Retas modelis

Šauktukas iš susižavėjimo

Jei nesi turtingas, nėra jokios naudos būti žavingu vaikinu. Romantika yra turtuolių privilegija, o ne bedarbių profesija. Vargšai turi būti praktiški ir proziški. Geriau turėti pastovias pajamas, negu žavėti. Tokios yra didžiosios šių laikų tiesos, kurių Hju Erskinas taip ir nesuvokė. Vargšas Hju! Protu, reikia pripažinti, jis nelabai galėjo pasigirti. Per visą gyvenimą nepasakė nė vieno nei sąmojingo, nei bent pikto žodžio. Užtat buvo nuostabiai gražus: rudi garbanoti plaukai, raiškus profilis, pilkos akys. Vyrams jis patiko ne mažiau nei moterims ir turėjo visus gabumus, išskyrus gabumą uždirbti pinigus. Tėvas jam paliko kavalerijos kardą ir penkiolikos tomų „Pirėnų pusiasalio karo istoriją“. Kardą Hju pakabino virš veidrodžio, istoriją padėjo į lentyną tarp „Ruff's Guide“ ir „Bailey's Magazine“, o gyveno iš dviejų šimtų svarų per metus, kuriuos jam skyrė sena teta. Bandė jis visko. Pusę metų sukiojosi biržoje, bet ką drugeliui veikti tarp bulių ir lokių? Kiek ilgiau buvo arbatos pirklys, bet greitai jam įgriso pekojus ir sušongas. Tada pamėgino pardavinėti sausą cheresą. Iš to nieko neišėjo: cheresas buvo kiek per sausas. Galiausiai jis tapo niekuo – žaviu, nieko nesugebančiu jaunuoliu su tobulu profiliu ir be jokios profesijos.

Lyg to būtų maža, jis buvo įsimylėjęs. Mylimoji vadinosi Lora Merton ir buvo išėjusio į atsargą pulkininko duktė; pulkininkas Indijoje prarado kantrybę ir virškinimą ir nė vieno iš jų daugiau nebeatgavo. Lora dievino Hju, o jis buvo pasirengęs bučiuoti jos batraiščius. Jie buvo gražiausia pora Londone, ir abu kartu neturėjo nė skatiko. Pulkininkas Hju labai mėgo, bet apie jokias sužadėtuves nenorėjo nė girdėti.

– Ateik pas mane, mano vaikine, kai turėsi dešimt tūkstančių svarų nuosavų pinigų, tada ir pažiūrėsim, – sakydavo jis; tomis dienomis Hju vaikščiojo labai nuliūdęs ir paguodos turėdavo eiti pas Lorą.

Vieną rytą, eidamas į Holland Parką, kur gyveno Mertonai, jis užsuko pas gerą draugą Alaną Trevorą. Trevoras buvo tapytojas. Tiesą sakant, šiais laikais mažai kas to išvengia. Bet jis buvo dar ir menininkas, o menininkų esama kur kas mažiau. Būdo jis buvo keisto ir šiurkštoko, veidas strazdanotas, barzda raudona ir pasišiaušusi. Tačiau paėmęs į rankas teptuką jis tapdavo tikru meistru, ir jo paveikslus graibstyte graibstė. Iš pradžių Hju jį patraukė, reikia pripažinti, vien savo žavesiu. „Tapytojui verta pažinti tik tuos, kurie yra bête ir gražūs, – sakydavo jis, – tuos, į kuriuos žiūrėti – meninis malonumas, o su kuriais kalbėtis – protinis poilsis. Pasaulį valdo vyrai dabitos ir moterys mielutės, bent jau turėtų valdyti.“ Vis dėlto geriau pažinęs Hju jis pamėgo jį ne mažiau ir už žvalią, linksmą nuotaiką, už dosnią, nutrūktgalvišką prigimtį, ir atvėrė jam savo dirbtuvės duris visam laikui.

Įėjęs Hju rado Trevorą baigiantį nuostabų natūralaus dydžio elgetos paveikslą. Pats elgeta stovėjo ant paaukštinimo dirbtuvės kampe. Tai buvo sudžiūvęs senukas raukšlėto pergamento veidu ir be galo graudžia išraiška. Ant pečių užmestas šiurkštus rudas apsiaustas, visas kiauras ir suplyšęs; stori batai sulopyti ir perlopyti; viena ranka jis rėmėsi į grubią lazdą, o kita tiesė apdaužytą skrybėlę išmaldai.

– Koks nuostabus modelis! – sušnibždėjo Hju, spausdamas draugui ranką.

