Be pašalinių, 2 dalis
Kieno žmonės ateis pirmi
Prislėgti medžio, abu laukia savo žmonių: kas pirmas sulauks, tas gyvens. Tada vienas išsitraukia gertuvę su vynu ir pasiūlo gurkšnį priešui.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Karpatų miške, dėl kurio dvi šeimos vaidijasi jau tris kartas, audringą žiemos naktį susitiko Ulrichas fon Gradvicas ir Georgas Znaimas, abu su šautuvais. Stovėjo vienas prieš kitą ir dvejojo, ar šauti be žodžio.
Į įnirtingą audros klyksmą virš jų galvų atsiliepė skylančio medžio trenksmas, ir jiems nespėjus atšokti, griausdama ant jų užvirto krintančio buko masė. Ulrichas fon Gradvicas atsidūrė išsitiesęs ant žemės: viena ranka po juo nutirpo, kita beveik taip pat bejėgiškai įstrigo tankiame šakų raizginyje, o abi kojas prispaudė nuvirtęs medis. Sunkūs medžiokliniai batai išgelbėjo pėdas nuo sutrupinimo, bet nors lūžiai nebuvo tokie sunkūs, kokie galėjo būti, buvo aišku, kad iš vietos jis nepajudės, kol kas nors neateis jo išlaisvinti.
Krisdama šaka perrėžė jam veido odą, ir teko nusimirksėti kraujo lašus nuo blakstienų, kad apžvelgtų nelaimės vietą. Šalia, taip arti, kad įprastomis aplinkybėmis būtų beveik galėjęs jį paliesti, gulėjo Georgas Znaimas. Jis buvo gyvas ir grūmėsi, bet, akivaizdu, prispaustas taip pat bejėgiškai. Aplink storai mėtėsi suskilusios šakos ir nulaužtos šakelės.
Palengvėjimas, kad liko gyvas, ir įtūžis dėl savo nelaisvės Ulrichui į lūpas atnešė keistą pamaldžių padėkų ir aštrių keiksmų mišinį. Georgas, kurį beveik apakino per akis varvantis kraujas, akimirkai liovėsi grumtis, paklausė ir trumpai, urzgiančiai nusijuokė.
– Vadinasi, neužmuštas, kaip turėtum būti, bet vis tiek pakliuvai, – sušuko jis, – ir pakliuvai tvirtai. Cha, koks pokštas: Ulrichas fon Gradvicas spąstuose savo pavogtame miške. Štai kur tikras teisingumas!
Ir vėl nusijuokė, pašaipiai ir žiauriai.
– Pakliuvau savo paties miške, – atšovė Ulrichas. – Kai mano žmonės ateis mūsų išlaisvinti, gal panorėsi būti geresnėje padėtyje nei sugautas brakonieriaujantis kaimyno žemėje. Gėda tau.
Georgas akimirką patylėjo, tada ramiai atsakė:
– O tu tikras, kad tavo žmonės ras daug ką laisvinti? Aš irgi turiu šiąnakt miške žmonių, visai už nugaros, ir jie ateis pirmi ir išlaisvins. Kai ištrauks mane iš po šitų prakeiktų šakų, jiems nereikės didelio nerangumo, kad šitas kamienas užsiristų tiesiai ant tavęs. Tavo žmonės ras tave negyvą po nuvirtusiu buku. Mandagumo dėlei pasiųsiu tavo šeimai užuojautą.
– Naudingas patarimas, – įnirtingai pasakė Ulrichas. – Mano žmonės gavo įsakymą sekti po dešimties minučių, iš kurių septynios jau turbūt praėjo, ir kai jie mane ištrauks… patarimą atsiminsiu. Tik kadangi tu būsi žuvęs brakonieriaudamas mano žemėje, vargu ar deramai galėsiu pasiųsti užuojautą tavo šeimai.
– Gerai, – suurzgė Georgas, – gerai. Šitą ginčą išspręsime iki mirties, tu ir aš, ir mūsų eiguliai, be jokių prakeiktų pašalinių. Mirtis ir pražūtis tau, Ulrichai fon Gradvicai.
– Ir tau to paties, Georgai Znaimai, miško vagie, žvėrių grobike.
Abu kalbėjo karčiai, nes galėjo ir pralaimėti: kiekvienas žinojo, kad gali praeiti daug laiko, kol jo žmonės ims jo ieškoti ar jį suras. Kurie atvyks pirmi, lėmė gryniausias atsitiktinumas.
Abu jau buvo liovęsi beprasmiškai stengtis išsilaisvinti iš po juos prislėgusio medžio. Ulrichas tesiekė vieno: prisitraukti pusiau laisvą ranką prie išorinės palto kišenės ir išsitraukti gertuvę su vynu. Net tai įveikęs, jis ilgai negalėjo atsukti kamštelio ir nuryti nors gurkšnį. Bet koks dangaus dovanotas tai buvo gėrimas! Žiema buvo švelni, sniego dar iškrito mažai, tad belaisviai nuo šalčio kentėjo mažiau, nei šiuo metų laiku galėjo būti. Vis dėlto vynas sušildė ir atgaivino sužeistąjį, ir jis pažvelgė į priešą su kažkuo panašiu į gailesčio dūrį: tas gulėjo vos sulaikydamas skausmo ir nuovargio dejones.
