Gimusios tą pačią dieną, 3 dalis
Du tūkstančiai devyni šimtai dešimt
Justė laukė, kad mama išsigąs, kai pamatys juostelę. Mama nusivilko paltą, sudėjo vaistus į lentyną ir pasakė, kada visa tai sužinojo.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: sunki liga.
Kas buvo anksčiau
DNR testas parodė, kad Justė ir sunkiai serganti Renata gimė tą pačią dieną Panevėžyje ir buvo sukeistos. Abi manė, kad suklydo naktinė seselė. Renata maišo kavą lygiai taip pat kaip Justės mama Birutė. Mamos albume, voke su pirmaisiais plaukais, Justė rado savo kūdikystės juostelę su svetima pavarde: Kazlauskienė. Tą akimirką prieškambaryje subarškėjo raktai.
Mama pamatė albumą ant kilimo ir juostelę ant mano delno. Nusivilko paltą, pakabino jį ant pakabos, nunešė vaistus į virtuvę ir sudėjo į lentyną pagal dienas. Girdėjau, kaip užsidaro spintelė. Grįžo, atsisėdo ant sofos krašto ir susidėjo rankas ant kelių.
– Kas tave surado? – paklausė.
Visą savo sakinį apie tai, kad niekas nekaltas, pamiršau.
– Nuo kada?
– Nuo trečios dienos.
Pasakė tai tuo pačiu balsu, kuriuo klausia, ar valgiau.
Ji buvo trisdešimt trejų, ir tai buvo trečias kartas. Pirmą vaiką prarado 1981-aisiais, antrą 1984-aisiais, abu anksti, ir daugiau gydytoja jai nieko nežadėjo. Trečią dieną po gimdymo atnešė kūdikį žindyti, ir kol seselė nuėjo, ji padarė tai, kas buvo draudžiama: išvyniojo, nes norėjo suskaičiuoti pirštus. Ant riešo pamatė juostelę. Perskaitė. Jau buvo pakėlusi ranką šaukti seselę.
Durys į koridorių stovėjo praviros. Ten kalbėjosi gydytoja ir vyresnioji.
– „Butkienės mergaitei ūžesys, – mama pakartojo labai tiksliai, kaip receptą. – Širdies yda, kokia dar nežinia. Gal ir neaugs. Motinai dar nesakom, ji jau dviejų neteko.“
Ji nutilo ir pasitaisė rankovę.
– Svėrei tris kilogramus ir keturis šimtus penkiasdešimt gramų, o žindei taip, kad man skaudėjo. Aš tave suvyniojau. Kai seselė atėjo, pasakiau, kad tu labai gerai valgai.
Seselės nešiojo pagal lovelių numerius, o juostelių po vystyklais niekas neskaitė. Apie širdį kitą dieną pasakė ne jai, o Kazlauskienei: gydytoja ėjo pagal lovelę. Prieš išrašymą ji pati nukirpo juostelę nagų žirklėmis ir įsidėjo į rankinę, nes bijojo mesti į šiukšlių dėžę. Tėtis nesužinojo niekada. Į Kauną jį įkalbėjo ji: po aštuonių mėnesių Panevėžio turguje pamatė moterį su vežimėliu, tamsiaplaukę, ir tą moterį iš palatos atpažino.
– Ar žinai, kas su ja buvo? Su Renata? Ar žinai, kad ji du kartus operuota?
– Ne.
– Ar bandei sužinoti?
– Ne, – pasakė mama. – Nė karto. Neieškojau, nesiunčiau pinigų, nežiūrėjau į telefonų knygą. Jei būčiau žiūrėjusi, būčiau turėjusi ką nors daryti. Neprašau, kad suprastum.
Pasakiau, kad Renata maišo kavą kaip ji. Tada mama pirmą kartą per visą pokalbį paklausė to, ko nežinojo:
– Kaip?
Parodžiau. Tris kartus nuo savęs, du stuktelėjimai. Ant stalo nebuvo nei kavos, nei puodelio, ir mano rankos, kaip visada, buvo blogai išmokytos. Mama žiūrėjo į jas labai ilgai.
Renata atvažiavo po dviejų savaičių, pati to paprašiusi. Lifto ji nelaukė, norėjo lipti pati. Trečiame aukšte, prie mamos durų, gerą minutę stovėjo atsirėmusi į turėklą.
Mama buvo išsitraukusi geruosius puodelius, tuos, iš kurių niekas negeria. Ji stovėjo prie stalo. Mažesnė už Renatą, bet nedaug. Smakrai abiejų buvo vienodi. Aš tokio neturiu, ir per trisdešimt devynerius metus man tai nekrito į akis.
– Laba diena, – pasakė Renata ir atsisėdo neprašyta. Atsikvėpė. – Atėjau be scenų, man jų negalima. Turiu tik vieną klausimą. Kiek aš svėriau?
– Du tūkstančius devynis šimtus dešimt, – pasakė mama.
Ji atsakė dar Renatai nebaigus sakinio.
– Ir kairė pėda buvo truputį pasukta į vidų. Sakė, kad atsities.
– Atsitiesė, – pasakė Renata.
Kurį laiką niekas nekalbėjo. Mama pripylė kavos, nors Renatai jos negalima, ir Renata įsidėjo cukraus. Tris kartus nuo savęs. Du stuktelėjimai. Šaukštelį apvertė. Mama tuo metu laikė rankoje savąjį, ir jis liko ore.
Tada Renata atidarė rankinę ir padėjo ant staltiesės mažą, pageltusią klijuotės juostelę.
– Mama davė užvakar, kai pasakiau, kur važiuoju.
Pasilenkiau pažiūrėti. Tas pats violetinis rašalas. Butkienė B. 14.III. Merg. 2910 g.
Man reikėjo laiko suprasti, kas guli ant stalo. Mamai laiko neprireikė.
– Ji irgi išvyniojo, – pasakė Renata. – Tą pačią dieną, visos moterys išvynioja. Žiūrėjo ir laukė, kol atneš jos vaiką, o paskui išgirdo apie širdį ir pamatė jus koridoriuje. Jūs ėjote su ryšuliu, ir jūs viena į kitą pažiūrėjote. Dabar ji sako: tada ir supratau, kad jūs nieko nesakysite.
Mama nepajudėjo.
– Testą aš jai padovanojau, nes ji pati paprašė. Šešiasdešimt aštuonerių, telefono atrakinti nemoka, ir staiga, šiemet, sugalvoja. – Renata išsitraukė lapelį ir paskaitė, truputį atitolinusi nuo akių. – Liepė perduoti tiksliai: „Nesu jums dėkinga, ir nesu jums skolinga. Būčiau neatidavusi vis tiek.“
Sulenkė lapelį ir gurkštelėjo tos kavos, kurios jai negalima.
Mama padėjo šaukštelį. Paėmė juostelę dviem pirštais, kaip mažą tabletę, ir pakėlė prie akių.
– Du tūkstančiai devyni šimtai dešimt, – perskaitė ji, nors jai nereikėjo.
Tai naujausia „Gimusios tą pačią dieną“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?