– Nuostabus modelis? – visa gerkle užriko Trevoras. – Dar ir kaip! Tokių elgetų kasdien nesutiksi. Trouvaille, mon cher, gyvas Velaskesas! Dievulėliau, kokį ofortą iš jo būtų padaręs Rembrantas!

– Vargšas senis! – tarė Hju. – Koks jis nelaimingas! Bet jums, tapytojams, jo veidas, matyt, ir yra jo turtas?

– Žinoma, – atsakė Trevoras. – Juk nenorėtum, kad elgeta atrodytų laimingas?

– Kiek modelis gauna už pozavimą? – paklausė Hju, patogiai įsitaisydamas ant sofos.

– Šilingą per valandą.

– O kiek tu gausi už paveikslą, Alanai?

– O, už šitą gausiu du tūkstančius!

– Svarų?

– Gvinėjų. Tapytojams, poetams ir gydytojams visada moka gvinėjomis.

– Na, manau, modeliui priklausytų procentai, – juokdamasis sušuko Hju. – Jie dirba ne mažiau už tave.

– Nesąmonė, nesąmonė! Pagalvok, kiek vargo vien tepti dažus, o dar visą dieną stovėti prie molberto! Tau lengva kalbėti, Hju, bet patikėk, būna akimirkų, kai Menas beveik pasiekia fizinio darbo orumą. Tik neplepėk, turiu daug darbo. Surūkyk cigaretę ir patylėk.

Po kurio laiko įėjo tarnas ir pranešė Trevorui, kad su juo nori kalbėti rėmų meistras.

– Nepabėk, Hju, – tarė šis išeidamas. – Tuoj grįšiu.

Senasis elgeta pasinaudojo Trevoro nebuvimu ir akimirkai prisėdo pailsėti ant medinio suolo už savęs. Atrodė toks vienišas ir apgailėtinas, kad Hju negalėjo jo nepagailėti ir ėmė čiupinėti kišenes, žiūrėdamas, kiek turi pinigų. Rado tik soverenų ir kelias varines monetas. „Vargšas senukas, – pagalvojo jis, – jam pinigų reikia labiau negu man, bet tai reiškia dvi savaites be samdomų ekipažų“; ir jis perėjo per dirbtuvę ir įspraudė soverenų elgetai į ranką.

Senis krūptelėjo, ir per jo sudžiūvusias lūpas perbėgo vos pastebima šypsena.

– Ačiū, pone, – tarė jis. – Ačiū.

Tada grįžo Trevoras, ir Hju, truputį raudonuodamas dėl to, ką padarė, atsisveikino. Dieną praleido su Lora, gavo žavingą pylą už išlaidumą, o namo turėjo eiti pėsčias.

Tą vakarą apie vienuoliktą jis užsuko į Paletės klubą ir rūkomajame rado Trevorą, vieną sėdintį ir geriantį reino vyną su selteriu.

– Na, Alanai, ar laimingai užbaigei paveikslą? – paklausė jis, užsidegdamas cigaretę.

– Užbaigtas ir įrėmintas, mano vaikine! – atsakė Trevoras. – O beje, tu kai ką užkariavai. Tas senas modelis, kurį matei, tau visiškai atsidavęs. Teko jam viską apie tave papasakoti: kas esi, kur gyveni, kokios tavo pajamos, kokios viltys…

– Mielas Alanai, – sušuko Hju, – tikriausiai grįžęs rasiu jį prie durų manęs belaukiantį. Bet tu, žinoma, tik juokauji. Vargšas senas nelaimėlis! Norėčiau ką nors dėl jo padaryti. Baisu, kad žmogus gali būti toks vargingas. Namie turiu krūvas senų drabužių – kaip manai, gal jam kurie pravertų? Juk jo skarmalai byrėjo į gabalus.

– Bet juose jis atrodo puikiai, – tarė Trevoras. – Su surdutu jo nė už ką netapyčiau. Tai, ką tu vadini skarmalais, aš vadinu romantika. Kas tau atrodo skurdas, man yra vaizdingumas. Vis dėlto tavo pasiūlymą jam perduosiu.

– Alanai, – rimtai tarė Hju, – jūs, tapytojai, esat beširdžiai.

– Menininko širdis yra jo galva, – atsakė Trevoras. – Be to, mūsų darbas – perteikti pasaulį tokį, kokį matome, o ne taisyti tokį, kokį pažįstame. À chacun son métier. O dabar pasakok, kaip Lora. Senam modeliui ji buvo labai įdomi.

– Nejaugi kalbėjai jam apie ją? – paklausė Hju.

– Žinoma, kalbėjau. Jis viską žino apie nepermaldaujamą pulkininką, apie gražiąją Lorą ir apie 10 000 svarų.

