Lavonų vagis, 4 dalis
Tai ne moteris
Lietingą naktį du vyrai veža iš kapinių maišą. Jis krenta tai ant vieno, tai ant kito peties, aplink kaukia šunys, ir kažkodėl maišas atrodo didesnis.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Makfarlanas atvežė nužudyto Grėjaus kūną ir privertė Fetesą įrašyti mokėjimą į knygą. Kūnas buvo išskrostas per paskaitą, o Fetesas greitai išmoko didžiuotis savo šaltumu ir prisidėjo prie „liūtų“. Dabar abu turi nuvykti į Glenkorso kapines ir iškasti ką tik palaidotą šešiasdešimtmetę ūkininko žmoną.
Vieną vėlyvą popietę abu išvyko, gerai susisupę į apsiaustus ir apsirūpinę nemenku buteliu. Lijo nesiliaudamas, šaltas, tirštas, plakantis lietus. Retkarčiais papūsdavo vėjas, bet krintančio vandens uždangos jį prislopindavo. Nors ir su buteliu, kelionė iki Penikuko, kur jie ketino praleisti vakarą, buvo liūdna ir tyli. Vieną kartą jie sustojo paslėpti įrankių tankiame krūme netoli šventoriaus, kitą kartą prie „Žvejo užeigos“, kur pasišildė prie virtuvės ugnies ir tarp viskio gurkšnių išgėrė po stiklą alaus. Pasiekus kelionės tikslą vežimėlis buvo pastatytas į daržinę, arklys pašertas ir aptvarkytas, o du jauni gydytojai atskirame kambaryje sėdo prie geriausios vakarienės ir geriausio vyno, kokį namai galėjo pasiūlyti. Šviesos, ugnis, lietus, plakantis į langą, šaltas, nederantis darbas, laukiantis priešakyje, dar labiau paskanino valgį. Su kiekviena taure jų bičiulystė augo. Netrukus Makfarlanas padavė draugui nedidelę krūvelę auksinių.
– Dovana, – pasakė jis. – Tarp draugų šitos velniškos paslaugėlės turi skraidyti lengvai, kaip ugnelė pypkei.
Fetesas susikišo pinigus į kišenę ir garsiai pritarė šiai minčiai.
– Tu filosofas, – sušuko jis. – Kol tavęs nepažinojau, buvau asilas. Tu ir K., po šimts velnių, padarysite iš manęs vyrą!
– Žinoma, padarysime, – pritarė Makfarlanas. – Vyrą? Sakau tau, reikėjo vyro, kad mane paremtų aną rytą. Yra didelių, triukšmingų, keturiasdešimtmečių bailių, kuriuos būtų supykinęs vien to velniško daikto vaizdas. Bet ne tave: tu neišsigandai. Aš stebėjau.
– Na, o kodėl ne? – pasigyrė Fetesas. – Tai buvo ne mano reikalas. Iš vienos pusės galėjau laimėti tik nemalonumus, o iš kitos galėjau tikėtis tavo dėkingumo, supranti?
Ir jis pliaukštelėjo per kišenę, kad auksiniai suskambėjo.
Makfarlanas nuo šių nemalonių žodžių kažkodėl šiek tiek sunerimo. Gal jis pasigailėjo taip sėkmingai išmokęs savo jaunąjį draugą, bet nespėjo įsikišti, nes šis triukšmingai toliau gyrėsi:
– Svarbiausia nebijoti. Tarp mūsų kalbant, nenoriu ant kartuvių, tai praktiška. Bet visas tas šventeiviškas kalbas, Makfarlanai, niekinu nuo gimimo. Pragaras, Dievas, Velnias, gėris, blogis, nuodėmė, nusikaltimas ir visa ta senoji įdomybių galerija. Jie gali gąsdinti vaikus, bet gyvenimą pažįstantys vyrai, kaip tu ir aš, juos niekina. Už Grėjaus atminimą!
Jau buvo gana vėlu. Vežimėlis, kaip liepta, buvo atvarytas prie durų su dviem ryškiai šviečiančiais žibintais, ir jauni vyrai turėjo sumokėti ir leistis į kelią. Pasakė vykstantys į Pylsą ir važiavo ta kryptimi, kol paliko paskutinius miestelio namus. Tada užgesino žibintus, apsuko atgal ir pasuko šunkeliu Glenkorso link. Girdėjosi tik jų pačių važiavimas ir nesiliaujantis, šaižus lietaus šniokštimas. Buvo tamsu kaip derva; kai kur balti vartai ar baltas akmuo sienoje trumpam parodydavo kelią per naktį, bet dažniausiai jie iš lėto, beveik apgraibomis, skynėsi kelią per tą aidinčią juodumą prie savo iškilmingo ir vienišo tikslo. Giliai įdubusiuose miškuose netoli kapinių dingo paskutinis blyksnis. Teko brūkštelėti degtuką ir vėl uždegti vieną iš vežimėlio žibintų. Taip, po lašančiais medžiais, apsupti didžiulių judančių šešėlių, jie pasiekė savo nešvento darbo vietą.
