Lavonų vagis, 2 dalis
Vakar ji dar buvo gyva
Prieš aušrą jam atveža dar vieną kūną, kurio niekas neturi atpažinti. Bet vakar ši mergina su juo juokavo. Ką darys žmogus, kuris už kūnus moka?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Debenamo užeigoje senas girtuoklis Fetesas sutiko garsų Londono gydytoją Makfarlaną ir sušnabždėjo jam: „Ar vėl tai matei?“ Gydytojas su riksmu pabėgo. Pasakotojas išsiaiškino Feteso praeitį: jaunystėje Edinburge šis buvo anatomo pono K. asistentas, prieš aušrą priimdavo iš tiekėjų lavonus, mokėdavo ir stengdavosi nieko nematyti.
Vieną lapkričio rytą ši tylėjimo politika buvo smarkiai išbandyta. Visą naktį Fetesas nemiegojo nuo veriančio dantų skausmo: tai vaikščiojo po kambarį kaip narve uždarytas žvėris, tai įsiutęs griūdavo į lovą. Galiausiai jis nugrimzdo į tą gilų, neramų miegą, kuris dažnai ateina po skausmo nakties, ir jį pažadino trečią ar ketvirtą kartą piktai pakartotas sutartas ženklas. Švietė plonas, ryškus mėnulis, buvo žvarbu, vėjuota ir šalta. Miestas dar nebuvo pabudęs, bet jau jautėsi neapibrėžtas judėjimas prieš dienos triukšmą ir darbus. Lavonėdžiai atėjo vėliau nei paprastai ir, rodos, labiau nei paprastai skubėjo išeiti. Mieguistas Fetesas pašvietė jiems laiptais. Niurzgiančius airių balsus jis girdėjo lyg per sapną, o kai jie nuplėšė maišą nuo savo liūdnos prekės, snūduriavo atsirėmęs petimi į sieną. Teko pasipurtyti, kad rastų jiems pinigų. Tuo metu jo žvilgsnis nukrito ant mirusiojo veido. Jis krūptelėjo ir, pakėlęs žvakę, žengė du žingsnius arčiau.
– Dieve visagali! – sušuko jis. – Tai Džeinė Galbreit!
Vyrai nieko neatsakė, bet ėmė slinkti arčiau durų.
– Sakau, kad ją pažįstu, – tęsė jis. – Vakar ji buvo gyva ir sveika. Negali būti, kad ji mirė. Negali būti, kad šį kūną gavote sąžiningai.
– Ką jūs, pone, visai klystate, – pasakė vienas iš vyrų.
Bet kitas niūriai pažvelgė Fetesui į akis ir pareikalavo pinigų čia pat.
Grėsmės buvo neįmanoma nesuprasti, o pavojaus – perdėti. Vaikinui pritrūko drąsos. Jis išmikčiojo kelis pasiteisinimus, suskaičiavo sumą ir išlydėjo nekenčiamus lankytojus. Vos jiems išėjus, jis paskubėjo patikrinti savo įtarimų. Iš tuzino neabejotinų požymių atpažino merginą, su kuria vakar juokavo. Pasibaisėjęs pamatė ant jos kūno žymių, kurios galėjo reikšti smurtą. Jį apėmė panika, ir jis pasislėpė savo kambaryje. Ten ilgai galvojo apie tai, ką atrado, blaiviai apsvarstė, ką reiškia pono K. nurodymai ir koks pavojus jam pačiam gresia kišantis į tokį rimtą reikalą, ir galiausiai, visiškai sutrikęs, nusprendė palaukti, ką patars tiesioginis viršininkas, klasės asistentas.
Tai buvo jaunas gydytojas Vulfas Makfarlanas, visų nutrūktgalvių studentų numylėtinis, protingas, palaidas ir be menkiausių skrupulų. Jis buvo keliavęs ir studijavęs užsienyje. Manieros malonios ir kiek įžūlios. Išmanė teatrą, puikiai čiuožinėjo ant ledo ir žaidė golfą, rengėsi su subtiliu akiplėšiškumu, o šlovę vainikavo tuo, kad laikė lengvą dviratį vežimėlį ir tvirtą ristūną. Su Fetesu jis bičiuliavosi: pareigos vertė juos dažnai būti kartu. Kai kūnų trūkdavo, abu Makfarlano vežimėliu nuvažiuodavo toli į kaimą, aplankydavo ir išniekindavo kokias nuošalias kapines ir prieš aušrą grįždavo su grobiu prie skrodimo salės durų.
Tą rytą Makfarlanas atvyko kiek anksčiau nei įprastai. Fetesas išgirdo jį, pasitiko ant laiptų, papasakojo, kas nutiko, ir parodė, kas jį išgąsdino. Makfarlanas apžiūrėjo žymes ant jos kūno.
– Taip, – linktelėjo jis, – atrodo įtartinai.
– Na, ir ką man daryti? – paklausė Fetesas.
– Daryti? – pakartojo tas. – O tu nori ką nors daryti? Kuo mažiau kalbų, tuo greičiau užsimiršta, sakyčiau.
