Gimusios tą pačią dieną, 2 dalis
Kaip ji maišo kavą
Nepažįstama moteris kavinėje tris kartus pamaišo kavą ir du kartus stukteli šaukšteliu. Justė tai matė kas rytą visą gyvenimą, bet ne pas ją.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: sunki liga.
Kas buvo anksčiau
Dovanotas DNR testas Justei parodė, kad jos motina yra nepažįstama 68 metų Teresė iš Panevėžio. Teresės dukra Renata gimė tą pačią dieną, 1987 m. kovo 14-ąją, tuose pačiuose gimdymo namuose, ir visą gyvenimą serga širdimi. Teresė paklausė tik vieno: ar Justės mama dar gyva. Tą vakarą Justė mamos skambučio neatsiliepė.
Renata atėjo pirma. Pažinau ją, nors nuotraukos nebuvau mačiusi: smulki moteris prie lango, trumpi plaukai, ir ji jau mojavo.
– Tu ilga, – pasakė, kai atsisėdau. – Mama sakė, kad būsi ilga. Jos brolis buvo du metrai.
Panevėžyje nebuvau nuo vaikystės. Kavinę pasirinko ji, nes čia nėra laiptų. Iš pradžių to nesupratau. Paskui pastebėjau, kaip atsargiai ji kvėpuoja, o virš megztinio iškirptės, tiesiai ant krūtinkaulio, baltuoja rando galas.
– Devynerių, Santariškėse, – pasakė, pagavusi mano žvilgsnį. – Antrą kartą dvidešimt ketverių. Jei nori, galiu parodyti, bet ne prie pyrago. Tu turi mano širdį, gal žinai? Ne, juokauju. Užsisakiau kavos, nes man jos negalima.
Ji pasakojo greitai ir linksmai, tarsi būtų ne pirmą kartą tai pasakojusi gydytojams. Mama visą gyvenimą dirbo „Line“, audėja, ir kas pusmetį su ja važiuodavo traukiniu į Vilnių, o darbe jai išskaičiuodavo. Vaikų Renata neturi: gydytojai uždraudė, o paskui ir vyras išėjo. Dabar namuose redaguoja dokumentus, nes į trečią aukštą be poilsio neužlipa. Sakė tai taip, kaip kiti sako, kad neturi automobilio.
– Tu bėgioji, – pasakė ji. – Radau tavo nuotrauką. Vilniaus pusmaratonis, numeris toks ir toks.
Nieko neatsakiau. Tą nuotrauką vyras padarė 2023-iaisiais, ir aš tada skundžiausi, kad blogai atrodo mano keliai.
– Klausyk, nepykstu ant tavęs. Tau buvo viena diena. Aš tik norėjau pažiūrėti.
Atnešė kavą. Renata įsidėjo cukraus, paėmė šaukštelį ir pamaišė. Tris kartus, lėtai, nuo savęs. Tada du kartus stuktelėjo šaukšteliu į puodelio kraštą ir padėjo jį ant lėkštutės apverstą.
Man užgniaužė gerklę, ir turbūt tai pamatė, nes ji paklausė, ar man bloga.
Tris kartus nuo savęs, du stuktelėjimai, šaukštelis apverstas. Taip kas rytą virtuvėje Kaune. Kol buvau maža, aš tuos stuktelėjimus girdėdavau per sieną ir iš jų žinodavau, kad reikia keltis. Tėtis erzindavo: Birute, kam tu jį muši, jis nieko nepadarė. Mano pačios rankos su šaukšteliu daro bet ką.
– Nieko, – pasakiau. – Karšta čia.
Dokumentų nebeliko. Renata jau buvo paskambinusi: gimdymo namų žurnalai sunaikinti seniai, pagal terminus, pastatas dabar kitos paskirties. Tais metais kūdikius laikydavo atskiroje palatoje ir atnešdavo žindyti kas tris valandas, suvystytus, pagal lovelės numerį, o klijuotės juostelė ant riešo likdavo po vystyklais. Moterims išvynioti buvo draudžiama.
– Kažkokia seselė per naktinę, – pasakė Renata. – Mano mama taip sako. Kažkokia pavargusi mergina sukeitė du ryšulius lovelėse, ir viskas. Dabar jai turbūt aštuoniasdešimt, ir ji nieko neprisimena. Nėra čia ko ieškoti kaltų.
– Taip.
– Ar sakysi savo mamai?
– Švelniai, – pasakiau. – Jai septyniasdešimt dveji, ji su spaudimu. Ji nieko nežino.
Renata pažiūrėjo į mane šiek tiek ilgiau, nei reikėjo. Paskui paprašė sąskaitos ir sumokėjo pati, nors bandžiau ginčytis.
Į Žaliakalnį nuvažiavau šeštadienį. Buvau parengusi visą sakinį: mama, įvyko klaida, niekas nekaltas, tu man vis tiek mama. Dėl viso pikto sugalvojau ir pretekstą: Ugnei mokykloje reikia kūdikystės nuotraukos, o paskui jau, kaip nors, prie arbatos.
Mama pavaišino mane sriuba, patikrino, ar nesušalau, ir išėjo į vaistinę. Sakė, kad grįš po dvidešimties minučių, kaip visada.
Albumas tebestovėjo toje pačioje vietoje, spintelėje po televizoriumi, su žaliu viršeliu. Nuotraukų, kai man mažiau nei aštuoni mėnesiai, buvo mažai: viena su vežimėliu, viena ant tėčio rankų. Pirmo puslapio kampe laikėsi priklijuotas vokas. Jį mačiau šimtą kartų. „Tavo pirmi plaukučiai“, – sakydavo mama ir neatidarydavo, kad neišbarstytume.
Ištraukiau jį ir pakėliau atlenktą kraštą.
Plaukai ten tikrai buvo, šviesi garbanėlė, perrišta siūlu. O po jais gulėjo klijuotės juostelė, nukirpta nagų žirklėmis: kraštas buvo lenktas. Pageltusi, sulenkta, su violetiniu rašalu, kuris dar gerai matėsi.
Kazlauskienė T. 14.III. Merg. 3450 g.
Mano mergautinė pavardė Butkutė.
Sėdėjau ant kilimo su ta juostele ant delno. Mano mama išmeta net tuščius vaistų buteliukus, kad nebūtų netvarkos. Šitą daiktą ji laikė trisdešimt devynerius metus, su mano plaukais.
Prieškambaryje subarškėjo raktai.
Kaip tau ši istorija?