Abu turėjo patirties tokiuose reikaluose ir mikliai dirbo kastuvu. Nepraėjo nė dvidešimt minučių, kai juos apdovanojo duslus bildesys į karsto dangtį. Tą pačią akimirką Makfarlanas, susižeidęs ranką į akmenį, nerūpestingai metė jį sau per galvą. Kapas, kuriame jie jau stovėjo beveik iki pečių, buvo pačiame kapinių aukštumos krašte, o vežimėlio žibintas, kad geriau apšviestų darbą, buvo atremtas į medį, pačiame stataus šlaito, besileidžiančio prie upelio, pakraštyje. Atsitiktinumas pataikė tiksliai. Sužvangėjo dūžtantis stiklas, juos apgaubė naktis. Tai duslūs, tai skardūs garsai pranešė, kaip žibintas ritasi šlaitu ir retkarčiais atsitrenkia į medžius. Vienas kitas jo išjudintas akmuo nudardėjo paskui į daubos gelmes. Tada tyla, kaip ir naktis, vėl įsiviešpatavo. Kiek jie beįtempė klausą, girdėjosi tik lietus, tai žygiuojantis su vėju, tai tolygiai krintantis per mylių mylias atvirų laukų.
Jie jau beveik baigė savo bjaurų darbą, todėl nusprendė, kad išmintingiausia užbaigti tamsoje. Karstas buvo iškastas ir išlaužtas, kūnas sukištas į varvantį maišą ir abiejų nuneštas prie vežimėlio. Vienas užlipo prilaikyti jo vietoje, o kitas, paėmęs arklį už kamanų, apgraibomis ėjo palei sieną ir krūmus, kol pasiekė platesnį kelią prie „Žvejo užeigos“. Čia buvo silpnas, išsklaidytas švytėjimas, kurį jie sutiko kaip dienos šviesą. Tad paragino arklį į gerą risčią ir linksmai sutarškėjo miesto link.
Abu per darbą permirko iki paskutinio siūlo, o dabar, vežimėliui šokinėjant per gilias vėžes, tarp jų pastatytas daiktas krito tai ant vieno, tai ant kito. Kaskart pasikartojus šiam baisiam prisilietimui, kiekvienas instinktyviai vis skubiau jį atstumdavo. Nors tai buvo natūralu, procesas ėmė veikti draugams nervus. Makfarlanas kažką bjauriai pajuokavo apie ūkininko žmoną, bet žodžiai iš jo lūpų išėjo tuščiai, ir niekas į juos neatsiliepė. Nenatūralus krovinys vis tiek bumbsėjo iš šono į šoną. Tai galva, lyg pasitikėdama, nusileisdavo jiems ant pečių, tai varvanti maišo drobė ledine šlapia plekšteldavo jiems per veidus. Šliaužiantis šaltis ėmė užvaldyti Feteso sielą. Jis įsižiūrėjo į ryšulį, ir šis kažkodėl atrodė didesnis nei iš pradžių. Visoje apylinkėje, iš visokio atstumo, ūkių šunys lydėjo jų kelionę tragišku kaukimu. Jo galvoje vis augo mintis, kad įvyko kažkoks nenatūralus stebuklas, kad mirusį kūną ištiko kažkoks bevardis pasikeitimas ir kad šunys kaukia bijodami nešvento jų krovinio.
– Dėl Dievo meilės, – ištarė jis, labai stengdamasis prakalbti, – dėl Dievo meilės, uždekime šviesą!
Regis, panašiai jautėsi ir Makfarlanas, nes nors nieko neatsakė, sustabdė arklį, padavė vadžias draugui, nulipo ir ėmė uždeginėti likusį žibintą. Tuo metu jie buvo pasiekę tik kryžkelę į Ochenklinį. Lietus tebepylė, lyg vėl būtų prasidėjęs tvanas, ir nebuvo lengva įžiebti šviesą tokiame šlapiame ir tamsiame pasaulyje. Kai galiausiai mirgantis mėlynas liepsnelės liežuvis persikėlė ant dagčio, ėmė plėstis, skaidrėti ir aplink vežimėlį paskleidė platų ūkanotos šviesos ratą, abu jauni vyrai pagaliau galėjo pamatyti vienas kitą ir tai, ką vežasi. Lietus aplipdė šiurkštų maišą pagal po juo esančio kūno kontūrus: galva buvo aiškiai atskirta nuo liemens, pečiai gerai matomi. Kažkas ir šmėkliška, ir žmogiška prikaustė jų akis prie šiurpaus kelionės bendražygio.
Kurį laiką Makfarlanas stovėjo nejudėdamas, iškėlęs žibintą. Bevardė baimė kaip šlapia paklodė gaubė kūną ir tempė baltą odą ant Feteso veido. Beprasmė baimė, siaubas prieš tai, kas negali būti, vis kilo jam į smegenis. Dar vienas laikrodžio tiksnis, ir jis būtų prakalbęs. Bet draugas jį aplenkė.
– Tai ne moteris, – prislopintu balsu pasakė Makfarlanas.
– Kai dėjome į maišą, buvo moteris, – sušnabždėjo Fetesas.
– Palaikyk žibintą, – pasakė kitas. – Turiu pamatyti jos veidą.
Fetesui paėmus žibintą, draugas atrišo maišo raiščius ir nutraukė drobę nuo galvos. Šviesa labai aiškiai krito ant tamsių, gražiai sudėtų bruožų ir švariai nuskustų skruostų, ant pernelyg pažįstamo veido, kurį abu jauni vyrai dažnai matydavo sapnuose. Į naktį pakilo laukinis riksmas. Abu iš savo pusių nušoko ant kelio. Žibintas nukrito, sudužo ir užgeso, o arklys, šio neįprasto sujudimo išgąsdintas, pašoko ir šuoliais nulėkė Edinburgo link, nusinešdamas vienintelį vežimėlio keleivį: mirusio ir seniai išskrosto Grėjaus kūną.
Tai naujausia „Lavonų vagis“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?