Lavonų vagis, 3 dalis
Ričardsonas gali gauti galvą
Bičiulis prašo tik vieno: įrašyti sumą į knygą ir pasiimti pinigus. Po šio įrašo kelio atgal nebėra. Kiek dar kartų jis ras sau pasiteisinimą?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Fetesas atpažino atvežtą lavoną: tai buvo Džeinė Galbreit, dar vakar gyva. Makfarlanas patarė jos neatpažinti ir pasakė, kad beveik visi jų kūnai nužudyti. Fetesas nutylėjo. Vėliau smuklėje jis susipažino su nemaloniu Grėjumi, kuris stumdė Makfarlaną kaip tarną ir vadino jį Todžiu. Kitą dieną nei Makfarlano, nei Grėjaus Fetesas niekur nerado.
Ketvirtą ryto jį pažadino gerai žinomas ženklas. Nusileidęs prie durų, jis labai nustebo radęs Makfarlaną su vežimėliu, o vežimėlyje vieną iš tų ilgų, šiurpių pakuočių, kurias taip gerai pažinojo.
– Ką? – sušuko jis. – Važiavai vienas? Kaip tau pavyko?
Bet Makfarlanas šiurkščiai jį nutildė ir liepė imtis darbo. Kai užnešė kūną į viršų ir paguldė ant stalo, Makfarlanas iš pradžių lyg ketino išeiti. Paskui stabtelėjo ir tarsi suabejojo.
– Geriau pažiūrėk į veidą, – įtemptu balsu pasakė jis. – Geriau pažiūrėk, – pakartojo, nes Fetesas tik nustebęs į jį žiūrėjo.
– Bet kur, kaip ir kada jį gavai? – sušuko kitas.
– Pažiūrėk į veidą, – buvo vienintelis atsakymas.
Fetesas sumišo; jį apniko keistos abejonės. Jis pažvelgė nuo jaunojo gydytojo į kūną ir atgal. Galiausiai krūptelėjęs padarė, kas liepta. Beveik tikėjosi to, ką išvys, ir vis dėlto smūgis buvo žiaurus. Pamatyti mirties sustingdytą, nuogą ant šiurkštaus maišo žmogų, kurį paliko gerai apsirengusį, sotų ir nuodėmingą ant smuklės slenksčio, net lengvabūdiško Feteso širdyje pažadino sąžinės baimes. Sieloje jam atsiliepė cras tibi, „rytoj tau“: du jo pažįstami atsidūrė ant šių ledinių stalų. Vis dėlto tai buvo antraeilės mintys. Pirmiausia jam rūpėjo Vulfas. Nepasiruošęs tokiam lemtingam iššūkiui, jis nežinojo, kaip pažvelgti bičiuliui į veidą. Nedrįso sutikti jo žvilgsnio ir neturėjo nei žodžių, nei balso.
Pirmą žingsnį žengė pats Makfarlanas. Jis tyliai priėjo iš užpakalio ir švelniai, bet tvirtai uždėjo ranką kitam ant peties.
– Ričardsonas, – pasakė jis, – gali gauti galvą.
Ričardsonas buvo studentas, kuris jau seniai troško skrosti šią žmogaus kūno dalį. Atsakymo nebuvo, ir žudikas tęsė:
– Kalbant apie reikalus, turi man sumokėti. Tavo sąskaitos, supranti, turi sutapti.
Fetesas atgavo balsą, tik savojo balso šmėklą.
– Sumokėti tau! – sušuko jis. – Sumokėti už tai?
– Na, žinoma, turi. Bet kokiu atveju ir dėl visų įmanomų priežasčių turi, – atsakė tas. – Aš nedrįstu jo atiduoti už dyką, tu nedrįsti jo paimti už dyką, tai pakenktų mums abiem. Tai dar vienas atvejis kaip Džeinės Galbreit. Kuo labiau viskas negerai, tuo labiau turime elgtis taip, lyg viskas būtų gerai. Kur senasis K. laiko pinigus?
– Ten, – užkimęs atsakė Fetesas, rodydamas į spintelę kampe.
– Tai duok raktą, – ramiai pasakė tas, ištiesdamas ranką.
Akimirką Fetesas svyravo, ir kauliukai buvo mesti. Pajutęs raktą tarp pirštų, Makfarlanas neįstengė sutramdyti nervingo trūkčiojimo, menkutės didžiulio palengvėjimo žymės. Jis atidarė spintelę, išėmė rašiklį, rašalo ir vienoje lentynoje stovėjusią knygą, o iš stalčiaus su pinigais atskyrė progai tinkamą sumą.
