisti. Niekas nežinojo apie mūsų buvimą.

Staiga du balsai sušuko:

– Stok!

Vienas buvo mano Džonatano, pakeltas aukštu aistros tonu; kitas pono Moriso, stiprus ryžtingas tylaus įsakymo tonas. Čigonai galėjo nemokėti kalbos, bet tonas buvo neabejotinas, kad ir kokia kalba būtų žodžiai. Instinktyviai jie sulaikė žirgus, ir tą akimirką iš vienos pusės atšuoliavo lordas Godalmingas ir Džonatanas, iš kitos daktaras Sevardas ir ponas Morisas. Čigonų vadas, puikios išvaizdos vyras, sėdintis ant žirgo kaip kentauras, mostelėjo jiems atgal ir įnirtingu balsu liepė savo draugams tęsti. Jie plakė žirgus, kurie šoko į priekį; bet keturi vyrai pakėlė vinčesterius ir neabejotinai liepė sustoti. Tą pačią akimirką mudu su daktaru Van Helsingu atsistojome už uolos ir nukreipėme į juos ginklus. Pamatę, kad apsupti, vyrai patraukė vadeles ir sustojo. Vadas atsisuko į juos ir tarė žodį, nuo kurio kiekvienas čigonų būrio vyras išsitraukė turimą ginklą, peilį ar pistoletą, ir pasiruošė pulti. Akimirksniu viskas turėjo išsispręsti.

Vadas greitu vadelių judesiu išmetė žirgą į priekį ir, parodęs pirma į saulę, dabar arti kalvų viršūnių, o paskui į pilį, kažką pasakė, ko nesupratau. Atsakydami visi keturi mūsų būrio vyrai nušoko nuo žirgų ir puolė prie vežimo. Būčiau jutusi baisią baimę, matydama Džonataną tokiame pavojuje, bet turbūt ir mane, kaip ir kitus, apėmė mūšio įkarštis; nejaučiau baimės, tik laukinį, plūstantį norą ką nors daryti. Pamatęs greitą mūsų būrių judesį, čigonų vadas davė įsakymą; jo vyrai tuoj susibūrė aplink vežimą kažkokia nedrausminga pastanga, kiekvienas stumdydamas kitą, nekantraudamas vykdyti įsakymą.

To viduryje mačiau, kad Džonatanas vienoje vyrų rato pusėje, o Kvinsis kitoje skverbiasi prie vežimo; buvo aišku, kad jie pasiryžę baigti užduotį, kol nenusileido saulė. Regis, niekas negalėjo jų sustabdyti ar net sutrukdyti. Nei nukreipti ginklai, nei žybčiojantys čigonų peiliai priekyje, nei vilkų kauksmas užpakalyje, regis, net neatkreipė jų dėmesio. Džonatano įkarštis ir akivaizdus tikslo vienumas, regis, išgąsdino esančius priešais; instinktyviai jie pasitraukė į šalis ir leido jam praeiti. Akimirksniu jis užšoko ant vežimo ir su neįtikima jėga pakėlė didelę dėžę ir nubloškė per ratą ant žemės. Tuo metu ponas Morisas turėjo panaudoti jėgą, kad prasiskverbtų pro savo sganų rato pusę. Visą laiką, kol sulaikiusi kvapą stebėjau Džonataną, akies kampučiu mačiau, kaip jis beviltiškai skverbiasi pirmyn, mačiau žybčiojančius čigonų peilius, kai jis prasiskverbė pro juos, ir jie jį kirto. Jis atrėmė savo dideliu bovio peiliu, ir iš pradžių maniau, kad ir jis saugiai praėjo; bet kai jis pašoko prie Džonatano, kuris jau buvo nušokęs nuo vežimo, pamačiau, kad kaire ranka jis spaudžiasi šoną ir kad kraujas trykšta pro pirštus. Tačiau nepaisant to jis nedelsė, nes Džonatanui su beviltiška energija puolant vieną dėžės galą, bandant atplėšti dangtį dideliu kukri peiliu, jis pašėlusiai puolė kitą savo bovio peiliu. Nuo abiejų vyrų pastangų dangtis ėmė pasiduoti; vinys išlindo su greitu cypimu, ir dėžės viršus atsivertė.

Tuo metu čigonai, matydami, kad juos taiko vinčesteriai ir kad jie lordo Godalmingo ir daktaro Sevardo valioje, pasidavė ir nesipriešino. Saulė jau beveik leidosi ant kalnų viršūnių, ir viso būrio šešėliai ilgai krito ant sniego. Pamačiau grafą, gulintį dėžėje ant žemės, kurios dalį šiurkštus kritimas nuo vežimo išbarstė ant jo. Jis buvo mirtinai išblyškęs, kaip vaško statula, o raudonos akys dūrė tuo baisiu kerštingu žvilgsniu, kurį per gerai pažinojau.

Man žiūrint, akys pamatė besileidžiančią saulę, ir neapykantos žvilgsnis jose virto triumfu.

