Lažybos, 2 dalis
Lažybos: šeši šimtai tomų
Kalinys prašo tai vyno, tai šešių šimtų knygų, tai vienos Evangelijos. Iki termino liko viena naktis, o bankininkas bijo suskaičiuoti savo skolas.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Kas buvo anksčiau
Per vakarą, ginčydamasis dėl mirties bausmės, turtingas bankininkas susilažino su jaunu teisininku: šis penkiolika metų išsėdės vienas sodo flygelyje, be žmonių ir be laiškų, ir gaus du milijonus. Jei išeis bent dviem minutėmis anksčiau, negaus nieko. Dabar senas bankininkas naktį vaikšto po kabinetą ir prisimena, kaip viskas buvo.
Pirmais įkalinimo metais teisininkas, kiek buvo galima spręsti iš jo trumpų raštelių, labai kentėjo nuo vienatvės ir nuobodulio. Iš flygelio dieną ir naktį nuolat sklido fortepijono garsai. Vyno ir tabako jis atsisakė. Vynas, rašė jis, sužadina troškimus, o troškimai yra pirmieji kalinio priešai. Be to, nėra nieko nuobodžiau, kaip gerti gerą vyną ir nieko nematyti. O tabakas gadina kambaryje orą. Pirmais metais teisininkui daugiausia siuntė lengvo turinio knygas: romanus su painia meilės intriga, kriminalines ir fantastines istorijas, komedijas ir panašiai.
Antrais metais muzika flygelyje jau nutilo, ir teisininkas rašteliuose reikalavo tik klasikų. Penktais metais vėl pasigirdo muzika, ir kalinys paprašė vyno. Tie, kurie stebėjo jį pro langelį, pasakojo, kad visus tuos metus jis tik valgė, gėrė ir gulėjo lovoje, dažnai žiovavo, piktai kalbėjosi pats su savimi. Knygų neskaitė. Kartais naktimis sėsdavo rašyti, rašydavo ilgai, o paryčiais viską suplėšydavo į skutelius. Ne kartą girdėta, kaip jis verkia.
Šeštų metų antroje pusėje kalinys uoliai ėmėsi kalbų, filosofijos ir istorijos. Puolė prie šių mokslų taip godžiai, kad bankininkas vos spėjo užsakinėti jam knygas. Per ketverius metus jo reikalavimu buvo užsakyta apie šešis šimtus tomų. Kol truko šis įkarštis, bankininkas, be kita ko, gavo iš savo kalinio tokį laišką:
Brangus mano prižiūrėtojau! Rašau jums šias eilutes šešiomis kalbomis. Parodykite jas išmanantiems žmonėms. Tegul perskaito. Jei neras nė vienos klaidos, maldauju jus, liepkite sode iššauti iš šautuvo. Tas šūvis man pasakys, kad mano pastangos nenuėjo veltui. Visų amžių ir kraštų genijai kalba skirtingomis kalbomis, bet juose visuose dega ta pati liepsna. O, jei žinotumėte, kokią nežemišką laimę dabar jaučia mano siela, nes aš sugebu juos suprasti!
Kalinio noras buvo išpildytas. Bankininkas liepė sode iššauti du kartus.
Paskui, po dešimtųjų metų, teisininkas nejudėdamas sėdėjo prie stalo ir skaitė tik Evangeliją. Bankininkui atrodė keista, kad žmogus, per ketverius metus įveikęs šešis šimtus išmintingų tomų, sugaišo beveik metus vienai lengvai suprantamai ir nestorai knygai. Po Evangelijos atėjo religijų istorija ir teologija.
Paskutiniais dvejais įkalinimo metais kalinys skaitė nepaprastai daug, visai nesirinkdamas. Tai gilinosi į gamtos mokslus, tai reikalavo Bairono ar Šekspyro. Pasitaikydavo raštelių, kuriuose jis tuo pačiu metu prašė atsiųsti ir chemijos, ir medicinos vadovėlį, ir romaną, ir kokį nors filosofijos ar teologijos traktatą. Jis skaitė taip, tarsi plauktų jūroje tarp laivo nuolaužų ir, norėdamas išsigelbėti, godžiai griebtųsi tai vienos nuolaužos, tai kitos!
Senis bankininkas visa tai prisiminė ir galvojo:
„Rytoj 12 valandą jis atgauna laisvę. Pagal sutartį turėsiu sumokėti jam du milijonus. Jei sumokėsiu, viskas baigta: būsiu visiškai nuskurdęs…“
Prieš penkiolika metų jis neskaičiavo savo milijonų, o dabar bijojo savęs paklausti, ko turi daugiau, pinigų ar skolų. Azartiški lošimai biržoje, rizikingos spekuliacijos ir karštakošiškumas, kurio jis neatsikratė net senatvėje, po truputį nusmukdė jo reikalus, ir bebaimis, pasitikintis savimi, išdidus turtuolis virto vidutiniu bankininku, drebančiu dėl kiekvieno akcijų kilimo ir kritimo.
– Prakeiktos lažybos! – murmėjo senis, iš nevilties griebdamasis už galvos. – Kodėl šis žmogus nenumirė? Jam dar tik keturiasdešimt. Jis paims iš manęs paskutinį skatiką, ves, džiaugsis gyvenimu, loš biržoje, o aš kaip elgeta žiūrėsiu pavydėdamas ir kasdien girdėsiu iš jo tą patį sakinį: „Už savo gyvenimo laimę esu skolingas jums, leiskite man jums padėti!“ Ne, tai jau per daug!
Vienintelis išsigelbėjimas nuo bankroto ir gėdos – šio žmogaus mirtis!
Kaip tau ši istorija?