– Na, žiūrėk, – pasakė jis, – štai mokestis atliktas, pirmas tavo geros valios įrodymas, pirmas žingsnis į saugumą. Dabar turi jį sutvirtinti antru. Įrašyk mokėjimą į savo knygą, ir tada, jei tik nori, gali nebijoti nė paties velnio.
Kitos kelios sekundės Fetesui buvo minčių kančia, bet, sveriant baimes, nugalėjo artimiausia. Bet koks būsimas sunkumas atrodė beveik pageidaujamas, jei tik pavyktų išvengti dabartinio kivirčo su Makfarlanu. Jis padėjo žvakę, kurią laikė visą šį laiką, ir tvirta ranka įrašė sandorio datą, pobūdį ir sumą.
– O dabar, – tarė Makfarlanas, – teisinga, kad pelną pasiimtum tu. Aš savo dalį jau gavau. Beje, kai gyvenimą pažįstančiam žmogui nusišypso laimė, kai kišenėje atsiranda kelių šilingų daugiau… Gėda ir kalbėti, bet tokiu atveju yra elgesio taisyklė. Jokių vaišių, jokių brangių vadovėlių, jokių senų skolų atidavimo. Skolinkis, neskolink.
– Makfarlanai, – pradėjo Fetesas, vis dar kiek užkimęs, – dėl tavęs įkišau kaklą į kilpą.
– Dėl manęs? – sušuko Vulfas. – Na, jau! Kiek matau, padarei tai, ką tiesiog privalėjai padaryti gindamasis. Tarkime, aš patekčiau į bėdą, kur tada būtum tu? Šis antras mažas reikalas aiškiai išplaukia iš pirmojo. Ponas Grėjus yra panelės Galbreit tęsinys. Negali pradėti ir sustoti. Jei pradėjai, turi ir toliau pradėti, tokia tiesa. Nedorėliams nėra atilsio.
Nelaimingojo studento sielą apėmė baisus juodumo ir likimo išdavystės jausmas.
– Dieve mano! – sušuko jis. – Bet ką aš padariau? Ir kada pradėjau? Tapti klasės asistentu, vardan proto, kas čia blogo? Tos vietos norėjo Servisas, Servisas galėjo ją gauti. Ar jis būtų atsidūręs ten, kur dabar esu aš?
– Brangusis, – pasakė Makfarlanas, – koks tu vaikas! Kas tau blogo nutiko? Kas tau blogo gali nutikti, jei laikysi liežuvį už dantų? Nagi, žmogau, ar žinai, kas yra šis gyvenimas? Mūsų yra du būriai: liūtai ir avinėliai. Jei esi avinėlis, atsigulsi ant šių stalų kaip Grėjus ar Džeinė Galbreit. Jei esi liūtas, gyvensi ir važinėsi arkliu kaip aš, kaip K., kaip visi, kas turi bent kiek proto ar drąsos. Iš pradžių tu svyruoji. Bet pažiūrėk į K.! Brangusis, tu protingas, drąsus. Tu man patinki, ir K. patinki. Tu gimęs vesti medžioklę. Sakau tau savo garbės žodžiu ir gyvenimo patirtimi: po trijų dienų juoksiesi iš visų šitų baidyklių kaip gimnazistas per farsą.
Tai pasakęs Makfarlanas išvyko ir vežimėliu nuvažiavo skersgatviu aukštyn, kad spėtų pasislėpti iki šviesos. Fetesas liko vienas su savo gailesčiu. Jis matė, į kokį apgailėtiną pavojų įsipainiojo. Su neapsakomu nusiminimu matė, kad jo silpnumui nėra ribų ir kad, nuolaida po nuolaidos, iš Makfarlano likimo teisėjo jis nusirito iki apmokamo ir bejėgio bendrininko. Būtų atidavęs visą pasaulį, kad tada būtų buvęs truputį drąsesnis, bet jam neatėjo į galvą, kad dar gali būti drąsus. Džeinės Galbreit paslaptis ir prakeiktas įrašas dienos knygoje užčiaupė jam burną.
Slinko valandos; ėmė rinktis studentai. Nelaimingojo Grėjaus kūno dalys buvo išdalytos vienam ir kitam ir priimtos be pastabų. Ričardsonas buvo pradžiugintas galva, o dar neišmušus laisvės valandai Fetesas drebėjo iš džiaugsmo matydamas, kaip toli jie jau pažengė saugumo link.
