Naktis be kačių

O šeimininkai sunerimo pastebėję, kad visame kaime nerasti nė vienos katės. Nuo kiekvieno židinio buvo dingusi įprasta katė: didelės ir mažos, juodos, pilkos, dryžuotos, geltonos ir baltos. Senasis Kranonas, burmistras, prisiekinėjo, kad kates išsivedė tamsieji žmonės, keršydami už nužudytą Meneso kačiuką, ir keikė karavaną bei mažąjį berniuką. Bet liesasis notaras Nitas tvirtino, kad labiau įtartini senas kumetis ir jo žmona, nes jų neapykanta katėms buvo pagarsėjusi ir darėsi vis įžūlesnė. Vis dėlto niekas nedrįso skųstis grėsmingai porai, net kai mažasis Atalas, smuklininko sūnus, prisiekė prietemoje matęs visas Ultaro kates tame prakeiktame kieme po medžiais: poromis, labai lėtai ir iškilmingai jos ėjo ratu aplink trobelę, tarsi atlikdamos kažkokią negirdėtą žvėrių apeigą. Kaimiečiai nežinojo, kiek galima tikėti tokiu mažu berniuku; ir nors baiminosi, kad piktoji pora užkerėjo kates mirčiai, senio barti nesiryžo, kol sutiks jį už jo tamsaus ir atgrasaus kiemo ribų.

Taigi Ultaras užmigo bejėgiškai pykdamas; o kai auštant žmonės pabudo – štai! – kiekviena katė vėl buvo prie savo įprasto židinio! Didelės ir mažos, juodos, pilkos, dryžuotos, geltonos ir baltos – netrūko nė vienos. Katės atrodė labai žvilgančios ir riebios, skambiai murkė iš pasitenkinimo. Žmonės aptarinėjo šį įvykį ir nemažai stebėjosi. Senasis Kranonas vėl tvirtino, kad jas išsivedė tamsieji žmonės, nes iš senio ir senės trobelės katės gyvos negrįžta. Bet dėl vieno visi sutarė: labai keista, kad visos katės atsisako ėsti savo mėsos davinį ir lakti pieną iš lėkštelių. Ir dvi dienas iš eilės žvilgančios, tingios Ultaro katės nelietė jokio maisto, tik snūduriavo prie ugnies ar saulėje.

Praėjo visa savaitė, kol kaimiečiai pastebėjo, kad prieblandoje trobelės po medžiais languose neįsižiebia šviesa. Tada liesasis Nitas atkreipė dėmesį, kad nuo tos nakties, kai katės buvo dingusios, niekas nematė nei senio, nei jo žmonos. Dar po savaitės burmistras nusprendė įveikti baimę ir atlikti pareigą: aplankyti keistai tylų būstą, nors pasirūpino pasiimti liudytojais kalvį Šangą ir akmentašį Tulą. O išlaužę silpnas duris jie rado tik štai ką: du švariai apgraužtus žmonių skeletus ant molinių grindų ir keletą neįprastų vabalų, ropojančių šešėliuotuose kampuose.

Vėliau Ultaro tarėjai daug apie tai kalbėjo. Koroneris Zatas ilgai ginčijosi su liesuoju notaru Nitu, o Kranoną, Šangą ir Tulą užgriuvo klausimais. Net mažasis Atalas, smuklininko sūnus, buvo atidžiai išklausinėtas ir už tai gavo saldumyną. Kalbėjo apie seną kumetį ir jo žmoną, apie tamsių klajūnų karavaną, apie mažąjį Menesą ir jo juodą kačiuką, apie Meneso maldą ir apie dangų per tą maldą, apie tai, ką katės darė tą naktį, kai išvyko karavanas, ir apie tai, kas vėliau buvo rasta trobelėje po tamsiais medžiais atgrasiame kieme.

Ir galiausiai tarėjai priėmė tą nepaprastą įstatymą, apie kurį pasakoja pirkliai Hatege ir kurį aptaria keliautojai Nire: kad Ultare niekam neleidžiama nužudyti katės.