Praleisti ir eiti į turinį
Skaitykla

Lažybos, 3 dalis

Lažybos: lapas ant stalo

Trečia nakties, lyja, sargas dingęs. Bankininkas pasiima raktą nuo durų, kurios neatsidarė penkiolika metų. Ant kalinio stalo guli prirašytas lapas.

4 min. skaitymo

Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.

Kas buvo anksčiau

Teisininkas penkiolika metų išsėdėjo vienas flygelyje: grojo, gėrė, verkė, išmoko šešias kalbas, perskaitė šimtus knygų. Rytoj vidurdienį jis laisvas ir turi gauti du milijonus. Bankininkas per tuos metus prarado beveik viską, tad sumokėjęs bus sužlugdytas. Naktį jis nusprendžia, kad vienintelis išsigelbėjimas – šio žmogaus mirtis.

Skaityti nuo pirmos dalies

Išmušė trečią valandą. Bankininkas įsiklausė: namuose visi miegojo, tik už langų ošė sužvarbę medžiai. Stengdamasis nesukelti nė garso, iš seifo išsiėmė raktą nuo durų, kurios neatsidarė penkiolika metų, apsivilko paltą ir išėjo iš namų.

Sode buvo tamsu ir šalta. Lijo. Aštrus drėgnas vėjas su kauksmu lakstė po visą sodą ir nedavė medžiams ramybės. Bankininkas įtempė akis, bet nematė nei žemės, nei baltų statulų, nei flygelio, nei medžių. Priėjęs vietą, kur stovėjo flygelis, du kartus šūktelėjo sargą. Niekas neatsiliepė. Matyt, sargas pasislėpė nuo darganos ir dabar miegojo kur nors virtuvėje ar oranžerijoje.

„Jei man užteks drąsos padaryti, ką sumaniau, – pagalvojo senis, – įtarimas pirmiausia kris ant sargo.“

Tamsoje apčiuopė laiptelius ir duris, įėjo į flygelio prieangį, paskui apgraibomis prasibrovė į nedidelį koridorių ir uždegė degtuką. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Stovėjo kažkieno lova be patalynės, kampe juodavo ketaus krosnelė. Antspaudai ant durų, vedančių į kalinio kambarį, buvo nepaliesti.

Degtukui užgesus, senis, drebėdamas iš jaudulio, pažvelgė pro mažą langelį.

Kalinio kambaryje blausiai degė žvakė. Jis pats sėdėjo prie stalo. Matėsi tik nugara, plaukai ir rankos. Ant stalo, ant dviejų krėslų ir ant kilimo prie stalo gulėjo atverstos knygos.

Praėjo penkios minutės, o kalinys nė karto nepajudėjo. Penkiolika įkalinimo metų išmokė jį sėdėti nejudant. Bankininkas pabeldė pirštu į langelį, bet kalinys į tą beldimą neatsakė nė menkiausiu judesiu. Tada bankininkas atsargiai nuplėšė nuo durų antspaudus ir įkišo raktą į spyną. Surūdijusi spyna užkimusiai sugirgždėjo, ir durys sucypė. Bankininkas tikėjosi, kad tuoj pasigirs nustebęs šūksnis ir žingsniai, bet praėjo gal trys minutės, o už durų buvo tylu kaip anksčiau. Jis ryžosi įeiti į kambarį.

Prie stalo nejudėdamas sėdėjo žmogus, nepanašus į paprastus žmones. Tai buvo oda aptrauktas griaučius, su ilgomis moteriškomis garbanomis ir kudlota barzda. Veidas buvo geltonas, žemės atspalvio, skruostai įdubę, nugara ilga ir siaura, o ranka, kuria jis rėmė savo plaukuotą galvą, tokia plona ir liesa, kad į ją buvo baisu žiūrėti. Plaukuose jau sidabravo žilos sruogos, ir matydamas senatviškai išsekusį veidą niekas nebūtų patikėjęs, kad jam tik keturiasdešimt metų. Jis miegojo… Prieš nulenktą jo galvą ant stalo gulėjo popieriaus lapas, smulkiai kažkuo prirašytas.

„Apgailėtinas žmogus! – pagalvojo bankininkas. – Miega ir tikriausiai sapnuoja milijonus! O man tereikia paimti šį pusgyvį, mesti ant lovos, truputį prismaugti pagalve, ir pati sąžiningiausia ekspertizė neras smurtinės mirties žymių. Bet pirma perskaitykime, ką jis čia parašė.“

Bankininkas paėmė nuo stalo lapą ir perskaitė:

Rytoj 12 valandą dienos aš atgaunu laisvę ir teisę bendrauti su žmonėmis. Bet prieš palikdamas šį kambarį ir išvysdamas saulę, noriu pasakyti jums keletą žodžių. Su švaria sąžine ir prieš Dievą, kuris mane mato, pareiškiu jums, kad niekinu ir laisvę, ir gyvenimą, ir sveikatą, ir visa tai, kas jūsų knygose vadinama pasaulio gėrybėmis.