Dvi dienas jis vis stebėjo, su augančiu džiugesiu, tą baisų maskavimo vyksmą.
Trečią dieną pasirodė Makfarlanas. Sakė sirgęs, bet prarastą laiką atsigriebė energingai vadovaudamas studentams. Ypač Ričardsonui jis suteikė vertingiausios pagalbos ir patarimų, ir šis studentas, demonstratoriaus pagyrimų padrąsintas, degė ambicingomis viltimis ir jau matė medalį savo rankose.
Dar nesibaigus savaitei, Makfarlano pranašystė išsipildė. Fetesas atsikratė baimių ir pamiršo savo niekšybę. Jis ėmė puikuotis drąsa, o istoriją mintyse sudėliojo taip, kad į tuos įvykius galėjo žvelgti su nesveika puikybe. Bendrininką jis matė retai. Žinoma, susitikdavo klasės reikaluose, nurodymus iš pono K. gaudavo kartu. Kartais persimesdavo vienu kitu žodžiu asmeniškai, ir Makfarlanas nuo pradžios iki galo buvo itin malonus ir linksmas. Bet buvo aišku, kad jis vengia bet kokios užuominos apie bendrą paslaptį. Net kai Fetesas jam sušnabždėjo, kad susidėjo su liūtais ir išsižadėjo avinėlių, jis tik šypsodamasis davė ženklą tylėti.
Galiausiai atsirado proga, vėl glaudžiau juos suvedusi. Ponui K. vėl trūko kūnų; studentai nekantravo, o šis dėstytojas didžiavosi, kad visada yra gerai apsirūpinęs. Tuo pat metu atėjo žinia apie laidotuves kaimo kapinėse Glenkorse. Laikas šią vietą mažai tepakeitė. Tada, kaip ir dabar, ji stovėjo kryžkelėje, už šūksnio nuo žmonių būstų, giliai paskendusi šešių kedrų lapijoje. Avių bliovimas aplinkiniuose kalnuose, upeliukai iš abiejų pusių, vienas garsiai dainuojantis tarp akmenėlių, kitas slapčia lašantis iš tvenkinėlio į tvenkinėlį, vėjas aukštuose kaip kalnai senuose žydinčiuose kaštonuose, o kartą per septynias dienas varpo balsas ir senos giesmių vedėjo melodijos: tik šie garsai trikdė tylą aplink kaimo bažnytėlę. Prisikėlimo žmogaus (taip tuo metu pravardžiuodavo) negalėjo sulaikyti jokios įprasto pamaldumo šventenybės. Jo amato dalis buvo niekinti ir išniekinti senų antkapių raižytus ritinius ir trimitus, maldininkų ir gedinčiųjų kojomis numintus takus, artimųjų aukas ir įrašus. Kaimiškuose kraštuose, kur meilė neįprastai atkakli ir kur visą parapiją sieja kraujo ar bendrystės ryšiai, lavonų vagį ne atbaidė prigimtinė pagarba, o traukė darbo lengvumas ir saugumas. Kūnams, paguldytiems į žemę džiugiai laukti visai kitokio pabudimo, atėjo tas skubotas, žibinto apšviestas, siaubo persekiojamas kastuvo ir kaplio prisikėlimas. Karstas būdavo išlaužiamas, įkapės suplėšomos, o liūdni palaikai, įvilkti į maišą, valandų valandas kratomi nemėnesėtais šunkeliais, galiausiai patirdavo didžiausius pažeminimus prieš žiopsančių vaikinų klasę.
Maždaug taip, kaip du grifai puola mirštantį avinėlį, Fetesas ir Makfarlanas buvo paleisti ant kapo toje žalioje, tylioje poilsio vietoje. Ūkininko žmona, šešiasdešimt metų gyvenusi moteris, garsėjusi tik geru sviestu ir dievobaimingomis kalbomis, turėjo būti vidurnaktį išrauta iš kapo ir nuoga, mirusi nuvežta į tą tolimą miestą, kurį visada pagerbdavo geriausiais sekmadienio drabužiais. Vieta šalia jos šeimos turėjo likti tuščia iki pat Paskutiniojo teismo, o jos nekaltas, beveik garbingas kūnas – atiduotas tam paskutiniam anatomo smalsumui.
Kaip tau ši istorija?