Trečioji auklė, 1 dalis
Trečioji auklė
Gabija pažadėjo tėvams laikytis trijų taisyklių. Po dešimties minučių visos buvo sulaužytos, o po valandos tamsioje aikštelėje sužibo močiutės auksas.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Gabija atėjo lygiai šeštą, su baltais sportbačiais ir tokia šypsena, kokia šypsomasi tik suaugusiems.
– Čia Gabija, – pasakė mama. – Nuo šiandien ji tavo auklė. Pasisveikink.
Dominykas pasisveikino. Jam buvo dešimt, ir per pusmetį tai jau buvo trečia auklė. Pirmoji, Ieva, išėjo po dviejų savaičių, kai jis jos telefone pakeitė kalbą į korėjiečių. Antroji, ponia Laima, ištvėrė mėnesį, o išeidama pasakė mamai žodį, kurio mama paskui niekam nekartojo.
– Gabija studijuoja psichologiją, – pasakė tėtis taip, lyg įspėtų. Jis jau stovėjo prie durų su švarku, nes staliukas restorane buvo užsakytas pusei septynių, o Užupyje vakare automobilio nėra kur pastatyti. – Ir klausyk manęs, Dominykai. Jei ir su ja nepavyks, rugsėjį važiuosi į mokyklą su bendrabučiu. Anglijoje. Mama jau rado.
– Nevažiuosiu.
– Tada elkis kaip žmogus.
Mama dar kartą patikrino, ar įkrautas jo mėlynas vaikiškas laikrodis, ir pabučiavo jį į viršugalvį.
Gabija pritūpė, kad jų akys būtų viename aukštyje. Iš arti ji kvepėjo saldžiais kvepalais ir kramtomąja guma.
– Nesijaudinkite, – pasakė ji tėvams, nežiūrėdama į juos. – Aš su vaikais moku. Mes susitarsim.
– Jei susitarsit, išmokykit ir mus, – nusijuokė mama ir padavė jai keturiasdešimt eurų. – Užsisakykit vakarienės, ko tik norėsit. Ir kelios taisyklės: namuose be batų, jokio alkoholio ir jokių svečių.
– Žinoma. Suprantu.
– Grįšim apie dešimtą.
Durys užsidarė. Laiptinėje dar kurį laiką girdėjosi mamos kulniukai, paskui lifto durys, paskui nieko.
Gabija atsistojo, ir šypsena dingo taip greitai, lyg jos niekada nebūtų buvę.
Ji nuėjo į svetainę su sportbačiais. Per šviesų parketą nusidriekė pilki pėdsakai, ir Dominykas sustojo tarpduryje lyg įbestas.
– Mama sakė be batų.
– Mama išėjo.
Gabija atidarė tėčio spintelę su stiklinėmis durelėmis, į kurią Dominykui buvo draudžiama net žiūrėti, ištraukė butelį vyno, kurį tėtis laikė „kokiai nors progai“, ir susirado kamščiatraukį taip greitai, lyg čia gyventų.
– Tau negalima.
– Klausyk, mažasis, – ji prisipylė pilną taurę, iki pat krašto. – Dabar bus taip. Tu darai, ką aš sakau, ir mes vienas kitam nesukeliam problemų. Girdėjai tėtį. Anglijoje lyja tris šimtus dienų per metus, o pusryčiams duoda pupelių pomidorų padaže. Sėsk.
Jis neatsisėdo. Nuėjo į savo kambarį, išsitraukė planšetę ir jau rinko mamos numerį, kai suskambo domofonas.
Prie durų stovėjo aukštas vaikinas su kepuraite ir dviem kavos puodeliais.
– Gabija čia?
– Lukai! – Gabija prasibrovė pro Dominyką ir pakibo vaikinui ant kaklo. – Užeik.
– Jai negalima turėti svečių, – pasakė Dominykas. – Mama aiškiai sakė.
– Lukas ne svečias. Lukas mano vaikinas. Eik iš čia.
Lukas pažvelgė į savo purvinus batus, paskui į parketą.
– Gal nusiaut?
– Nereikia, – Gabija paėmė iš jo kavą. – Jo tėvai išėjo prieš tris minutes, o jis mane jau varo iš proto.
– Vargšė. Še, su papildomu karameliniu sirupu, kaip tu mėgsti.
Ji ilgai gėrė užsimerkusi. Paskui atsimerkė ir pažvelgė pro Luko petį į koridorių, į mamos miegamojo duris. Jos buvo praviros.
– Palauk, – pasakė ji. – Turiu idėją.
Iš miegamojo ji grįžo po minutės, kažką įsikišusi į rankinės vidinę kišenę, ir pasakė, kad jie važiuoja. Lukas pažįsta žmogų, kuris perka visokius daiktus ir nieko neklausinėja.
– O aš? – paklausė Dominykas.
– O tu lieki.
– Negali manęs palikti vieno. Man dešimt. Jei kas nors atsitiks, žinai, kas tau paskui bus?
Gabija atsiduso lygiai taip, kaip atsidusdavo ponia Laima.
– Gerai. Turi telefoną?
– Neturiu. Turiu planšetę.
– Duok čia.
– Kam?
– Duok, arba lieki vienas tamsiame bute.
Jis padavė. Ji įsikišo planšetę į tą pačią rankinę.
– Kad nieko nefilmuotum, – pasakė ji. – Tavo tėvai papasakojo, koks tu gudrus.
Luko automobilyje kvepėjo eglutės formos gaivikliu ir senomis bulvytėmis. Jie važiavo Gedimino prospektu, per Baltąjį tiltą, kol sustojo galinėje prekybos centro aikštelėje, kur dega tik viena lempa, o po ja visada stovi tie patys keli vilkikai.
– Gal galim nusipirkt ko nors valgyt? – paklausė Dominykas. – Aš alkanas.
– Tylėk. Nenoriu girdėti jokio zyzimo.
Šalia sustojo tamsus automobilis. Vairuotojas nuleido langą, ir Gabija, pasilenkusi per Luką, kažką jam padavė. Po lempa sužibo auksas: plona apyrankė su mažyte širdele, kurią Dominykas būtų atpažinęs ir užsimerkęs. Tai buvo močiutės apyrankė, ta, kurią mama segasi tik per Kūčias.
Vyras pasvėrė ją delne.
– Devyniasdešimt.
– Ji verta mažiausiai trijų šimtų.
– Tai ir nešk ten, kur duos tris šimtus.
Langas pakilo. Gabija įsidėjo apyrankę atgal į tą pačią vidinę kišenę ir atsisuko į galinę sėdynę.
– Tu nieko nematei.
– Mačiau. Tai mamos apyrankė. Kai tėvai grįš, viską papasakosiu.
– Pasakok, – ramiai atsakė Gabija. – Tik pagalvok, kam jie patikės: auklei, kuri studijuoja psichologiją, ar vaikui, nuo kurio pabėgo dvi auklės?
Lukas užvedė variklį. Ir Dominykas, kuris visada turėdavo ką atsakyti, šįkart patylėjo.
Tai naujausia „Trečioji auklė“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?