– Tu tam senam elgetai išpasakojai visus mano asmeninius reikalus? – sušuko Hju, visas raudonas ir piktas.

– Mielas vaikine, – šypsodamasis tarė Trevoras, – tas senas elgeta, kaip tu jį vadini, yra vienas turtingiausių žmonių Europoje. Rytoj galėtų nupirkti visą Londoną ir sąskaitos neištuštintų. Turi namą kiekvienoje sostinėje, valgo iš auksinių lėkščių ir, kai panori, gali sutrukdyti Rusijai pradėti karą.

– Ką, po galais, nori pasakyti? – šūktelėjo Hju.

– Tai, ką sakau, – tarė Trevoras. – Senis, kurį šiandien matei dirbtuvėje, yra baronas Hausbergas. Jis geras mano draugas, perka visus mano paveikslus ir panašiai, o prieš mėnesį užsakė nutapyti jį elgetos pavidalu. Que voulez-vous? La fantaisie d'un millionnaire! Ir turiu pasakyti, kad savo skarmalais jis atrodė didingai, o gal reikėtų sakyti, mano skarmalais: tai senas drabužis, kurį įsigijau Ispanijoje.

– Baronas Hausbergas! – sušuko Hju. – Dieve mano! Aš jam daviau soverenų! – ir jis susmuko į krėslą, gyvas siaubo paveikslas.

– Davei jam soverenų! – užriko Trevoras ir pratrūko kvatoti. – Mielas vaikine, daugiau jo nebepamatysi. Son affaire c'est l'argent des autres.

– Manau, galėjai man pasakyti, Alanai, – paniuręs tarė Hju, – o ne leisti taip apsikvailinti.

– Na, pirmiausia, Hju, – tarė Trevoras, – man net į galvą neatėjo, kad tu šitaip beatodairiškai dalini išmaldą. Suprasčiau, jei būtum pabučiavęs gražų modelį, bet duoti soverenų bjauriam – ne, po perkūnais! Be to, šiandien aš iš tikrųjų niekam nebuvau namie, o kai tu įėjai, nežinojau, ar Hausbergas norės, kad būtų minima jo pavardė. Pats supranti, jis nebuvo apsirengęs kaip priėmimui.

– Už kokį mulkį jis mane turbūt laiko! – tarė Hju.

– Visai ne. Tau išėjus jis buvo puikiausios nuotaikos: vis kikeno sau po nosimi ir trynė senas raukšlėtas rankas. Nesupratau, kodėl jam taip rūpi viską apie tave sužinoti, bet dabar man viskas aišku. Jis investuos tavo soverenų, Hju, kas pusmetį mokės tau palūkanas, o po pietų turės puikią istoriją svečiams.

– Nelaimėlis aš, ir tiek, – suniurzgėjo Hju. – Geriausia, ką galiu padaryti, tai eiti miegoti. Ir, mielas Alanai, niekam nepasakok. Neišdrįsčiau nė nosies parodyti Haid Parko alėjoje.

– Nesąmonė! Tai daro didžiausią garbę tavo filantropinei dvasiai, Hju. Ir nebėk. Surūkyk dar vieną cigaretę, galėsi kalbėti apie Lorą, kiek tik nori.

Tačiau Hju neliko: nuėjo namo labai nelaimingas, o Alanas Trevoras liko kvatoti.

Kitą rytą, kai jis pusryčiavo, tarnas atnešė į viršų vizitinę kortelę, ant kurios buvo parašyta: „Monsieur Gustave Naudin, de la part de M. le Baron Hausberg“. „Matyt, atėjo reikalauti atsiprašymo“, – pagalvojo Hju ir liepė tarnui lankytoją įvesti.

Į kambarį įėjo senas ponas auksiniais akiniais ir žilais plaukais ir su lengvu prancūzišku akcentu paklausė:

– Ar turiu garbę kalbėti su monsieur Erskinu?

Hju nusilenkė.

– Atvykau nuo barono Hausbergo, – tęsė jis. – Baronas…

– Prašau, pone, perduokite jam mano nuoširdžiausius atsiprašymus, – išlemeno Hju.

– Baronas, – šypsodamasis tarė senasis ponas, – pavedė man įteikti jums šį laišką, – ir ištiesė užantspauduotą voką.

Ant voko buvo parašyta: „Vestuvių dovana Hju Erskinui ir Lorai Merton nuo seno elgetos“, o viduje buvo 10 000 svarų čekis.

Per jų vestuves Alanas Trevoras buvo pabrolys, o baronas vestuvių vaišėse pasakė kalbą.

– Milijonierių modelių, – pastebėjo Alanas, – reta, bet, po perkūnais, pavyzdingų milijonierių dar rečiau!