Penkiolika metų atidžiai tyrinėjau žemišką gyvenimą. Tiesa, nemačiau nei žemės, nei žmonių, bet jūsų knygose gėriau kvapnų vyną, dainavau dainas, miškuose vijausi elnius ir šernus, mylėjau moteris… Gražuolės, lengvos kaip debesys, jūsų genialių poetų sukurtos burtais, lankydavo mane naktimis ir šnibždėdavo nuostabias pasakas, nuo kurių svaigo galva. Jūsų knygose kopiau į Elbruso ir Monblano viršūnes ir mačiau iš ten, kaip rytais teka saulė ir kaip vakarais ji užlieja dangų, vandenyną ir kalnų viršūnes purpuriniu auksu. Mačiau iš ten, kaip virš manęs, skrosdami debesis, tvykčioja žaibai. Mačiau žalius miškus, laukus, upes, ežerus, miestus, girdėjau sirenų giesmes ir piemenų dūdeles, liečiau gražių velnių sparnus, kai jie atskrisdavo kalbėtis su manimi apie Dievą… Jūsų knygose šokau į bedugnes, dariau stebuklus, žudžiau, deginau miestus, skelbiau naujas religijas, užkariavau ištisas karalystes…

Jūsų knygos davė man išminties. Visa, ką amžiais kūrė nenuilstanti žmogaus mintis, suspausta mano kaukolėje į nedidelį gniužulą. Žinau, kad esu protingesnis už jus visus.

Ir aš niekinu jūsų knygas, niekinu visas pasaulio gėrybes ir išmintį. Viskas menka, laikina, netikra ir apgaulinga kaip miražas. Būkite išdidūs, išmintingi ir gražūs, bet mirtis nušluos jus nuo žemės paviršiaus lygiai kaip peles po grindimis, o jūsų palikuonys, istorija, jūsų genijų nemirtingumas sušals arba sudegs kartu su žemės rutuliu.

Jūs išprotėjote ir einate ne tuo keliu. Melą laikote tiesa, o bjaurastį – grožiu. Nustebtumėte, jei dėl kokių nors aplinkybių ant obelų ir apelsinmedžių vietoj vaisių staiga užaugtų varlės ir driežai arba rožės imtų dvokti suprakaitavusiu arkliu. Taip aš stebiuosi jumis, iškeitusiais dangų į žemę. Nenoriu jūsų suprasti.

Kad darbais parodyčiau panieką tam, kuo gyvenate, atsisakau dviejų milijonų, apie kuriuos kadaise svajojau kaip apie rojų ir kuriuos dabar niekinu. Kad netekčiau teisės į juos, išeisiu iš čia penkiomis valandomis anksčiau, negu sutarta, ir taip sulaužysiu sutartį…

Perskaitęs bankininkas padėjo lapą ant stalo, pabučiavo keistą žmogų į galvą, pravirko ir išėjo iš flygelio. Niekada kitu metu, net po didelių pralaimėjimų biržoje, jis nebuvo jautęs tokios paniekos sau kaip dabar. Parėjęs namo atsigulė į lovą, bet jaudulys ir ašaros ilgai neleido užmigti…

Kitą rytą atbėgo išblyškę sargai ir pranešė, kad matė, kaip flygelyje gyvenantis žmogus išlindo pro langą į sodą, nuėjo prie vartų ir kažkur dingo. Su tarnais bankininkas tuoj pat nuėjo į flygelį ir įsitikino, kad jo kalinys pabėgo. Kad nesukeltų nereikalingų kalbų, jis paėmė nuo stalo lapą su atsisakymu ir, grįžęs pas save, užrakino jį seife.

Tai naujausia „Lažybos“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.

Kaip tau ši istorija?

Pasikalbėkime

Kokio dalyko kadaise labai troškai, o dabar jis tau visai nebesvarbus?

Komentarus prieš paskelbimą perskaito žmogus. El. pašto neklausiame. Laikomės taisyklių.

Skaityk toliau

Ši istorija priminė tavąją?

Parašyk ją. Ji bus susieta su šia istorija, ir tie, kas skaito šią, ras ir tavąją.

Parašyti savo

Pranešti apie šią istoriją