– Kas nors kitas gali ją atpažinti, – paprieštaravo Fetesas. – Ją visi pažinojo kaip Pilies uolą.
– Tikėkimės, kad ne, – pasakė Makfarlanas. – O jei kas ir atpažins, na, tu neatpažinai, supranti, ir viskas. Reikalas tas, kad šitai tęsiasi jau per ilgai. Sudrumsk dumblą, ir K. įklimps į baisiausią bėdą, ir pats atsidursi šlykščioje padėtyje. Jei jau taip, ir aš. Norėčiau žinoti, kaip kuris nors iš mūsų atrodytų ir ką, po velnių, turėtume pasakyti apie save krikščioniškame liudytojų suole. Man viena aišku: praktiškai visi mūsų kūnai yra nužudyti žmonės.
– Makfarlanai! – sušuko Fetesas.
– Na, jau! – šaipėsi tas. – Lyg pats nebūtum įtaręs!
– Įtarti yra viena…
– O įrodymas kita. Taip, žinau. Ir man taip pat gaila, kad tai pateko čia, – jis lazda bakstelėjo kūną. – Geriausia, ką galiu daryti, tai jos neatpažinti, ir, – šaltai pridūrė jis, – aš neatpažįstu. Tu gali, jei nori. Aš nenurodinėju, bet manau, kad gyvenimą pažįstantis žmogus elgtųsi kaip aš, ir, pridursiu, K. to ir tikisi iš mūsų. Klausimas: kodėl jis asistentais pasirinko mudu? Atsakau: todėl, kad jam nereikėjo senų bobų.
Niekas kitas nebūtų taip paveikęs tokio vaikino kaip Fetesas. Jis sutiko elgtis kaip Makfarlanas. Nelaimingosios merginos kūnas buvo tvarkingai išskrostas, ir niekas nieko nepastebėjo, niekas, regis, jos neatpažino.
Vieną popietę, baigęs dienos darbus, Fetesas užsuko į populiarią smuklę ir rado Makfarlaną, sėdintį su nepažįstamuoju. Tai buvo mažas, labai blyškus, tamsus vyras anglies juodumo akimis. Veido bruožai žadėjo protą ir išsilavinimą, bet manieros šį pažadą tepildė menkai: iš arčiau jis pasirodė šiurkštus, vulgarus ir kvailas. Vis dėlto jis stulbinamai valdė Makfarlaną: dalijo įsakymus kaip didysis paša, užsiliepsnodavo dėl menkiausio ginčo ar delsimo ir šiurkščiai pašiepė nuolankumą, su kuriuo buvo klausomas. Šis be galo nemalonus žmogus iškart pamėgo Fetesą, vaišino jį gėrimais ir neįprastai atvirai dalijosi savo praeitimi. Jei teisybė buvo bent dešimtadalis to, ką jis prisipažino, tai buvo labai šlykštus niekšas, o tokio patyrusio žmogaus dėmesys kuteno vaikino tuštybę.
– Aš pats gana blogas vyrukas, – pastebėjo nepažįstamasis, – bet Makfarlanas tai bent. Todis, aš jį taip vadinu. Todi, užsakyk savo draugui dar vieną taurę.
Arba:
– Todi, pašok ir uždaryk duris.
– Todis manęs nekenčia, – vėl pasakė jis. – O taip, Todi, nekenti!
– Nevadink manęs tuo prakeiktu vardu, – suurzgė Makfarlanas.
– Tik paklausykit! Ar esi matęs, kaip vaikai žaidžia su peiliu? Jis mielai tai padarytų ant viso mano kūno, – pastebėjo nepažįstamasis.
– Mes, medikai, turime geresnį būdą, – pasakė Fetesas. – Kai nemėgstame mirusio draugo, mes jį išskrodžiame.
Makfarlanas staigiai pakėlė akis, lyg šis pokštas jam būtų nelabai patikęs.
Popietė praėjo. Grėjus (toks buvo nepažįstamojo vardas) pakvietė Fetesą kartu vakarieniauti, užsakė tokias prabangias vaišes, kad smuklėje kilo sujudimas, o pabaigoje įsakė Makfarlanui sumokėti sąskaitą. Išsiskyrė jie vėlai; Grėjus buvo nusigėręs iki sąmonės netekimo. Makfarlanas, įtūžio išblaivytas, vis kramtė mintį apie pinigus, kuriuos buvo priverstas iššvaistyti, ir įžeidimus, kuriuos teko nuryti. Fetesas, ūžiant galvai nuo įvairiausių gėrimų, grįžo namo kreivais žingsniais ir visiškai nieko negalvodamas. Kitą dieną Makfarlano paskaitoje nebuvo, ir Fetesas šypsojosi įsivaizduodamas, kaip šis vis dar vedžioja nepakenčiamąjį Grėjų iš smuklės į smuklę. Vos išmušė laisvės valanda, jis ėmė skubėti iš vienos vietos į kitą, ieškodamas vakarykščių bičiulių. Bet niekur jų nerado, tad anksti grįžo namo, anksti atsigulė ir miegojo teisuolio miegu.
Kaip tau ši istorija?