Bet tą pačią akimirką nušvito ir kirto didelis Džonatano peilis. Suklikau pamačiusi, kaip jis perkerta gerklę; o tą pačią akimirką pono Moriso bovio peilis smigo į širdį.

Tai buvo kaip stebuklas; bet prieš pat mūsų akis ir beveik per vieną įkvėpimą visas kūnas subyrėjo į dulkes ir dingo iš akių.

Kol gyvensiu, džiaugsiuosi, kad net tą galutinio išnykimo akimirką veide buvo ramybės išraiška, kokios niekada nebūčiau įsivaizdavusi galint ten būti.

Drakulos pilis dabar stūksojo raudoname danguje, ir kiekvienas jos sulaužytų dantytų mūrų akmuo ryškėjo besileidžiančios saulės šviesoje.

Čigonai, laikydami mus kažkaip nepaprasto mirusiojo dingimo priežastimi, be žodžio apsisuko ir nujojo, lyg bėgtų gelbėdami gyvybę. Tie, kurie buvo be žirgų, užšoko ant vežimo ir šaukė raiteliams jų nepalikti. Vilkai, pasitraukę į saugų atstumą, nusekė jiems įkandin, palikdami mus vienus.

Ponas Morisas, susmukęs ant žemės, rėmėsi alkūne, spausdamas ranką prie šono; kraujas tebesiveržė pro pirštus. Nulėkiau prie jo, nes Šventas ratas dabar manęs nesulaikė; taip pat du gydytojai. Džonatanas atsiklaupė už jo, ir sužeistasis atlošė galvą jam ant peties. Atsidusęs, silpna pastanga, paėmė mano ranką ta savo ranka, kuri buvo nesutepta. Turbūt matė mano širdies kančią veide, nes man nusišypsojo ir tarė:

– Esu per daug laimingas, kad galėjau būti naudingas! O, Dieve! – staiga sušuko jis, su vargu atsisėsdamas ir rodydamas į mane. – Dėl to verta buvo mirti! Žiūrėkit! Žiūrėkit!

Saulė dabar buvo tiesiai ant kalno viršūnės, ir raudoni blyksniai krito man ant veido, tad jis maudėsi rausvoje šviesoje. Vienu impulsu vyrai puolė ant kelių, ir visų lūpose suskambėjo gilus ir nuoširdus „Amen“, jų akims sekant jo rodantį pirštą. Mirštantis tarė:

– Dabar ačiū Dievui, kad viskas nebuvo veltui! Žiūrėkit! Sniegas ne švaresnis už jos kaktą! Prakeiksmas praėjo!

Ir, mūsų karčiam sielvartui, su šypsena ir tyloje, jis mirė, drąsus džentelmenas.

PASTABA

Prieš septynerius metus visi perėjome per liepsnas; ir manome, kad kai kurių iš mūsų laimė nuo to laiko gerai verta iškentėto skausmo. Minai ir man papildomas džiaugsmas, kad mūsų sūnaus gimtadienis yra ta pati diena, kurią mirė Kvinsis Morisas. Žinau, kad jo motina slapta tiki, jog dalis mūsų drąsaus draugo dvasios perėjo į jį. Jo vardų ryšulys sieja visą mūsų mažą vyrų būrį; bet vadiname jį Kvinsiu.

Šių metų vasarą nukeliavome į Transilvaniją ir apėjome senas vietas, kurios mums buvo ir yra tokios pilnos ryškių ir baisių prisiminimų. Beveik neįmanoma buvo patikėti, kad dalykai, kuriuos matėme savo akimis ir girdėjome savo ausimis, buvo gyva tiesa. Visi buvusio pėdsakai buvo ištrinti. Pilis stovėjo kaip anksčiau, iškilusi aukštai virš apleistos dykumos.

Grįžę namo kalbėjome apie senus laikus, į kuriuos visi galėjome žvelgti be nevilties, nes ir Godalmingas, ir Sevardas laimingai vedę. Išėmiau popierius iš seifo, kur jie buvo nuo mūsų grįžimo taip seniai. Mus nustebino faktas, kad visoje medžiagos masėje, iš kurios sudarytas įrašas, vargu ar yra vienas autentiškas dokumentas; tik mašinraščio masė, išskyrus vėlesnes Minos, Sevardo ir mano užrašų knygeles ir Van Helsingo pažymą. Vargu ar galėtume prašyti ką nors, net jei norėtume, priimti tai kaip tokios laukinės istorijos įrodymus. Van Helsingas visa tai apibendrino, sakydamas, laikydamas mūsų sūnų ant kelių:

– Mums nereikia įrodymų; neprašome nieko mumis tikėti! Šis berniukas kada nors sužinos, kokia drąsi ir narsi moteris yra jo motina. Jau dabar jis žino jos saldumą ir meilų rūpestį; vėliau supras, kaip kai kurie vyrai ją taip mylėjo, kad dėl jos daug išdrįso.

DŽONATANAS HARKERIS

PABAIGA