– Ar pasiektum šitą gertuvę, jei tau permesčiau? – staiga paklausė Ulrichas. – Joje geras vynas, o kam kankintis labiau, nei būtina. Išgerkime, net jei šiąnakt vienas iš mūsų mirs.
– Ne, beveik nieko nematau, tiek kraujo sukepę aplink akis, – atsakė Georgas. – Ir šiaip su priešu vyno negeriu.
Ulrichas kelias minutes tylėjo, klausydamasis nuvargusio vėjo klyksmo. Galvoje lėtai brendo mintis, stiprėjanti kaskart, kai jis pažvelgdavo į žmogų, taip atkakliai besigrumiantį su skausmu ir išsekimu. Pačiam Ulrichui kenčiant ir silpstant, senoji žiauri neapykanta, rodės, geso.
– Kaimyne, – netrukus prabilo jis, – daryk, ką nori, jei tavo žmonės ateis pirmi. Susitarta buvo sąžiningai. Bet aš persigalvojau. Jei pirmi ateis mano žmonės, pirmas pagalbą gausi tu, tarsi būtum mano svečias. Visą gyvenimą kaip velniai ėdėmės dėl šito kvailo miško ruožo, kur medžiai nuo vėjo pūstelėjimo net tiesiai nenustovi. Gulėjau šiąnakt čia, galvojau ir priėjau išvadą, kad buvome gana kvaili. Gyvenime yra geresnių dalykų nei laimėti ginčą dėl ribos. Kaimyne, jei padėsi man palaidoti seną vaidą, aš… aš paprašysiu tavęs būti mano draugu.
Georgas Znaimas tylėjo taip ilgai, kad Ulrichas pagalvojo, jog šis gal nualpo iš skausmo. Tada prabilo lėtai, trūkčiodamas.
– Kaip visas kraštas spoksotų ir plepėtų, jei mudu kartu įjotume į turgaus aikštę. Nė vienas gyvas žmogus neprisimena matęs Znaimą ir fon Gradvicą draugiškai kalbantis. O kokia ramybė stotų tarp miškų žmonių, jei šiąnakt baigtume savo vaidą. Ir jei mudu nuspręstume sutaikyti savo žmones, nėra kam kištis, jokių pašalinių iš šalies… Atvyktum Naujųjų metų naktį po mano stogu, o aš atjočiau puotauti į tavo pilį per kokią šventę… Niekada neiššaučiau tavo žemėje, nebent pakviestum svečiu, o tu atvyktum pas mane medžioti žemyn į pelkes, kur laikosi laukiniai paukščiai. Visoje apylinkėje nėra nė vieno, kas galėtų sutrukdyti, jei panorėtume taikos. Niekada nemaniau, kad norėsiu ko nors kito, tik visą gyvenimą tavęs nekęsti, bet, regis, per šį pusvalandį irgi persigalvojau. O tu pasiūlei man savo gertuvę… Ulrichai fon Gradvicai, aš būsiu tavo draugas.
Kurį laiką abu tylėjo, mintyse vartydami nuostabius pokyčius, kuriuos atneš šis dramatiškas susitaikymas. Šaltame, niūriame miške, kur vėjas trūksmingais gūsiais plėšė plikas šakas ir švilpė aplink kamienus, jie gulėjo ir laukė pagalbos, kuri dabar abiem pusėms atneš išsivadavimą ir paguodą. Ir kiekvienas tyliai meldėsi, kad jo žmonės ateitų pirmi, kad jis pirmas galėtų garbingai pasirūpinti priešu, tapusiu draugu.
Netrukus, vėjui akimirkai nurimus, Ulrichas prabilo.
– Šaukime pagalbos, – pasakė jis. – Kol vėjas aprimo, mūsų balsai gal šiek tiek nusineš.
– Per medžius ir brūzgynus toli nenusineš, – atsakė Georgas, – bet galime pabandyti. Kartu.
Abu kartu ilgai ir garsiai užtraukė medžioklinį šūksnį.
– Dar kartą, kartu, – po kelių minučių pasakė Ulrichas, veltui laukęs atsiliepiant.
– Girdėjau tik tą prakeiktą vėją, – užkimęs pasakė Georgas.
Kelias minutes vėl buvo tylu, o tada Ulrichas džiugiai sušuko.
– Matau, kažkas ateina per mišką! Ateina tuo pačiu keliu, kuriuo aš nusileidau šlaitu.
Abu suriko taip garsiai, kaip tik pajėgė.
– Girdi mus! Sustojo. Dabar pamatė. Bėga šlaitu žemyn prie mūsų! – sušuko Ulrichas.
– Kiek jų? – paklausė Georgas.
– Gerai nematau, – atsakė Ulrichas. – Devyni ar dešimt.
– Tada tavo, – pasakė Georgas. – Aš su savimi turėjau tik septynis.
– Bėga kiek įkabina, šaunuoliai, – džiaugsmingai pasakė Ulrichas.
– Ar tai tavo žmonės? – paklausė Georgas. – Ar tai tavo žmonės? – nekantriai pakartojo jis, nes Ulrichas neatsakė.
– Ne, – atsakė Ulrichas ir nusijuokė idiotišku, kalenančiu juoku žmogaus, kurį palaužė šiurpi baimė.
– Kas jie? – greitai paklausė Georgas, įtempdamas akis, kad pamatytų tai, ko kitas mielai nebūtų matęs.
– Vilkai.
Tai naujausia „Be pašalinių“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?